Kaip tėvams atpažinti po devyniais užraktais slepiamas patyčias

Pastarieji įvykiai Lietuvoje vis primena, kokių skaudžių padarinių gali turėti patyčios. Už tylos, uždarytų kambario durų ar akimirkos, kai paauglys išblyškęs skaito naują žinutę, dažnai slepiasi ne nekaltas nuotaikų svyravimas, o žeminimai, kuriuos jis patiria tiek mokykloje, tiek internete. Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių medicinos psichologė Neringa Jūrelienė teigia, kad patyčios (sąmoningas, pasikartojantis kito žmogaus žeminimas, skaudinimas ar bauginimas) patiriamos dėl įvairių priežasčių ir gali būti atkakliai slepiamos aukos, tačiau tėvai gali jas laiku pastebėti ir tinkamai palaikyti nuo jų kenčiantį vaiką.

Reklama

Kodėl kyla patyčios

Pasak jos, tai gali būti grupėje vykstančių procesų pasekmė – kai kurie asmenys per tyčiojimąsi iš kitų siekia galios, kontrolės, savo statuso įtvirtinimo, pozicijų sustiprinimo. Skriaudėjas paprastai būna stipresnis fiziškai, socialiai ar psichologiškai arba šią savo galią sustiprina per kitų palaikymą.

„Kita vertus, patyčias gali sukelti ir tarpasmeniniai skirtumai. Patyčių objektu neretai tampa labiau pažeidžiami (nepasitikintys savimi, turintys bendravimo sunkumų) arba kitokie vaikai – pavyzdžiui, drovūs, švelnaus būdo, turintys mažai draugų, savitos išvaizdos ar su specifiniais pomėgiais, poreikiais, nors apskritai patyčių taikiniu gali tapti bet kuris“, – pastebi psichologė.

N. Jūrelienė akcentuoja, kad agresijai palanki terpė pasižymi aiškių elgesio taisyklių patyčių atžvilgiu nebuvimu, jų ignoravimu, paprastai tokioje terpėje nesprendžiami kylantys agresyvūs konfliktai. Tad patyčių dažnumą lemia savotiškas jų „toleravimas“ dėl abejingumo, delsimo stabdyti, pasekmių nebuvimo. Tokia terpe gali tapti ne tik mokykla, bet ir internetinė erdvė, vaiko namai.

Specialistė pabrėžia ir šeimos veiksnių svarbą. Aukštesnę riziką susidurti su patyčiomis turi tie vaikai, kurių namuose vyrauja labai griežtas, kontroliuojantis auklėjimo stilius, neužtikrinamas vaiko emocinis, fizinis saugumas.

Auka tapęs vaikas iš tokių namų gali atsinešti nepasitikėjimą savimi, žemą savivertę, baimingumą, o kartu ir didesnį pažeidžiamumą. Tuo tarpu agresorius į patyčių situaciją gali perkelti patirtą ar stebėtą artimoje aplinkoje smurtą.

„Taigi, patyčių dažnumą lemia kompleksiniai veiksniai. Svarbu suprasti ir pripažinti, kad tai – ne patyčių aukos kaltė“, – sako N. Jūrelienė.

Kokie ženklai rodo, kad vaikas patiria patyčias

„Nėra paprasta pastebėti, kad vaikas patiria patyčias. Dažnai jos būna slepiamos po devyniais užraktais, nes vaikui gėda, baisu, jis nežino, su kuo ir kaip apie jas kalbėti“,– aiškina psichologė.

Ji išskiria keletą požymių, leidžiančių suprasti, kad su vaiku vyksta kažkas negero, tačiau akcentuoja, kad svarbu tuos požymius vertinti kompleksiškai, nedaryti išvadų iš kurio nors vieno.

Pasak specialistės, dažniausiai apie patyčias ima signalizuoti pakitęs vaiko elgesys, emocinė būsena ar net fiziniai ženklai (neaiškios kilmės mėlynės ant kūno, sugadinti daiktai). Reikėtų suklusti, jei vaikas be aiškios priežasties ima priešintis ėjimui į mokyklą, netikėtai atsiranda įvairių somatinių priežasčių (galvos skausmų, nepaaiškinamų negalavimų), sutrinka miegas.

„Taip pat svarbu atsižvelgti į emocinius pokyčius – galbūt vaikas tapo liūdnas, neramus, dažnai verkia ar, atvirkščiai, rodo padidėjusį agresyvumą dėl susikaupusių jausmų. Gal vaikas ėmė vengti bendravimo, tapo uždaras, atsiribojęs nuo buvusių draugų? Gal pasikeitė jo akademiniai pasiekimai, pažangumas? Gal pastebite, jog vaikas randa vis mažiau progų kuo nors pasidžiaugti, mažiau rūpinasi savimi?“ – aiškina N. Jūrelienė.

Kaip paskatinti vaiką kalbėti apie patyčias

Psichologė pastebi, kad vaikams dažnai būna sunku pasidalinti su kitais apie patiriamas patyčias. Šį sunkumą gali lydėti sudėtingi jausmai – baimė, gėda. Ima kamuoti klausimai: „O jei man už tai ims keršyti?“, „O jei visi ims laikyti mane skundiku ar nevykėliu?“.

Tad pirmas žingsnis bandant prakalbinti vaiką – saugios atmosferos sukūrimas bei parodymas, kad vaikas girdimas ir palaikomas. Tėvai turėtų užsitikrinti vaiko akyse patikimo ir supratingo klausytojo statusą, o tai reiškia, kad vaikui leidžiama kalbėti tuomet, kai jis pasiruošęs, vaikas nėra pertraukinėjamas.

„Tokiose situacijose svarbu parodyti, kad vaiko nekaltinate, ant jo nepykstate, o tiesiog norite padėti. Kai vaikas pradeda pasakoti apie savo patyčių patirtis, nederėtų vertinti ar nuvertinti jo jausmų, sprendimų, veiksmų – tiesiog klausykitės ir atsargiai tikslinkitės detales“, – pataria specialistė.

Pasak N. Jūrelienės, kai vaiko šitaip klausomasi, jis patiria emocinį saugumą, jo jausmų priėmimą.

Tokiose situacijose vaikui reikalingas buvimas šalia, palaikymas, padrąsinimas, kad jis elgiasi teisingai pasakodamas apie problemą. Čia taip pat padeda fizinis artumas, apkabinimas.

Nederėtų klausti „Ką padarei, kad taip nutiko?“, veikiau reikia leisti vaikui išgirsti, kad jo skausmas yra pastebėtas ir kad jis neliks su visu tuo vienas.

Ko tėvai neturėtų daryti, kai vaikas patiria patyčias

Psichologė išskiria keletą vengtinų dalykų. Pirmiausia, nederėtų vaiko barti dėl kylančios situacijos, versti jį patį su patyčiomis tvarkytis (neva, nebūk bailiu, skundiku) ar skatinti jį laukti, kol viskas išsispręs savaime.

Taip pat ji nepataria skatinti vaiko akistatos su skriaudiku ar skubiai kreiptis į mokytojus ar skriaudiko tėvus be vaiko žinios. Vaikai dažnai išgyvena labai daug nerimo, kad staigus suaugusiųjų kišimasis dar labiau pablogins situaciją.

„Kita vertus, kuomet suaugusieji ima skubiai reaguoti ar veikti impulsyviai, vaikas gauna žinutę, kad juo negalima pasitikėti, kad jo matymui, autonomijai vietos tokiose situacijose nėra. Jei vaikas savais būdais ieško pagalbos, nereikėtų to nuvertinti ar iškart siūlyti kitokių sprendimų“, – aiškina specialistė.

Tikslas – ne užvaldyti situaciją ir parodyti, kas yra kas, o padėti vaikui atkurti pasitikėjimą savimi ir emocinį saugumą. N. Jūrelienė pabrėžia, kad kiekvienas žingsnis turėtų būti su vaiku aptariamas – taip jam suteikiama galimybė išsakyti savo nuogąstavimus, pasidalinti išgyvenamu nerimu, siūlyti savo sprendimų variantus.

Patyčių situacijose vaikas turi gauti patvirtinimą, kad jis vis dar gerbiamas, svarbus, išgirsti, kad jis nėra kaltas.

Kaip emociškai palaikyti vaiką

Psichologė akcentuoja, kad patyrusiam smurtą vaikui labai svarbus rūpestis, supratimas ir emocinis palaikymas. Tai reiškia, jog jam neturėtų kilti abejonių dėl to, ar jis yra vis dar mylimas, ar jo jausmai yra priimami, ar tėvai juo rūpinasi. Labai svarbi tėvų užduotis – atkurti vaiko pasitikėjimą savimi ir viltį, kad dalykai ims keistis.

„Štai kodėl iš tėvų lūpų turėtų drąsiai lietis patvirtinimai: „Aš visada su tavimi“, „Tu ne vienas, mes spręsime šią problemą kartu“. Svarbu išgirsti, kaip vaikas jaučiasi, atspindėti jo išsakytas emocijas („Matau, kad pyksti, esi įsibauginęs“). Taip jam siunčiama žinutė, kad jo jausmai, mintys normalūs ir svarbūs. Tėvų išsakytas palaikymas „Aš tavimi tikiu, stengsiuosi tau padėti“ stiprina vaiko emocinį saugumą, mažina kaltės jausmą“, – aiškina N. Jūrelienė.

Kita vertus, pasak psichologės, kai vaikas dalinasi apie patyčias, svarbu įvardinti, pastebėti jo stipriąsias puses, palaikyti jo savivertę: „Kaip drąsiai pasielgei, kad papasakojai apie tai“, „Labai tave gerbiu, kad nepasiduodi“.

Tokiose situacijose vaikui svarbus ir jo autonomijos patvirtinimas, leidimas išsakyti savo nuomonę, siūlyti savo sprendimus – galimai jis jau dabar ką nors daro, kad spręstų situaciją, tad palaikymas tokiu atveju irgi labai svarbus.

„Galiausiai, net ir tokios sudėtingos situacijos sukurią terpę papildomam patyrimui, kad šeima yra mano ramstis, kad esu mylimas, kad manimi rūpinamasi, kad esu brangus ne tik tuomet, kai man viskas gerai, bet ir tuomet, kai susiduriu su sunkumais. Išnaudokite progas pabūti kartu su vaiku – šiltas kontaktas ir dėmesys stiprina vaiko emocinę pusiausvyrą bei tarpusavio ryšį, leidžia patirti, kad šeima – jo ramstis“, – sako N. Jūrelienė.