Gyvenimas kaip serialas, arba Kai angelas sėdi ant peties (II)

Jo gyvenimas – kaip serialas. Atrodytų, viskas stoja į vėžes, bac ir naujas likimo posūkis. Pasiekė dugną, kaip pats sako, ir net bandė žudytis. Įveiktos trys priklausomybės. O tada cukrinis diabetas, dar po kelerių metų – onkologinė liga, netrukus ir mamai diagnozuota psichikos liga. Savo patirtimi dalijasi panevėžietis Audrius Skačkauskas – žurnalistas, knygų serijos „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ autorius, kuris kartu su Lapyte tapo dar ir socialinių tinklų žvaigžde. 

Tęsinys. Pirma dalis ČIA.

Ištrauka iš Audriaus Skačkausko ir Aušros Giedrimaitės knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ (3)

„Tikiu, kad dar susiskambinsim, nes niekas nesupras alkoholiko taip, kaip kitas alkoholikas.

Niekas nesupras vėžininko taip, kaip kitas vėžininkas taip, kaip kitas vėžininkas.

Niekas nesupras taip gerai tavo ligos ar nelaimės, kaip kitas joje buvęs.

Todėl ieškokite panašių į save ir kalbėkitės.

Tai padeda“ („Pokalbiai“).

Cukrinis diabetas buvo diagnozuotas dar kai vartojote?

Ne, vėliau. Dabar manau, kad vartodamas jau kokius penkerius metus sirgau. Saldžiai staiga užsimanydavau, kartą net surijau tą kvadratinį kisieliaus pakelį, matyt, cukrus buvo nukritęs, nieko kita po ranka neturėjau. Kai jau nuėjau pas gydytojus, tada ir diagnozavo. Mano sveikatos kortelė iki tol tuščia buvo, nevaikščiojau pas gydytojus, juk gėriau, nebuvo laiko.

O prostatos vėžį kada nustatė?

Po 5–6 blaivybės metų, kai man buvo 50, pakvietė į prevencinę programą. Nuėjau. Po kiek laiko paskambino, kad kažkas negerai, gal ne vėžys, gal uždegimas. Galiausiai paaiškėjo, kad progresuojanti III stadija prostatos vėžio su metastazėmis. Labai apmaudu buvo, atrodo, su diabetu susidraugavau, gyvenu sąžiningai, stengiuosi visus mylėti ir driokst. Kita vertus, manau, čia vartojimo pasekmė, sirgau jau kelerius metus. Bet tada nerūpėjo. Ir nesirūpinau.

Kokius simptomus jautėte?

Aš tiesiog viską nurašydavau diabetui. Gliukozės šuoliai tikrai atima jėgas. Kita vertus, prostatos vėžį galima pamatyti iš kraujo tyrimų, bet jeigu jų nesidarai... Nes nieko nejauti. Savanoriaudamas POLA organizacijoje raginu tikrintis jau nuo 45 m. Dėl visa ko. Nes ligos jaunėja. Kai gulėjau ligoninėje, buvau jauniausias, o dabar ir gerokai jaunesniems diagnozuoja.

Papasakokit apie tą momentą, kai pasakė diagnozę. Kokia buvo savijauta?

Padarė biopsiją, nuvažiavau pas gydytoją vienas. Kabinete man pasakoja kažką, aš nieko negirdžiu. Čia noriu įterpti Skandinavijos praktiką – vieno žmogaus, kai skelbia onkologinę diagnozę, nepriima. Ir teisingai. Taip turėtų ir pas mus būti. Aš vienas nuėjau, nieko neprisimenu, nei kaip gydys, nei ką gydys. Vos išgirdus „vėžys“ viskas užsiblokavo. Kai išėjau iš poliklinikos, Aušrytė taksi privažiavo, matyt, pajautė. Apsikabinome, paverkėme. Šokas didelis. Paskui buvo pyktis. Neigimas. Klausimas, už ką man, juk nieko blogo nepadariau. O čia tiesiog liga.

O tada pradėjo gydymą?

Man greitai padarė operaciją. Kompiuterinė tomografija nerodė metastazių. Tikėjau, kad išoperuos ir viskas bus gerai. Bet nepagerėjo. Rodikliai buvo prasti. Sako, kad vadinamasis švitinimas (spindulinė terapija) reikalingas. Bet kaip jie man taikys šią terapiją, jei nežino, kur metastazės? Pasiūlė nuvažiuoti į Rygą, kur buvo atliekami tokie tyrimai, beje, dabar jau ir Lietuvoje turime aparatus. Gal pusę metų laukiau, kainavo 2000 eurų. Paaiškėjo, kad yra trys metastazės ant kaulų. Šios procedūros labai bijojau dėl diabeto. Maniau, kad nebepasikelsiu.

Kuris gydymo etapas buvo sunkiausias?

Gydymas nebaisus. Laukti baisiausia. Labai ilgas tas pusmetis buvo, kol nustatė metastazes. Depresija mane paguldė į lovą, nenorėjau nieko, nes „vis tiek mirsiu“. Žodžiu, laidojau save. Į psichiatrus kreiptis labai bijojau. Čia yra dar vienas priklausomų žmonių niuansas – jie labai bijo gerti vaistus, kad „neužsėtų“. Tik mes neskiriame antidepresantų ir psichotropinių vaistų.

Kai Aušrytė man pasakė, kad nežino, ką su manimi daryti: ar spirti į užpakalį, ar guosti, ar kaip padėti, supratau, kad reikia pagalbos. Atsiguliau į Krizių centrą Panevėžyje, pritaikė antidepresantus, aš atsigavau. Lengviau pradėjau viską priimti, šviesesnis protas pasidarė, tad galėjau jau priimti ir onkologijos gydymą. Reikia pasakyti, kad psichinė būklė labai svarbi. Įrodyta mokslo, kad onkologija minta nuolatiniu stresu, nerimu. O kai vartojau, aš save nuolat engiau, gyvenau nuolatiniame strese. Todėl savanoriaudamas sakau, kad nevaidintų didvyrių, kreiptųsi ir priimtų pagalbą, kreiptųsi pagalbos.

Kaip pasikeitė gyvenimas diagnozavus onkologinę ligą?

Aš jau anksčiau buvau gerokai pakeitęs gyvenimo būdą. Labai svarbu sumažinti cukraus vartojimą. Kadangi sergu diabetu, šios problemos kaip ir nebuvo. Atsisakiau angliavandenių, labai mėgau miltinius patiekalus, blynelius. O daugiau nieko keisti nereikėjo, jau buvau pakeitęs, atsirado tik priverstiniai pasikeitimai. Pati liga ir vaistai pristabdė, jėgos nebe tos pačios. Nelabai dirbau fizinius darbus, bet, tarkim, sodo veją per dieną nupjaudavau. Dabar tiek nebegaliu. Papjaunu 15 minučių, turiu porą valandėlių pasėdėti arba net pagulėti.

Minėjote savanorystę organizacijoje POLA. Papasakokite daugiau.

Mes esame palydėtojai ligoje. Neaiškinu, kokį gydymą ar gydytojus pasirinkti. Tiesiog pasidalinu savo istorija ir patirtimi, kaip man buvo. Kad susitapatintų su manimi ir suprastų, jog išeitis yra, reikia pasitikėti gydytojais. Nebijoti klausti, kreiptis psichologinės pagalbos, jei ima nerimas ir pan. Man skambina išsigandę žmonės. Juos nuraminu.

O jūs turėjote palydėtoją?

Ne, tuo metu nebuvo. POLA įsteigė prieš gal dvejus ar trejus metus. Buvo specialūs kursai. Mūsų telefonų numeriai yra internete. Man skambina dėl prostatos. Kitiems dėl kitų vėžių.

Ištrauka iš Audriaus Skačkausko ir Aušros Giedrimaitės knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ (3)

„Ankstyvą pavasarį Santariškių ligoninės koridoriuje matau, kaip mano žmogų išveža operacinės link. Slenka aštuonios laukimo valandos. Nerandu vietos, nebeturiu kantrybės ir drąsos laukti. Labai noriu, kad operuotų mane, skaudėtų man, tik ne mylimajam. Taip, kaip norėčiau pasiimti sergančio savo vaiko ligą... Išgyvenam aštuonias švitinimo savaites. Audrius Vilniuje pas mano jaunylį sūnų. Tas laikas juos labai suartina, jie dar labiau susidraugauja. Ši didelė ir stipri liga taip suartina ir sutelkia mus, kad kartu su sūnumis tampame kaip vienas kumštis“ („Audrius“).

Pasakojate, kad praėjote pykčio, liūdesio ir kt. etapus. Juk artimieji taip pat juos išgyvena, tiesa?

Artimiesiems dar sunkau. Man baisu pagalvoti, jei tektų apsikeisti vaidmenimis. Aušrytė man sakė: „Jeigu galėčiau, aš paimčiau tavo ligą“. Man buvo keistas šis pasakymas. Bet galiausiai supratau, kad, ko gero, aš taip pat pasakyčiau. Kaip jai sunku, tik galima įsivaizduoti. Juk yra visko: ir skausmų po „chemijos“, vamzdelių po operacijų, pasikelti negali... Jai visa tai teko. Fizinis, emocinis krūvis. Taigi medalį reikėtų duoti ne tiems, kurie gydosi, bet esantiems šalia. Jiems sunkiau. Mes, onkologiniai ligoniai, kartais būname pikti, ryški nuotaikų kaita. Tai jau psichologiniai procesai. Juk visi žinome, kad mirsime, bet kai laikrodis realiai ima tiksėti... Beje, onkologiniams ligoniams niekada nesakykite: „Visi mes mirsime, nežinome, kas kada. Gal aš net anksčiau, va, eisiu, plyta užkris“. Jums gresia tik plyta, o mums, be jos, dar ir mirties laikrodis tiksi.

Ko dar nereikėtų sakyti?

„Aš suprantu, kaip tau sunku“. Nesupranti! Alkoholiką supras tik alkoholikas. Net jei ir sirgai, nebūtinai suprasi, nes onkologijos labai skirtingos. Todėl nereikia apsimesti, kad supranti. Tiesiog būkit kantrūs, išklausykite, palaikykite už rankos, patylėkite. Nereikia skambių žodžių. Geriau paklauskite: „Ką aš galiu tau padaryti?“. Viskas.

O dabar tęsiamas gydymas?

Taip, hormoniniais vaistais, kad metastazės neplistų. Bėda tik, kad organizmas prie vaistų pripranta, jie nebeveikia ir metastazės atsinaujina. Kol kas man tinka. Gal tiks ir kiti. Tik... skaičiuojant paprastai, su mano diagnoze maksimaliai dešimt metų. Aš jau šešerius pragyvenau, taigi graudu... Bet medicina tobulėja, būna ir stebuklų, todėl tikiuosi ilgiau pabūti.

Ištrauka iš Audriaus Skačkausko ir Aušros Giedrimaitės knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ (3)

„– Mamyt, ar galiu parašyti apie tavo ligą? – kažkada paklausiau tavęs.

Tu truputį pagalvojai ir pasakei:

– Parašyk. Gal yra žmonių ir jų artimųjų, kurie jaučiasi taip pat... Tikrai yra, sutinku juos ligoninėje. Gal kam ir padėsi tuo rašymu. Sunku su mumis tokiais.

Ir vėl aš bandau raminti, kad nesunku. Neslėpsiu, būdavo pradžioje baisu. Ypač to kito periodo, kuris ateidavo su didžiausia euforija“ („Mamos liga“).

Kai viskas, atrodytų, ėmė stotis į savo vietas, mamai diagnozuotas bipolinis sutrikimas.

Dabar kas antras sau pripaišo bipolinio sutrikimo diagnozę. O tada buvo pati pradžia. Iš pradžių mamą gydė nuo depresijos. Ir mums atrodė, kad jai depresija. Atsigaudavo labai keistai: su pirkimo manijomis, neadekvačiais planais. Labai ryškūs nuotaikų šuoliai buvo. Arba depresija, arba euforija. Vaistų dozėmis reikėjo tai kontroliuoti. Mama to nedarė. O man gydytojas teikė tik bendrą informaciją, pvz., kad neateina paskirtu laiku, kaip vartoti vaistus, nežinojau.

Turite omenyje, kad mama nedavė sutikimo jums teikti informaciją?

Taip, būtent tai. Ar ji mane nuo ko saugojo, ar dėl kitų priežasčių, nežinau. Bet čia tokia teisinė painiava. Psichinėmis ligomis sergantys žmonės gali tai pasirašyti, gali patys spręsti, gerti vaistus ar negerti, gydytis ar nesigydyti. Ir kol nepripažintas neveiksnumas, iš esmės artimieji ir tarnybos nieko negali padaryti, negali būti priverstinio gydymo, nors kartais akivaizdžiai jo reikia. Manyčiau, turėtų būti išskirtos tam tikros ligos, kad nesąmonių nepridarytų. Kai apie tai pasidalinau socialiniuose tinkluose, jie užlūžo, žmonės tokių istorijų pripasakojo!

Kalbate apie tą laikotarpį, kai mama nustojo vartoti vaistus?

„Pasitarusi“ su palatos kaimyne, kuri nustojo gerti vaistus, nes „farmacija specialiai žudo ir naikina smegenis su vaistais“, mama nusprendė, kad pasveiks kitaip. O galiausiai ji apsisprendė pati išeiti...

Kalbėjausi su kitais gydytojais, su jos diagnoze buvo būtina vartoti vaistus. Bet ką padarysi? Psichiatrė skambino, mama nenorėjo kalbėti. Viskas, ratas užsidaro. Gydytoja daugiau nieko negali. Kiek kartų kvietėme ir tarnybas, buvo ir policija, ir greitoji, kartą net ugniagesiai. Jos nieko negali, nėra instrumentų įkalbėti, juolab priversti gydytis.

Žinau, kad Skandinavijoje, Kanadoje mobiliosios grupės teikia psichiatrinę pagalbą. Vaistų nuotoliu negali išsirašyti, pas gydytoją neateini sutartu laiku, mobilioji grupė iškart atvyksta į namus, kodėl nesilankai pas gydytoją. Prieš kelerius metus buvo ir pas mus keliose savivaldybėse bandomasis tokių grupių projektas, bet dabar nieko negirdėjau apie jas. Manau, jos būtų artimiesiems išsigelbėjimas. Iš tikrųjų sunku aplinkiniams. Svarbiausia, tas beviltiškumo jausmas, kad nei padaryti ką gali, nei padėti.

O kaip dabar jūs gyvenate?

Dabar yra mūsų aukso amžius. Pagaliau atėjo ramybė. Su meile per gyvenimą keliaujame. Džiaugiamės kiekviena diena. Norėjau sakyti, kad pozityviai gyvename, bet viena garbaus amžiaus vienuolė, kuri irgi vaikščiojo į spindulinę terapiją, išaiškino, kad tai nėra geras žodis. Pasak jos, geriau turėti viltį. Tai va, gyvename su viltimi, su Aušryte santykinai sveiki, turime rankas, kojas, dar turime kalytę Lapytę ir katytę Korolienę.

Beje, kaip sekasi su socialinių tinklų žvaigžde Lapyte gyventi?

Panevėžys nėra didelis miestas, anksčiau mane kai kas atpažinęs pakalbindavo. Dabar klausia, kaip Lapytė. „Perduokit Lapytei linkėjimų“. Neseniai net Kaune degalinėje linkėjimus jai siuntė. Manęs kaip ir nėra... O jei rimtai, man kur kas svarbiau, kad mūsų istorijos pasiekia žmones, kad jiems dėl to linksma ir atsipalaiduoja žiūrėdami.