Nematomi šventieji(3)
„Pakvėpuok pro burnytę, pakosėk“, - raginu savo mažąją pacientę. Įvykdžiusi mano užduotis, parodžiusi gerklytę ir liežuviuką, ji meiliai apkabina savo mamytę ir ima bučiuoti.
Kiekvieną kartą šios mergytės vizitas - tarsi mažas švelnumo ir meilės kupinas spektakliukas.
Jauna, labai graži sutuoktinių pora, negalėjusi susilaukti savo vaikelio, įsidukrino mažylę iš vaikų namų. Mergaitė jau buvo gyvenimo gerokai sužalota, persirgusi sunkiomis ligomis, kuriomis serga tik suaugusieji.
Mylinčiomis rankomis išpuoselėta, mergytė per kelerius metus pavirto į angeliško grožio meilų, sveiką vaikutį.
Po šios šeimos apsilankymo visi jaučiame nenusakomai šiltus jausmus. Jaunoji mamytė mūsų prašė vienintelio dalyko – kad niekas niekada nesužinotų, jog dukrelė ne jos pagimdyta. Taip ji nori apsaugoti ją nuo patyčių ar bendraamžių ignoravimo.
Pas mus įprasta rinkti metų žmogų, garbės pilietį ar dar kaip nors įvertinti gerus darbus. Tai yra neblogai. Tačiau ši mama ir daugelis kitų, kurios suteikia tėvišką meilę paliktiems vaikeliams, niekada nekalbės apie tai žiniasklaidai, nors jos visos vertos garbės piliečių vardo. Tai nematomi šventieji, kurie vaikšto tarp mūsų.
Lietuvoje yra 50 tūkst. nevaisingų šeimų. Galbūt Dievas siūlo kitokią galimybę. Kiek daug vaikučių laukia tos vienintelės, kurią galės taip stipriai apkabinti, kurią galės vadinti brangiausiu vardu pasaulyje, kurie, kaip mano mažoji pacientė, taps mylimais angeliukais.
Birutė Jankuvienė,
šeimos gydytoja
Susiję straipsniai
