Kraujagyslių darinys galvoje, apvertęs jaunos moters kasdienybę

Viena diena – komandiruotėje, kita – ligoninėje su neaiškiais neurologiniais simptomais, kurie per kelias valandas paralyžiavo pusę kūno. Taip netikėtai prasidėjo vos trisdešimties sulaukusios Agnės Markevičienės išgyvenimas po to, kai smegenyse plyšo kraujagyslių darinys – kavernoma. Nors ši būklė dažnai nesukelia jokių simptomų visą gyvenimą, Agnės atveju ji per kelias dienas visiškai apvertė kasdienybę. 

„Grįžau iš komandiruotės ir tą patį vakarą pajutau spaudimą galvoje, trūkčiojo raumenys. Pagalvojau, kad tai tiesiog nuovargis – juk nėštumas, ilga darbo savaitė, kelionė“, – savo pasakojimą pradeda Agnė. Šių metų vasarį, būdama nėščia 14 savaitę, ji išgirdo diagnozę – smegenų kraujagyslių kavernoma. Visa tai įvyko per jos trisdešimtąjį gimtadienį.

Insulto simptomai

Iš pradžių simptomai atrodė nekalti – tik silpnumas, šiek tiek sutrikusi kalba, kurią pirmas pastebėjo vyras. Tačiau jau kitą rytą moteris nebegalėjo pakelti kavos puodelio.

„Supratau, kad kažkas ne taip. Išvykau tiesiai į priėmimo skyrių. Gydytojai man pirmiausia nustatė magnio ir kalio trūkumą, sulašino skysčius ir išleido namo“, – prisimena ji.

Bet kitos dienos rytą situacija tik pablogėjo: ją pradėjo pykinti, ėmė vemti, dvejinosi akyse, kalba tapo visiškai neaiški, pradėjo tempti kairę koją, o rankos nebegalėjo visai judinti.

„Tuomet vėl nuvykau į priimamąjį. Man atliko magnetinio rezonanso tyrimą ir pamatė, kad smegenų tilto srityje yra kavernoma, kuri pradėjo kraujuoti. Nors simptomai priminė insultą, tai nebuvo insultas – tai kraujagyslių darinys, kuris ėmė kraujuoti. Kai kurie žmonės gali su šiuo dariniu pragyventi visą gyvenimą ir nieko nepajusti“, – pasakoja pašnekovė.

Operacija buvo pernelyg rizikinga, nes kavernoma buvo gilioje, sunkiai pasiekiamoje smegenų vietoje, o Agnė laukėsi.

„Gydytojas pasakė tiesiai – operuoti negalima, o ir net nebūtų labai saugu. Todėl medikai nusprendė taikyti simptominį gydymą vaistais, kad sumažintų tinimą smegenyse ir suvaldytų kraujavimą“, – teigia pacientė.

Trys savaitės ligoninėje Agnei buvo kupinos nežinios. Kalba buvo sutrikusi, rega taip pat, o kairė kūno pusė – praktiškai nejudri.

„Negalėjau valgyti, nuryti maisto. Kalbėti buvo labai sunku. Rankos visiškai nevaldžiau. Koją šiek tiek judinau. Simptomai neišnyko visą ligoninėje praleistą laiką“, – išgyvenimais dalijasi ji.

Kelias į gyvenimą – per reabilitaciją

Po trijų savaičių Agnė buvo išrašyta iš ligoninės ir netrukus pradėjo daugiau nei mėnesį trukusią intensyvią reabilitaciją „Eglės sanatorijoje“. Čia – pirmosios rimtesnės vilties kibirkštys.

„Kai pamačiau Agnę pirmą kartą, jos būklė atrodė labai sunki. Vienos kūno pusės paralyžius, sutrikusi kalba, sutrikęs valgymas, rašymas, vaikščiojimas. Tiesą sakant, neslėpsiu – iš pradžių buvo abejonė, ar pavyks padėti. Tačiau ji pasirodė esanti nepaprastai stipri – valinga, kantri ir labai motyvuota, o tai – be galo svarbu reabilitacijoje“, – sako sanatorijoje dirbanti kineziterapeutė Akvilė Šikšnelienė.

Specialistės teigimu, Agnei buvo taikytas individualus intensyvus reabilitacijos planas: tiek pasyvūs, tiek aktyvūs judesiai, jėgos pratimai su elastinėmis juostomis ir svareliais, koordinacijos atkūrimas naudojant pusiausvyrai skirtas platformas.

„Dirbome su dinaminiais pratimais, lavinančiais judesių valdymą ir koordinaciją. Po reabilitacijos didžioji dalis neurologinių funkcijų pradėjo sugrįžti – Agnė jau galėjo iš dalies savarankiškai atlikti kasdienius veiksmus. Po truputį ėmė stiprėti raumenų jėga, atsigauti motoriniai įgūdžiai, atsirado rankos ir kojos judesiai, kalba tapo aiškesnė. Su paciente nuosekliai dirbo visa kineziterapeutų ir ergoterapeutų komanda“, – pasakoja kineziterapeutė Akvilė Šikšnelienė.

Agnė pasakoja, kad tik specialistų dėka ji vėl pradėjo vaikščioti savarankiškai – ji nesitikėjo, kad per mėnesį jai pavyks atsistoti ant kojų.

„Tik atvykusi į sanatoriją aš net negalėjau atsistoti viena – tik su vyro ar mamos pagalba, pasirėmusi į juos“, – sako pacientė.

Kadangi Agnė laukėsi, jai negalėjo būti taikomos visos įprastos reabilitacijos procedūros, pavyzdžiui, elektros stimuliacija. Todėl pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kineziterapijai ir masažui.

„Specialistės suteikė man labai daug motyvacijos. Niekada nepamiršiu, kaip jos man pasakė: „mes padarome 5 procentus, o 95 padarai tu“. Nors jos padarė gerokai daugiau. Bet vien šie jų žodžiai įkvėpė – suteikė tikėjimo savimi. Pasiduoti – lengviausia. Gyvenimas gali pasikeisti per akimirką, ne dėl mūsų kaltės ar pasirinkimo. Bet tikėjimo nereikia prarasti. Svarbu priimti, kad dabar viskas kitaip, ir susitaikyti su tuo. Tam reikia daug laiko, kantrybės, valios ir stiprybės. O tikroji stiprybė ir yra tada, kai darai tai, kas tau sunkiausia“, – įsitikinusi Agnė.

Tolesnis gydymas – jau po gimdymo

Nors būklė po pirmojo kavernomos kraujavimo pamažu stabilizavosi, Agnė neslepia – nežinomybė išliko.

„Stengiesi nusiteikti pozityviai, bet vis tiek yra tas nerimas – nežinai, kaip viskas bus, ko tikėtis. Bet labai padėjo tai, kad niekada nebuvau viena. Visada buvo šeima, vyras, kolegos. Buvo tie žmonės, kurie palaikė. Ir pačios tikėjimas savimi“, – sako ji.

Reabilitacijos metu po truputį grįžo ir regėjimas, pagerėjo bendra savijauta. Tačiau vos grįžus namo ir pratęsus mankštas bei ergoterapiją, įvyko antrasis kavernomos kraujavimas. Šį kartą simptomai buvo lengvesni, bet priminė, kad situacija vis dar trapi.

„Pasireiškė kairės pusės nutirpimas, nevalingi kojų raumenų trūkčiojimai. Bet jau žinau, kas tai yra, ir tiesiog stebiu save, stengiuosi ilsėtis, vengti streso“, – pasakoja Agnė.

Dabar jos dienos ramios – likęs paskutinis nėštumo mėnuo. Reabilitacija kol kas pristabdyta, o visas dėmesys – laukiamam kūdikiui. Tolesnis gydymo planas bus sudarytas jau po gimdymo.

„Jei nesilaukčiau, tikrai tęsčiau ir mankštas, ir visą reabilitaciją. O dabar – tiesiog laukimas. Ramybės būsena. Stengiuosi kuo mažiau dirbti ir planuoti“, – užbaigia ji.