Medikai bijo ir neatpažįsta smurto prieš vaikus

Atliktos dvi gydymo įstaigų ir ugdymo įstaigų specialistų apklausos atskleidė nemalonią tiesą – su vaikais dirbantys mokytojai ir medikai neatpažįsta, o jei atpažįsta, tai bijo pranešti apie smurtą prieš vaikus. Beveik penktadalis medikų ir mokytojų nepraneša apie įtartus smurto atvejus prieš vaiką. Net jeigu yra įsitikinę, kad prieš vaiką buvo smurtaujama.

Šių tyrimų dėka pavyko įsigilinti į priežastis, kodėl nepranešama. Dažniausia priežastis – specialisto abejonė. Jie nėra įsitikinę, todėl pasirenka poziciją apie tai iš viso nekalbėti. Labai svarbu atpažinti ir būti įsitikinusiam ir tik tada pranešti. Dėl to būtina ugdyti šias kompetencijas.

JAV atliktais tyrimais ši nuostata pasitvirtino – atlikus tyrimą su jaunaisiais gydytojais buvo nustatyta, kad tos grupės, kuri dalyvavo intensyviuose kursuose, kur buvo pasakojama pavyzdžiais apie smurtą, nagrinėjama, kaip atpažinti ir kam pranešti, gydytojai ne tik kad daugiau diagnozavo smurto prieš vaiką atvejų, bet ir jautėsi gerokai labiau užtikrintai nei kitos grupės gydytojai, formaliai išklausę vieną pranešimą apie smurtą prieš vaikus. Tai patvirtina, kad atpažinimo kompetenciją galima ugdyti, o jos nauda akivaizdi.

Reikia pabrėžti, kad ta abejonė tiesiogiai susijusi su žmogaus turimomis žiniomis apie smurtą. Iš apklausų pamatėme, kad tie, kurie geriau vertino savo žinias apie smurtą, ir jautėsi tvurčiau jį atpažindami ir apie tai pranešdami. Išvada paprasta – žinias, kompetencijas reikia ugdyti.

Manęs klausia, o ką čia ugdyti – pamatei mėlynę vaikui po akim ir aišku, kad tai smurtas. O jeigu jums to vaiko mama ar tėtis sako, kad vaikas užsigavo krisdamas nuo laiptų? Cigaretės nudeginimą ant vaiko rankos tėtis aiškina taip – vaikas bėgo ir atsitrenkė į degančią cigaretę? Jei medikas žino, kaip smurto žymės atsispindi kūne, jis mokės atpažinti smurtą.

Jeigu specialistas mato nudeginimą, mėlynę, turi atpažinti, ar tai nelaimingas atsitikimas, ar smurto atvejis. Tačiau jis turėtų ir sugebėti pasikalbėti su vaiku, pelnyti jo pasitikėjimą ir išsiaiškinti galimas to priežastis. Jei medikas abejoja savo žiniomis, į pagalbą galima pasitelkti vaikų psichologą, vaikų psichiatrą ar sudaryti jungtinę specialistų komandą.

Jei kalbama apie psichologinį smurtą, gydytojas irgi turi turėti žinių ir fiksuoti situaciją. Pavyzdžiui, medikas mato, kad tėvų bendravimas yra vienoks, o vaiko ir tėvų santykis yra šaltas, vaikas užsidaręs, bijantis, nelinkęs į kontaktą. Tai liudija, kad vaikas patyrė kažkokį psichologinį išgyvenimą. Ir jeigu tėvai sutartinai tvirtina, kad nieko čia tokio, jis visada toks, medikas turėtų sunerimti ir pranešti apie smurto atvejį. Aišku, reikia gerai apgalvoti, gal verta pasitelkti kitus specialistus, gal skirti daugiau laiko tai šeimai, santykiui su vaiku užmegzti.

Šiuo atveju svarbiausias tampa klausimas, ar tai žinių stygius, ar vis dėlto nenoras rūpintis vaiku.  Nors, aišku, suvokiu, kad itin trumpas priėmimo pas gydytoją laikas irgi pakiša koją atidesnei situacijos analizei.

Kokie galimi sprendimai? Pirmiausiai, manau, reikia atsisakyti abejonių, reikia būti užtikrintiems tuo, ką matome. Žiūrint į specialistų ugdymo programų medžiagą, retai kur pamatysi, kad būtų  kalbama apie smurto atpažinimą. Todėl esu įsitikinęs, jog siekiant iš esmės mažinti smurtą prieš vaikus, reikia stiprinti gydytojų kompetencijas ir dar jas nuolat atnaujinti, kad gydytojui nekiltų abejonių, ar tai smurtas, kai jis pamatys mėlynę ant vaiko užpakalio, o tėvai pasakys, kad jis nuo sofos nukrito ant grindų. Rūpesčio vaiku niekada nebus per daug.

Kita dažna priežastis, kodėl tylima net ir atpažinus smurtą – baimės. Specialistai bijo dėl paciento, dėl jo šeimos, dėl keršto galimybės, jei jis praneš. Dažnai galvojama, kas bus su tuo, kuris pranešė ir su tuo, apie kurį pranešė.

Nėra algoritmo, ką daryti medikui, kuris susidūrė su smurto atveju prieš vaiką. Privaloma pranešti policijai, Vaiko teisių tarnybai, gydymo įstaigos skyriaus vedėjui. Medikai informuoja kurią nors vieną instituciją. Tyrimai atskleidė, kad specialistai dažnai pasirenka vieną instituciją kurią informuoja. Dažnai ji skiriasi. Štai pavyzdžiui vyrai mokytojai dažniau linkę apie smurto prieš vaiką atvejus iškart pranešti policijai, kai tuo tarpu moterys – labiau linkę pranešti savo vadovybei, tėvams. Panaši situacija buvo nustatyta ir su gydytojais: jaunieji gydytojai praneša dažniausiai tik skyrių vedėjams, gydytojai pediatrai – vaiko teisių apsaugos tarnybai ir panašiai.

Nėra aiškaus algoritmo nuo ko pradėti atpažinus smurtą. Manau, jau dabar reikia pradėti kurti tą algoritmą, diskutuojant ir stengiantis jį kiek įmanoma labiau priartinti prie kasdieninės praktikos, kad specialistams kiltų kuo mažiau sunkumų stengiantis padėti vaikui.