Manipuliavimas žmogaus egoizmu
Egoizmas turi daug atspalvių: nuo susireikšminimo ir akivaizdaus pasipūtimo – iki savanaudiškumo, vaidinant auką. Kartais sunku ir įžvelgti egoizmą, nes bet kokiai gyvenimo sričiai jis suteikia siauro „naudingumo“, todėl tai gali pasirodyti „teisinga“.
Egoizmas dažnai painiojamas su meile sau ar rūpesčiu savo poreikiais. Tuo tarpu meilė sau – neatsiejama žmogaus orumo dalis, o rūpestis savo poreikiais – elementarus subrendusio ir sąmoningo žmogaus savarankiškumas: galimybė veikti be pagalbos ir be priklausomybės nuo kitų, priimti adekvačius sprendimus ir savarankiškai mąstyti.
Egoistą lengva atpažinti ne tik iš jo elgesio, bet ir iš kalbos: joje akivaizdžiai dominuoja žodžiai „aš“, „mano“, „man“. Jis taip pat rūpinasi savimi, bet pajungdamas kitus žmones savo poreikių ir norų tenkinimui. O tai reiškia, kad jis nėra savarankiškas – jis yra priklausomas nuo kitų žmonių (nuomonės, pritarimo, lūkesčių, veiksmų).
Todėl egoistą labai lengva valdyti, manipuliuojant jo liguista savimeile ir susireikšminimu. Štai kokios gali būti būdingos egoizmo apraiškos, su kuriomis, be abejo, esame visi susidūrę:
aš žinau viską geriau už kitus (net jei nežinau);
aš reikalauju pagarbos;
aš – išskirtinis ir geriausias;
aš pastebiu tik žmonių trūkumus, klaidas ir nesėkmes, nes jų fone pajuntu savo pranašumą;
aš vertinu kitų elgesį ir dalinu patarimus, nes esu visų reikalų žinovas, ekspertas ir guru;
aš visur ir visada siekiu pademonstruoti savo išskirtinumą ir pranašumą;
aš visada siekiu būti madingas, populiarus ir matomas;
aš tampu kankiniu, jei gyvenimas nesiklosto taip, kaip noriu – kad visi pamatytų, ką jie su manimi padarė!
aš visada pritariu tik autoritetams ir įtakingiems žmonėms, kad pademonstruočiau jiems savo atsidavimą;
aš myliu kitus tiek, kiek jie yra man naudingi;
aš esu tobulybė, o visi kiti – pilka masė, nevykėliai ir fonas mano tobulumui;
aš reikalauju savo nuomonės patvirtinimo, pritarimo, nes tik tuomet jaučiu savo didybę;
aš visada turiu savo autoritetingą nuomonę, o kitų nuomonės, jei nesutampa su mano – nesąmonė ir kvaili tauškalai;
ir dar šimtai: Aš, Man, Mano…
Egoisto gyvenimo atspirties taškai yra išorėje, todėl labai lengva bet kurį iš jų paspausti ir juo manipuliuoti – juk būtent šito jam ir reikia, be šito jis negali gyventi. Egoistą galime palyginti su narkomanu: jis priklausomas ir jam taip pat nuolat reikalinga „dozė“ (dėmesys, pripažinimas, ambicijų kurstymas, populiarumas, valdžia, prestižas ir t.t..), dėl kurios jis pasiryžęs viskam.
Įsivaizduojate, kaip paprasta jį pastūmėti kad ir nereikalingiems pirkiniams – vien ištarus frazę, kuri yra lyg medus jo egoizmui: „tai skirta tau, juk tu esi vertas tik geriausio“. Ne tik idealus vartotojas, bet ir absurdiškiausių reikalavimų vykdytojas – tereikia sumaniai paglostyti jo liguistą susireikšminimą.
Todėl egoizmas iš esmės yra spąstai, nelaisvė, silpnybė. Ir tas išpūstas egoizmas nėra kažkokia reali būtybė, turinti savo valią ir galinti veikti savarankiškai. „Ego“ – tiesiog mūsų sąmonės dalis, mūsų mąstymo būdas, kuriuo gali manipuliuoti (pasinaudoti) kiti (suinteresuoti) žmonės.
Kaip to išvengti? Pirmiausia – suprasti ir pamatyti, kaip veikia mūsų sąmonė, kaip ji gali „užauginti“, palaikyti egoizmą, kaip susitapatina su juo. Kai suprantame tuos sąmonės veikimo principus – galime iš šio sąmonės „žaidimo“ išsilaisvinti.
Ir dar vienas tiesus kelias atsikratyti egoizmo: jo priešingybės – altruizmo praktikavimas. Darykime gerus darbus, padėkime besąlygiškai žmonėms, kuriems reikia pagalbos – tai atveria geriausias mūsų žmogiškas savybės ir ugdo vienybę.
Atsikratykime šio vidinio „diktatoriaus“! Kitaip žaisime begalinius „ego“ žaidimus ir būsime lengvai manipuliuojami bei tampomi už pasipūtusio „ego“ silpnybių...
Susiję straipsniai
