Nubudo vienintelės nuodingos Lietuvos gyvatės

Angis, mūsų krašte gyvenanti gyvatė, yra vienintelis tikrai nuodingas Lietuvos roplys. Tiesa, kaip pažymi gamtininkai, dažnai jos vaizduojamos labai baisios ir pavojingos, nors iš tiesų taip nėra.

„Kaip sakoma, baimės – didelės akys, todėl bet kuris gandas apie tariamus angies keliamus pavojus išauga ir pasklinda neregėtu greičiu“, – sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Angis, nors ir šaltakraujis gyvūnas, tačiau jos pavasaris prasideda labai anksti. Kartais aktyvias, nors dar labai nevikrias gyvates aukštapelkėse ant kupstų galima surasti tada, kai aplinkui baltuoja sniego lopai – kovo gale ar balandžio pradžioje. Tuo metu angys nenutolsta nuo savo urvelių, kad suspėtų pasislėpti. Tokias nejudrias gyvates pavasarį nesunkiai nutveria krankliai, suopiai, mangutai. Vos atsibudusi angis yra labai išalkusi ir pasiruošusi medžioti, tačiau skubėti negali – turi pakankamai sušilti, kad organizmas virškintų maistą.

Angių pavasaris gana ilgas – tik balandžio gale ar gegužės pradžioje prasideda jų poravimasis. Šis metų laikas mus gali suklaidinti – vienoje vietoje aptikę daugiau angių, manysime, kad jų tiek yra visur.

Be reikalo bijoma

„Gyvačių patinai šiuo metu kovoja dėl teritorijos, tuo pačiu, žinoma, ir dėl galimybės poruotis ir palikti palikuonis. Nors gyvatės turi tikrai gerą ginklą – nuodinguosius dantis, tačiau jais niekada nesinaudoja. Kas stipresnis, sprendžiama pakėlus galvas, susivijus liemenimis ir prie žemės lenkiant priešininko galvą. Nugalėtasis pasitraukia, tačiau tai jam netrukdo susirasti kitą patelę ir poruotis su ja. Pamatyti gyvačių kovas pavyksta ne dažnam – reikia prisiminti, kad jos pakankamai pastabios, be to, iš toli jaučia šilumines mūsų bangas ir ypač – kojų žingsnius.

Kokios tos didžiausios menamos baimės, kurios mus verčia krūptelėti, pamačius angį? Visų pirma, mes galvojame, kad angis „laukia“ mūsų ir taikosi įkąsti. Taip, ji savo nuodingais dantimis gali kąsti (tik ne gelti, kaip mano ir sako kai kas), tačiau žmogui tai darys tik sugauta, prispausta. Žmogus niekaip nesusiejamas su gyvatės mityba. Kaip bebūtų keista, šis roplys minta ant žemės perinčių paukščių (ypač liepsnelių, pečialindų) jaunikliais, varlėmis, pelėmis, o jaunos angys pasitenkina vabzdžiais ar sliekais“, – ramina S. Paltanavičius.

Dažniau žmonėms baimę kelia ir neregėtas angies dydis, tiksliau – jos „padidinimas“. Mūsų platumose angis paprastai būna 50–60 centimetrų, kai kada – iki 70 – 80 centimetrų ilgio. Palyginimui, geltonskruostis žaltys yra daug didesnis – iki 1,2 metro ilgio.

Ir visgi, jei įkando..

Pagal gydytojų rekomendacijas, įkandus gyvatei negalima:

užveržti galūnės, į kurią įkando angis, antraip raištį nuėmus nuodai tik dar greičiau plūstelės į kraują;

gaudyti gyvatės – pirmos jos paprastai nepuola, tačiau gaudomos gali įkasti dar kartą;

įkastos vietos deginti, pjaustyti ar čiulpti iš jos nuodus, jei burnos gleivinėje yra ar gali būti net ir labai mažų žaizdelių. Jeigu nuodus vis dėlto bandoma iščiulpti, tai reikėtų daryti pirmosiomis minutėmis po įkandimo ir po to vandeniu išsiskalauti burną. Kai nuodus bandoma išspausti, tai reikia daryti ne pačioje įkandimo vietoje, o iš tolo spaudžiant aplinkinius audinius, nes kitaip galima sukelti nekrozę;

gerti alkoholio.

Įkandus gyvatei būtina:

nuraminti žmogų;

galūnės į kurią įkando nejudinti;

kuo skubiau važiuoti į ligoninę.

Faktai

Paprastoji angis (Vipera berus) – angių (Viperidae) šeimos roplys.

Lietuvoje angis dar kitaip vadinama: gyvatė marguolė, margoji gyvatė, pantinė gyvatė. Tai vienintelis nuodingas Lietuvos roplys. Kūno viršus pilkas, pilkai ar tamsiai rudas, 75–80 cm. Išilgai nugaros vingiuoja ruda ar juoda juosta. Galva plati, trikampė, ant jos yra X formos raštas. Gyvavedė.

Lietuvoje gan dažna. Aptinkama drėgnuose miškuose, miško aikštelėse, kirtavietėse, pamiškėse, aukštapelkėse, paežerėse ir vietose, kur auga aukšta žolė. Mėgsta šiltas ir saulėtas vietas. Pasižymi sėslumu: juda aplink savo gyvenamąją vietą 60–100 metrų spinduliu.

Žiemoja grupėmis graužikų, kurmių urvuose, po kelmais. Žiemojimo laikas – nuo rugsėjo ar spalio iki balandžio mėnesio. Anksčiau buvo įprasti pelkėtų vietovių ropliai. Naikinant pelkes, šių gyvačių labai sumažėjo, vietomis tapo retos ar net išnyko.

Gyvatė atsiveda jauniklius rugpjūčio mėnesį. Ką tik gimusios angys siekia 16–18 cm, iš pat pradžių yra nuodingos.

Roplys pradeda medžioti prietemoje, yra aktyviausias pirmomis nakties valandomis. Minta smulkiais graužikais (pelėnais, pelėmis), driežais, varlėmis, kiaušiniais. Jaunos paprastosios angys minta mažesniu grobiu – vabzdžiais, kirminais.

Žmogaus nepuola, tačiau užminta ar pajudinta gali skaudžiai įkąsti. Įkandimas paprastai nėra mirtinas. Gyvatė kanda dantimis, o kaišiodama dvišaką liežuvį, uodžia kvapus.

Paprastosios angies priešai gamtoje – lapės, barsukai, ereliai, pelėdos, ežiai.

Visoje Europoje saugoma pagal Berno konvenciją (III kategorija).