Neduok Dieve, jei visi, kurie serga hepatitu C, sužinos savo diagnozę! (1)

Tikriausiai taip meldžiasi vakarais valdininkai, dirbantys ligonių kasose ar Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM). Prieš devynerius metus pasibaigė hepatito C kontrolės ir prevencijos programa, prieš penkerius metus buvo parengta gydymo metodika ir nuo tada nė karto nekeista. Dulkių tiek daug ant hepatito C, kad jau lengvai pūstelėjęs nenupūsi, reikės gerai pašveisti. Hepatito C temoje yra viena viltis – jei visi tie nediagnozuoti asmenys, sužinoję apie savo diagnozę, išeitų į gatvę reikalaudami gydymo, situacija galėtų iš esmės pasikeisti.

Reklama

Reikia strategijos

Lietuvoje net du žmonės iš šimto serga lėtine hepatito C infekcija apie tai nieko neįtardami – dažniausiai infekcija diagnozuojama atsitiktinai.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė sako, jog jau keletą metų šnekama apie tai, jog nėra hepatito C stebėsenos, valdymo ir prevencijos programos, tačiau niekas nesikeičia.

„Aš vis primenu: tai, kas sutaupoma Sveikatos apsaugos ministerijoje, bumerangu grįžta per išmokas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“, - susirinkusius į diskusiją „Virusinis hepatitas C – pavojinga liga ir socialinė stigma“ ragino Seimo narė.

Per 2013 m. SAM išleido 14,5 mln. litų sergančiųjų hepatitu C gydymui. Buvo gydyta apie 600 žmonių.

„Be nacionalinės hepatito C valdymo strategijos ir nacionalinių hepatito C prevencijos, gydymo ir patikros programų šio viruso sukeliamų lėtinių ligų skaičius didės, darydamas ženklią įtaką Lietuvos sveikatos apsaugos biudžetui“, - rašoma iniciatyvos „Saugok save“ išleistame leidinyje „Hepatitas C Lietuvoje: geltonoji knyga“.

Prie knygos leidimo prisidėjęs iniciatyvos „Saugok save“ koordinatorius Petras Šeika sako, jog jo asmeninė patirtis skatina jį garsiai kalbėti apie diagnozę.

„Kai man buvo diagnozuota liga, labai trūko informacijos. Aš ieškojau jos internete, kur jau geriau neskaityti komentarų. Kai esi tokioje situacijoje, kai nežinai, kokios bus pasekmės, kas tavęs laukia ateityje, internete rasta informacija sukelia daugiau baimių negu įneša aiškumo į tavo gyvenimą. Todėl išleistame leidinyje mes akcentuojame gerą žinią – liga išgydoma“, - sakė P. Šeika.

Hepatitas C – ne narkomanų liga

Lėtinio hepatito C rizikos grupėje yra asmenys, kurie iki 1993 m. tapo kraujo donorais arba kuriems buvo darytos chirurginės operacijos, atliktos organų transplantacijos, perpiltas kraujas, kraujo plazma ar kiti kraujo produktai, atliktos hemodializės procedūros.

„Kai jau pradėjau dalintis su artimaisiais apie savo diagnozę, daug kas prisipažino, kad jų aplinkoje yra tokių žmonių. Bet tai, kad liga yra stigmatizuota, kad ji tarsi labiau būdinga rizikos grupės asmenims, neleidžia žmonėms kalbėti. Žmonės nori prasirgti šita liga, pasveikti ir pamiršti. Manau, kad taip negalima. Knygoje pateikiama informacija, su kuo susidurs besigydantis žmogus, bet ji kartu nuramina, kad liga pagydoma ir kad jos nereikia gėdytis. Sužinojau, kaip skiriamas gydymas, kokia yra tvarka, kaip duodami vaistai. Sužinojau, kad bendros sistemos, programos, kaip išgydyti šią ligą, nėra ir mes turime ką nors daryti, kad tai atsirastų“, - sakė P. Šeika.

„Dauguma pacientų, kurie dabar gydosi ar gydėsi pastaruosius dešimt metų ir kurie dar laukia gydymo, yra žmonės, užsikrėtę ne per narkotikų vartojimą. Dažniausiai per medicinines manipuliacijas, ypač kol virusas nebuvo aprašytas ir nustatomas“, - informavo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytoja infektologė doc. dr. Ligita Jančorienė.

Manoma, kad Lietuvoje gyvena apie 50 tūkst. sergančiųjų lėtiniu hepatitu C. Didesnė dauguma jų nežino, kad serga. Jie serga 20-30 metų ir paskui, kai liga nustatoma, labai nustemba. „Žmogus, jaučiantis nuovargį ar odos niežulį, niekad nepriskiria to hepatito C simptomams. Ir juo labiau kad tai yra įsisenėjusi kepenų liga“, - sakė doc. L. Jančorienė.

Tikėtina, jei visi, sergantys lėtiniu hepatitu C, sužinotų savo diagnozę, jų gydymo neatlaikytų Lietuvos biudžetas.

„Amerikiečiai šiuo metu yra priėmę tokią tvarką: šeimos gydytojai privalo patikrinti kiekvieną savo apylinkėje prirašytą pacientą nuo 50 iki 70 m. amžiaus. Prieš savaitę vykusiam kongrese Amerikoje pateikti rezultatai parodė, kad ta patikra yra labai efektyvi. Tai nėra jokiai rizikos grupei priskirti žmonės. Jie užsikrėtę iki 1991-1993 m. Daugumai ligonių, kurie kreipiasi, jau pirmo ištyrimo metu nustatoma kepenų cirozė. Kai kuriems tiek pakitę kraujo rodikliai, kad jie negali vartoti šiuo metu mūsų šalyje kompensuojamų vaistų dėl šalutinio jų poveikio, dėl įvairių komplikacijų rizikos. Yra gydymo metodai, kurie Lietuvai neprieinami dėl požiūrio į ligą, dėl stigmatizacijos, požiūrio kaip į narkomanų ligą, mes negalime padėti žmonėms, kurie galėtų ilgai būtų naudingi valstybei“, - apgailestavimo neslėpė gydytoja infektologė L. Jančorienė.

Gydymo metodikos

Atskiros ligos gydymo metodikas patvirtina Sveikatos apsaugos ministerija, metodikų peržiūrėjime dalyvauja ministerijos, ligonių kasų atstovai ir gydytojai ekspertai.

„Kiek mes šį procesą bandome inicijuoti iš gydytojų ekspertų pusės, paprastai atsimušam į sieną. Kvietimo į posėdį nesam gavę 3-4 metus. Jeigu norim įdiegti naują gydymo metodą, iš karto vertinama, kokia jo kaina. Jeigu, jų nuomone, kaina yra didelė, tai net nesvarstomas klausimas. Kiekvienas metodikos persvarstymas susijęs su papildomom išlaidom, dėl to net sakinį pakeisti sudėtinga. Ką valstybė praranda, galima paskaičiuoti tik per vieną prizmę – kiek padaroma transplantacijų. Mirties priežastyse bus nurodyta kepenų cirozė. Visi dažniausiai mano, kad tai dėl alkoholizmo. Mes turime daug pacientų, kurie dabar pasmerkti, nors jie žino, kad pasaulyje yra vaistų, kurie skiriami sunkiems ligoniams prieš transplantacijas ir po transplantacijų“, - sakė doc. L. Jančorienė.

„Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pripažįsta, kad hepatitas C buvo ignoruota liga. 2010 m. buvo pirma rezoliucija dėl hepatitų. Paskui buvo globali hepatito programa. 2013 m. hepatitų programa sujungta su ŽIV ir AIDS. Buvo pripažinta, kad daug galima pasimokyti iš ŽIV prevencijos, nes tada irgi buvo labai brangūs vaistai, kurių kainą pavyko gerokai sumažinti. Tos programos turi ko viena iš kitos pasimokyti. 2013 m. buvo parengta globali ataskaita apie virusinio hepatito C prevenciją ir kontrolę. Šiemet vėl buvo paskelbtos gairės, jos skirtos žemas ir vidutines pajamas gaunančioms šalims“, - kalbėjo PSO atstovybės Lietuvoje vadovė Ingrida Zurlytė.

Startavome gerai

„Lietuva buvo šalis, kur hepatitas C pradėtas nagrinėti anksti – dar 1994 m. Tada buvo iškelta šios problemos svarba ir visi pavojai. O dabar Lietuva atsidūrė PSO atliktos analizės pačiame gale. Gal kažkurios organizacinės problemos neleidžia esančių diagnostikos ir gydymo galimybių panaudoti tuo mastu, kad Lietuva gerai atrodytų tarptautiniame kontekste, ir visi ligoniai, kuriems reikia, gautų tokią pagalbą?“, - retorinį klausimą kėlė LSMU Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. Limas Kupčinskas.

Jis pabrėžė, kad pagal gydymo aprašus atsiliekame nuo Vakarų šalių maždaug pusantrų metų. Medikai pripažįsta, kad visokios strategijos ir nacionaliniai planai labiau reikalingi ministerijų valdininkams ir daugiausiai ligonių kasoms, kad ten dirbantys asmenys suvoktų atskirų ligų svarbą ir galimą grėsmę visuomenei.

„Tikrai didelė problema, kad šalyje nėra nacionalinės hepatito C stebėsenos, kontrolės ir prevencijos programos. 2001-2005 m. pas mus veikė nacionalinė virusinių hepatitų B ir C priežiūros ir kontrolės programa, kuri buvo iš dalies finansuojama. Bet po to viskas nutrūko. Šiemet buvo sudaryta darbo grupė, kad sudarytų naują kontrolės ir prevencijos programą. Kadangi du trečdaliai tos programos yra skirti kontrolei ir prevencijai, vis dėlto į šitos programos kūrimą, mūsų manymu, turėtų įsitraukti Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Kol kas mums nepavyksta sukurti bendros darbo grupės, kad galėtume efektyviai pradėti dirbti. Man atrodo, kad šitas tikslas yra labai svarbus ir mes turime anksčiau ar vėliau pradėti jį įgyvendinti“, - teigė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Infekcinių ligų centro direktorius, Lietuvos infektologų draugijos pirmininkas prof. Arvydas Ambrozaitis.

Pasak profesoriaus, mūsų Vyriausybė viešai neskelbia vienintelių registre esančių duomenų apie virusinius hepatitus, Lietuvoje nėra nuostatos pranešti apie hepatito C protrūkius. Kitas trūkumas, kad Lietuvoje nėra visuomenės sveikatos mokslinių tyrimų. Jie galėtų padėti geriau kontroliuoti virusinius hepatitus, įdiegti naujas metodikas, programas.

„Hepatito virusiniai serologiniai paplitimo tyrimai nėra atliekami reguliariai ir tai iš tiesų yra problema, nes mes nežinome, kiek žmonių yra užsikrėtusių B ir C virusu. Mūsų klinika nuo 2008 m. savo iniciatyva tiria kraujo donorus ir kitus bendros populiacijos atstovus, tačiau tam neturime finansavimo. Daugiau kaip dešimt metų mes nežinome tikros situacijos“, - atkreipė dėmesį prof. A. Ambrozaitis.

Tik Lietuvoje netikrinamos nėščiosios

Lietuva yra vienintelė šalis iš 30, kur neatliekamas universalus nėščiųjų ištyrimas dėl hepatito B infekcijos. Skiepas nuo hepatito B yra atliekamas per tris vakcinacijas, viena vakcina kainuoja 80 litų. Nėščiosios mūsų šalyje tikrinamos tik dėl ŽIV ir toksoplazmozės.

Pasak prof. A. Ambrozaičio, imunofermentinės analizės tyrimas (fiksuojantis hepatitus) kainuoja 10-20 litų.

„Mano žiniomis, ligonių kasos kelerius metus svarstė dėl hepatito B patikros nėščiosioms ir nežinia kokiais kriterijais vadovaudamosi nusprendė, kad tai ekonomiškai nenaudinga valstybei“, - sako dr. L. Jančorienė.

Medikai išskiria hepatitą B iš kitų hepatitų grupės, nes nuo jo yra vakcina.