Medikai prabilo apie neadekvatų jų paruošimo lygį(4)

Įprasta girdėti, kad Lietuvos aukštosios mokyklos parengia itin gerus gydytojus, kurių išskėstomis rankomis laukia pasaulis. Mintis apie tai, kad galbūt medikai Lietuvoje nėra tokie jau ir geri, skamba kaip erezija. Vis dėlto tokių nuomonių pasigirsta – ne vienas jau dirbantis medikas, rezidentai ir ką tik gerai studijas baigusi studentė Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavime vykusioje diskusijoje prisipažino, kad baigę mokslus toli gražu nesijautė pajėgūs dirbti savarankiško mediko darbo.

Reklama

Treniruotės su kiaulių akimis nepadeda dirbti savarankiškai

Oftalmologė Laura Bagdonaitė šiuo metu gyvena Anglijoje, kurioje jos specialybės medikų rezidentūra trunka septynerius metus. Ji pati rezidente buvo trejus metus.

„Prieš išvažiuodama jau dirbau penkerius metus, bet išvažiavusi supratau, kad nieko, palyginus su vietiniais rezidentais, nežinau, negaliu daryti - net kataraktos operacijos, – prisipažino moksline bendradarbe Londone šiuo metu dirbanti gydytoja. – O britai visa tai moka jau baigę rezidentūrą. Po studijų ir rezidentūros jie toliau tampa moksliniais bendradarbiais ir dar tęsia mokslus.

Moteris stebėjosi, kad studentai Lietuvoje, norėdami mokytis operuoti, turi laukti tik tam tinkamų pacientų, nors, pavyzdžiui,  akių operacijai galėtų būti aprūpinami dirbtinėmis akimis.

„Aš pati pirkdavau kiaulės akis. Bet juk jos kitokios, nėra tai labai naudinga. O ar kas nors Lietuvoje studentus aprūpina dirbtinėmis akimis? Juk dabar yra tokių galimybių“, – brangių studijų nepakankamu efektyvumu stebėjosi diskusijos dalyvė.

„Aš ką tik baigiau šešerius metus trukusias medicinos studijas universitete. Ir nesijaučiu gydytoja, nesu visai pasiruošusi dirbti, – diskusijoje pasisakė viena Vilniaus universiteto absolventė. – Iš tikrųjų niekas netikrina, ar mūsų mokymosi sistema efektyvi.“

Diskusijoje dalyvavusios dvi rezidentės  irgi prisipažino, kad nesijaučia galinčios dirbti savarankiškai, tačiau iškėlė ir kitas bėdas, kurios ir toliau joms trukdo mokytis ir tobulėti.

Rezidentai – tarp gydytojų ir slaugytojų

„Mediko paruošimo kokybei trukdo ir sovietinis klimatas gydymo įstaigose. Jaučiamas ligoninių, skyrių vadovų požiūris, kad esame tik pagalbiniai darbuotojai. Parodoma, kad geriau nebūti iniciatyviu. Jie nenori konkurencijos, – kalbėjo rezidentė. – Kartą net buvo atvirai pasakyta, kad esame tarpininkai tarp gydytojo ir slaugytojo.“

Vis dar medicinos mokslus kremtantieji, nors ir piktinosi savo vyresniais kolegomis, vis dėlto pajėgė juos suprasti. Jaunieji medikai svarstė, kad turbūt ir jie panašiai elgtųsi, jeigu dėl visko reikėtų pereiti per tą patį: susitaikyti su hierarchija, pataikavimu, nutylėjimu, kuris tęsiasi nuo studijų.

Diskusijos dalyvis gydytojas kardiologas, dirbantis Jungtinėje Karalystėje dr. Audrius Šimaitis  pasiūlė pažvelgti į kitų šalių patirtį. Yra šalių, kuriose rezidentams pusę atlyginimo moka ligoninė, o pusę – mokslo įstaiga. Taip ligoninėse rezidentai tampa ne našta, o pageidaujami darbuotojai.

„Tačiau dabar Lietuvoje gydytojai dažnai dirba rezidentų darbus“, – atkreipė dėmesį A. Šimaitis.

Mokosi aplenkdami sistemą

Diskusijos dalyvis Edvardas Volchekas medicinos studijas baigė Maskvoje. Jis pasakojo, kad Rusijoje rezidentūra trunka tik dvejus metus, o tada jaunas medikas turi pats kapstytis,  jeigu turi žinių spragų.

„Vis dėlto įmanoma išmokti dirbti ir studijų metų. Aš būdamas 4-5 kurse ieškodavau galimybių ir jų rasdavau – būdavau pirmasis asistentas per operacijas“, – pasakojo E. Volchekas.

Šių metų Vilniaus universiteto absolventė taip pat pasakojo, kad per praktiką gaudavo tik dėlioti antspaudus ir pildyti dokumentus.

„Galima sakyti, kad reikia tik pačiam studentui norėti ir viską iš studijų gali pasiimti. Bet iš pokalbių su bendramoksliais galiu tvirtinti, kad jiems nestigo motyvacijos – pristigdavo galimybių, – pasakojo būsimoji medikė. – Be to, ne tik praktinių įgūdžių mums trūksta. Teorinis pasiruošimas irgi nėra geras. Vien ko vertas įprastas atsiskaitymo būdas. Pateikiami klausimai, mes išmokstame jiems atsakymus ir rašome per egzaminą viską, ką žinome. Nėra integracijos. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę studijuoti užsienyje ir patyriau, ką reiškia kitoks egzaminas. Ten studentams duodama klinikinė situacija. Atsimenu, kad man tai buvo sunkiausias laikytas egzaminas, bet išėjusi iš jo labai džiaugiausi.“

Subjektyvi nuomonė  dar nereiškia kokybės

A. Šimaitis įsitikinęs, kad dažnai Lietuvos medikai yra giriami be pagrindo. Pagyros mūsų šalies specialistams dažniausiai grindžiamos subjektyvia nuomone ir tuo, kad jie esą laukiami svetur.

„Tačiau nėra jokių metodų įvertinti, kaip medikai yra ruošiami. O vertinti galima tik per išorinę kontrolę. Subjektyvūs vertinimai tėra subjektyvūs vertinimai, – diskusijoje kalbėjo gydytojas. – Be to, vargu ar sistema gali paruošti europinio lygio gydytoją, jei rezidentūra mūsų šalyje trunka gerokai trumpiau nei svetur. Ar galėtų Lietuvoje rezidentūrą baigęs kardiochirurgas iškart imtis operuoti savarankiškai?“ – retoriškai klausė medikas.

Kardiologas  įsitikinęs, kad vienas geriausių Lietuvoje medikų ruošimo ir apskritai sveikatos priežiūros srityje žengtų žingsnių – rezidentūros įvedimas. Tačiau Lietuvoje vis dar atsiliekama nuo kitų šalių rezidentūros, kuri trunka bent dvigubai ilgiau nei Lietuvoje.

Vadovų psichika užsiblokuoja?

Diskusijos dalyviai vieną po kitos žėrė medicinos studijų Lietuvoje problemas. Daug kritikos strėlių smigo į mokslo ir gydymo įstaigų vadovus. Esą būtent jie neskatina didžiųjų pokyčių, nors studentai po truputėlį vis bando bruzdėti.

Viena studentė pasakojo, kad bandė kreiptis į praktikos koordinatorių dėl per menkų galimybių praktikuotis. Be to, buvo bandyta sulaužyti ydingą ratą, kai praktikos vadovas tiesiog pasirašo už atliktą darbą, nors niekas jo neatliko.

„Bet tuo viskas ir baigiasi. Tai kur dar kreiptis?“, – išgirdusi raginimus imtis pokyčių pečiais gūžčiojo viena studentė.

Diskusijos vadovė Vilniaus visuomenės sveikatos biuro direktorė Gražina Kačergytė atkreipė dėmesį, kad dažnai įstaigų vadovai tiki, jog iš tikrųjų viskas yra gerai, ir vengia pokyčių. Medikė pridėjo savo darbo patirtimi grįstą pastebėjimą.

„Nustatyta, kad žmogus, matydamas bloga, iš tikrųjų nieko nemato. Taip psichika apsisaugo, užsiblokuoja. Yra pavyzdys: skendo žmogus, o šalia esančioje kavinėje sėdėję žmonės „nieko nematė“. Visi jie psichiatrams tvirtino nieko nematę, nors tikrai turėjo matyti“, – žmogiškus paradoksus įvardijo medikė.

Pokyčiams nereikia laiko

Diskusijos dalyviams dalijantis bendromis patirtimis vyresnieji nuolat ragino jaunesniuosius imtis pokyčių. Tuo tarpu šie vis nuogąstavo, kad drįsdami priešintis tik pakenktų sau, bet nepadarytų jokios naudos.

„Nereikia eiti ir mėtyti granatų. Autoritetas neklausys nuomonių, nes jis mano, kad jo nuomonė teisinga. Tai bendra tendencija. Tad reikia burtis, diskutuoti, kelti problemas ir būtinai siūlyti sprendimo būdus. Tada net ir tie, kurie nemato problemų, gali praregėti, – sakė G. Kačergytė. – O jeigu sistema nesikeičia, vadinasi, jai tai yra naudinga.“

Diskusijoje kartota, kad šioms problemoms išspręsti reikia, kad pasikeistų kelios kartos.

Gydytojas A. Šimaitis yra vienas iš tų, kurie pirmieji Lietuvoje baigė rezidentūros studijas pagal iki šiol galiojančią tvarką. Klausydamasis jaunesnių kolegų medikas stebėjosi, kad niekas per dvidešimt metų sistemos viduje nesikeitė.

„O juk pasikeitė kelios kartos. Visos kartos turi keistis, ir vienu metu. Turi keistis bendras mąstymas, efektyviai dirbti reikia ir iš viršaus, ir iš apačios“, – diskusijos dalyvius įkvėpti bandė A. Šimaitis.

Politologas Liutauras Gudžinskas  pasiūlė jauniesiems medikams prisiminti Sąjūdžio laikus. Pasirodo, ne stichiškai perversmas šalyje prasidėjo. „Buvo jaunų žmonių, kurie dalyvavo neformaliose organizacijose. Paskui jie „persiklojo“ per kelias organizacijas. Ir taip keli asmenys sugebėjo klasta ir gudravimu ateiti iki valdžios organų ir pradėti reikiamus procesus. Tačiau tam turi būti iš pradžių slapti sumanymai ir planai“, – sakė L. Gudžinskas.

Žengiami pirmieji žingsniai

Lietuvos jaunųjų gydytojų sąjungos narė, Vilniaus universiteto doktorantė, vaikų ligų gydytoja Indrė Būtienė tiki, kad pokyčiai vyksta, tik vis pasigenda daugiau iniciatyvių žmonių.

„Negalima lyginti anksčiau buvusios rezidentūros ir dabar esamos. Aš pati baigiau rezidentūros studijas ir jaučiausi pasirengusi dirbti savarankiškai. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje pacientų skaičius ne toks, kad galima būtų daug metų rengti kelis rezidentus vienai specialybei. Dažnai esame linkę lygintis su kitomis šalimis, bet juk ir kitos šalys lyginasi. Pavyzdžiui, vokiečiai sakytų, kad Anglijos sistema bloga, o Vokietijos – pati geriausia, – kalbėjo I. Būtienė. – Lietuvos medikų rengimas susiduria su tomis pačiomis bėdomis, kurios būdingos visai švietimo sistemai Lietuvoje. O eiti į dialogą, rinkti parašus galima per organizacijas. Štai Lietuvos jaunųjų gydytojų sąjunga neseniai pasiekė, kad rezidentūra nebūtų apmokestinta taip, kaip norėjo padaryti valdininkai.“

Diskusijoje jauniesiems medikams, bijantiems sprendimų už jų nugarų, siūlyta siekti rašytinių susitarimų su atsakingomis institucijomis, kad jos įsipareigotų visus pakeitimus medikų rengimo srityje derinti su jų studentų ir gydytojų organizacijų atstovais.

Zita Voitiulevičiūtė