Narkomanija: paplitimas ir gydymas

Narkomanija yra socialinė, medicininė, ekonomine pasaulio liga. Ji atrodo skirtingai įvairiose pasaulio vietose. Meksikos narkomanijos problemos radikaliai skiriasi, sakykim, nuo Olandijos narkomanijos esminių klausimų. Bet jas vienija tai, kad narkotikais vadinama tai, kas sukelia priklausomybę, nenugalimą norą daryti ar vartoti tai dar ir dar. Narkotikai atsirado civilizacijoje palyginti neseniai, tačiau priklausomybės buvo santykinai labai retos.

Reklama

Narkotikai ir jiems prilygintas socialinis elgesys

„Wikipedia“ skelbia: „Šiuo metu priimta narkotikais vadinti medžiagas, atitinkančias tris kriterijus: medicininį - medžiaga, vaistai turi specifinį (stimuliuojantį, raminantį, haliucinogeninį ir kt.) poveikį centrinei nervų sistemai, dėl to gali būti naudojami nemedicininiais tikslais; socialinį - nemedicininis medžiagos naudojimas yra plataus masto ir turi socialinę reikšmę; teisinį - medžiaga yra oficialiai pripažinta narkotine ir įtraukta į narkotinių medžiagų sąrašą“.

Narkotikams gali būti prilygintas tam tikras socialinis elgesys. Geriausiais pavyzdžiais čia būtų žaidimai už pinigus (kortos, ruletė) bei kompiuteris ar socialiniai tinklai. Man atrodo, kad geriausias narkotiko apibrėžimas būtų toks: „Medžiaga ar veiksmas, sukeliantis stiprią priklausomybę“.

Noriu pabrėžti keletą niuansų, subtilybių. Visų pirma, medžiagos, kurios gali sukelti „prieraišumą“, gali būti bet kokios. Priklausomybę gali sukelti kava ar kokakola. Todėl specialistai pabrėžia, kad šios medžiagos turi veikti nervų sistemą ir būti psichoaktyvios. Kitaip sakant, jos turi sukelti neigiamas pasekmes, nes kitaip nepavyks jos gydyti. Antra, priklausomybė turi būti aiški ir neigiama. Jeigu žmogus mėgsta savo patiekalus stipriai sūdyti ar „pipirinti“, tai dar nebūtina kreiptis į gydytojus. Jeigu žmogus išgeria taurę vyno, tai nėra blogai. Tačiau jei jis nebegali iš pat ryto apsieiti be alkoholio – jis ligonis, jį reikia gydyti. Jeigu moksleivis turi mobilų telefoną, tai normalu. Tačiau jei jis negali be jo apsieiti lovoje, tualete ar vonioje, tai kyla įtarimas, ar jis nėra priklausomas. Reiktų pažymėti, kad kai kurios priklausomybės pačios atsiranda ir pačios išnyksta, tam tikra prasme tai apima madą arba mūsų socialinį elgesį. Jeigu žmogus mėgsta dirbti 20 valandų per parą, mes jį vadiname darboholiku, tačiau jei jis ten numiršta, tai girdime priekaištus, kodėl ligonis nebuvo gydomas.

Paplitimas

2012 m. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas jau trečią kartą atliko psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimo Lietuvoje tyrimą (1 pav.).

Higienos instituto duomenimis, 2011 m. nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo mirė 45 asmenys: 37 vyrai ir 8 moterys. Palyginti su 2010 m., mirusiųjų skaičius sumažėjo 6 asmenimis. Miesto gyventojai sudarė didžiąją dalį mirusiųjų nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo (mieste mirė 31, o kaime - 14 asmenų). Vidutinis mirusiųjų nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo amžius 2011 m. buvo 33 metai, vyrų – 31,5, moterų – 41,9 (2010 m. atitinkamai – 31, 31,8 ir 22,8 metų). Daugiausia mirčių sukėlė atsitiktinis apsinuodijimas narkotikais ir psichodisleptikais – 40 atvejų.

2011 m. daugiausiai žmonių nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo mirė Vilniaus mieste (26 asmenų), Vilniaus rajone (7) ir Kauno mieste (2).

Gydymas

Visos priklausomybės, lygiai taip pat kaip ir alkoholizmas ar rūkymas, pasižymi tuo, kad pirminėje stadijoje žmogus dėl patiriamo malonaus efekto ir nesant jokių išorinių pasikeitimo į blogąją pusę požymių, neigia tą faktą, kad jis tampa priklausomas nuo narkotikų ar nuo alkoholio. Todėl dažniausiai gydymas prasideda tuomet, kai liga jau akivaizdi, t. y. ji sukelia neigiamas biologines ar socialines pasekmes.

Gydymas susideda bent iš trijų dalių: biologinio, psichosocialinio ir dvasinio. Pirmasis  atsiranda, kai yra priklausomybė nuo kurios nors medžiagos, todėl metodikos jau gana gerai žinomos, nors ir turi vieną trūkumą: nuolat arba kasmet susiduria su naujomis cheminėmis ar biologinėmis medžiagomis. Antrasis dėmuo yra senų ryšių, kuriuose tarpo priklausomybė, nutraukimas ir keitimas. Trečiasis sąlygotas tikslo – pakeisti asmenybės struktūrą taip, kad ji galėtų atsispirti neigiamam medžiagos ar veiksmo poveikiui. Apibendrinant priklausomybių gydymą, reiktų pabrėžti kelis momentus: priklausomybės primena chroniškas ligas, todėl bet kada gali atsinaujinti. Antra, priklausomybės, net po sėkmingo gydymo, pereina į psichinių ligų grupę, kas pas mus traktuojama kaip asmenybės nevisavertiškumas.

Priklausomybės ligų gydymas – tai medicinos ir psichosocialinių priemonių, skirtų psichoaktyvių medžiagų vartojimo nutraukimui arba sumažinimui bei bendros paciento sveikatos būklės pagerinimui, visuma (Subata E., 2005).

Ekspertai gydymą nuo priklausomybės ligų skiria į dvi kategorijas: gydymą be vaistų ir gydymą vaistais. Gydymas be vaistų – tai įvairios psichosocialinės programos, teikiamos profesionalų. Yra sukurta nemažai priklausomybės gydymo metodų, tačiau specialistai pripažįsta, kad nėra vienintelio veiksmingiausio gydymo metodo. Kiekvienam pacientui, priklausomai nuo jo poreikių, būklės,  veiksmingas gali būti  skirtingas metodas. (Remtasi: https://www.bak.lt/lt/services/terapijos-centras/priklausomybes-ligu-gydymas)

Dr. Vytautas Valevičius