Limfoma – tai kraujo sistemos vėžys, kuris pirmiausia pažeidžia limfmazgius, bet ilgainiui gali išplisti ir į kaulų čiulpus, blužnį, kepenis, plaučius bei kitus organus.
Kas yra limfinė sistema?
Limfinė sistema skirta natūraliai organizmo apsaugai nuo infekcijos. Ją sudaro limfmazgiai bei juos jungiantys limfiniai takai (limfagyslės), blužnis, čiobrialiaukė, Valdejerio žiedas (ryklėje esančios tonzilės), apendiksas, Pejerio plokštelės (jų yra žarnyne). Periferiniai (išoriniai) limfmazgiai yra kaklo, pažastų ir kirkšnių srityse, juos lengva apčiuopti, kai jie padidėja. Vidiniai limfmazgiai yra krūtinės ląstos ir pilvo srityje.
Limfa – tai skaidrus skystis, gaminamas kūno audiniuose ir cirkuliuojantis limfagyslėmis po visą kūną. Limfoje yra ląstelių, vadinamų limfocitais, jie padeda organizmui apsisaugoti nuo infekcijos. Pvz., jei jums skauda gerklę, galite pastebėti, kad padidėjo limfmazgiai kaklo srityje (limfmazgiuose susikaupė daugiau limfocitų). Tai ženklas, kad jūsų organizmas kovoja su infekcija. Yra du svarbiausi limfocitų tipai: B limfocitai (B ląstelės) ir T limfocitai (T ląstelės). B limfocitai gamina antikūnus, kurie vadovauja imuninei sistemai kovojant su infekcija – sunaikinant kenksmingas bakterijas. T limfocitai atpažįsta ir sunaikina viruso ar vėžio pažeistas ląsteles.
Kas yra limfoma?
Įvairiose kūno dalyse esančių ląstelių veikla skirtinga, tačiau visos ląstelės dauginasi ir atsikuria tokiu pačiu keliu. Normalus organizmo ląstelių dalijimasis – tai kontroliuojamas procesas, tačiau kartais dėl įvairių priežasčių ląstelių dalijimasis sutrinka, jos ima daugintis nekontroliuojamai ir besidaugindamos suformuoja darinį, vadinamą naviku. Limfoma – tai limfinės sistemos piktybinis navikas, tačiau ji gali pažeisti ir kitus organus. Limfomos skirstomos į dvi pagrindines rūšis: Hodžkino ir ne Hodžkino.
Ne Hodžkino limfomai būdinga tai, kad naviką sudaro įvairių evoliucijos etapų limfocitai. Hodžkino limfomai būdinga tai, kad navikinės ląstelės yra tarp nenavikinių ląstelių (eozinofilų, neutrofilų, limfocitų, histiocitų, plazmocitų). Pagrindinis skirtumas tarp abiejų rūšių limfomų yra tas, kad esant Hodžkino limfomai navike randama Reed-Sternbergo ląstelių. Šios didelės piktybinės ląstelės yra pakitę B limfocitai. Kuo daugiau randama šių ląstelių, tuo labiau liga išplitusi, tuo mažiau lieka sveikų ląstelių.
Limfomos ląstelės pasižymi sugebėjimu plisti į kitas vietas, visų pirma į kitus limfmazgius, tačiau gali patekti ir į kraują, o su juo – į įvairius organus. Kai tik ląstelės patenka į naują vietą, ten jos vėl ima daugintis ir suformuoja naują naviką.
Yra labai daug ne Hodžkino limfomos tipų (apie 29). Visi jie skirstomi į dvi dideles grupes: mažo piktybiškumo (arba lėtai augančių) bei didelio piktybiškumo (arba greitai augančių) limfomų. Ne Hodžkino limfoma gali būti skirstoma į grupes pagal ląstelių, iš kurių susiformuoja navikas, tipus – B ląstelių arba T ląstelių, didelių arba folikulinių ląstelių. Dažniausiai pasitaiko B ląstelių limfomų (apie 85%), T ląstelių limfomomis dažniau serga vaikai arba paaugliai. Daug rečiau būna odos ne Hodžkino limfoma, kitaip vadinama mycosis fungoides.
Hodžkino limfoma sudaro tik apie 8% visų limfomų. Priklausomai nuo to, kokios ląstelės vyrauja, skiriami keli Hodžkino limfomos variantai:
limfocitinis, nodulinės sklerozės, mišrių ląstelių, limfocitų išsekimo bei neklasifikuojamas. Hodžkino limfoma dažniau serga vyrai. Dažniau sergama 15–40 m. ir vyresniame nei 55 m. amžiuje.
Dažniausiai limfomos tipas nustatomas operacijos metu pašalinus pažeistą limfmazgį (tokia procedūra vadinama biopsija) ir ištyrus jį mikroskopu (nustatoma naviko morfologija).
Kokios limfomos atsiradimo priežastys?
Nors pasaulio mokslininkai nuolat atlieka tiriamuosius darbus, skirtus limfomų priežastims atrasti, jos vis dar nežinomos. Limfoma, kaip ir kiti piktybiniai navikai, nėra infekcinė liga ir nuo kito žmogaus ja neužsikrečiama.
Ne Hodžkino limfomos rizikos veiksniai:
• Aplinkos veiksniai – jonizuojančioji spinduliuotė (ligoniai, kuriems skiriama spindulinė terapija ar chemoterapija, turi didesnę tikimybę susirgti antriniu vėžiu – leukoze ar limfoma); chemikalai (herbicidų, insekticidų bei kai kurių chemopreparatų vartojimas padidina limfomos atsiradimo tikimybę).
• Organų transplantacija (pacientams, kuriems persodinti organai, paprastai skiriami medikamentai, slopinantys imuninę organizmo sistemą (T ląsteles).
• Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV infekcija).
• HTLV-1 virusas (tos pačios šeimos kaip ir ŽIV virusas, kuris taip pat perduodamas lytiniu keliu, per motinos pieną arba su krauju).
• Berkito limfoma, kuri dažniausiai aptinkama Afrikoje, susijusi su Epšein-Baro virusu. Šis virusas pažeidžia B limfocitus ir skatina jų augimą bei ilgesnį gyvenimą.
• Kai kurie moksliniai tyrimai rodo, kad Helicobacter pylori bakterija gali lemti skrandžio limfomos atsiradimą. Tai gali atsitikti tada, kai organizmas, reaguodamas į opėjimą sukeliančią bakteriją, ima gaminti daug limfocitų. Šis atradimas labai svarbus, nes antibiotikai, skiriami gydyti Helicobacter pylori infekciją, gali apsaugoti nuo limfomos atsiradimo skrandyje.
• Genetiniai veiksniai: vaikams, gimusiems su imuninės sistemos pakitimais didesnė tikimybė susirgti ne Hodžkino limfoma vaikystėje ar jauname amžiuje; sergantieji ne Hodžkino limfoma neperduoda savo vaikams padidėjusios rizikos susirgti šia liga.
Hodžkino limfomos rizikos veiksniai:
• Infekcija – Epšein-Baro virusas, sukeliantis mononukleozę (infekcinę ligą), gali padidinti riziką susirgti Hodžkino liga. Imuninės sistemos pakitimai – asmenų, turinčių šių pakitimų, rizika susirgti Hodžkino liga padidėjusi, tačiau daug mažesnė, nei rizika susirgti kitos lokalizacijos vėžiu ar ne Hodžkino limfoma.
Kokie limfomos simptomai?
Dažniausias simptomas – neskausmingas darinys kaklo, kirkšnies ar pažasties srityje. Kiti simptomai gali būti šie:
• Stiprus prakaitavimas arba karščiavimas, ypač naktimis;
• Nepaliaujamas viso kūno niežulys;
• Apetito netekimas, svorio kritimas arba nuovargis;
• Pasikartojantis kosulys arba dusulys.
Vaikams (dažniau esant ne Hodžkino limfomai) gali atsirasti kosulys arba kvėpavimo sutrikimai. Taip pat jie gali jausti pilvo skausmą. Kartais vaikams čiuopiamas darinys pilvo srityje. Jei Jums ar Jūsų vaikui atsirado minėtų simptomų, turite neatidėliodami kreiptis į gydytoją. Tačiau atminkite – yra daug ligų, kurioms būdingi panašūs simptomai, taigi jie nebūtinai rodo, kad sergama limfoma.
Kaip nustatoma limfomos diagnozė?
Tyrimai, kurie įvertinami prieš nustatant ligos stadiją: kraujo tyrimai, krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas, kaulų čiulpų tyrimas (kitaip – kaulų čiulpų trepanobiopsija), tyrimas ultragarsu, kompiuterinė tomografija (KT skenavimas)
Kiti tyrimai yra sudėtingesni, jie atliekami ne visada, o tik jei prireikia.
• Limfograma
• Magnetinio rezonanso tyrimas (MRT)
Galutinė limfomos diagnozė nustatoma chirurgiškai pašalinus padidėjusį limfmazgį ir ištyrus ląsteles per mikroskopą. Limfmazgio pašalinimas – mažos apimties operacija kuri dažniausiai atliekama vietinės nejautros sąlygomis. Jei tiriant naviką mikroskopu randama limfomos (Hodžkino ar ne Hodžkino) ląstelių, gydytojas paskiria tyrimus, kurie reikalingi ligos išplitimui nustatyti. Tai labai svarbu, nes nuo ligos išplitimo priklauso, koks gydymo metodas bus pasirinktas. Skiriamos keturios ligos stadijos, kurias trumpai galima apibūdinti taip:
I – pažeista viena limfmazgių grupė ir liga yra tik vienoje diafragmos pusėje,
II – pažeistos dvi ar daugiau limfmazgių grupių ir liga yra tik vienoje diafragmos pusėje,
III – liga yra abiejose diafragmos pusėse,
IV – liga išplitusi už limfmazgių ribų, pvz., pažeidusi kepenis, plaučius, kaulus.
Šalia stadijas žyminčių skaičių vartojami raidžių A arba B kodai. Raidės pažymi, ar yra tam tikrų ligos simptomų, ar jų nėra. Jei pasireiškia svorio kritimo, karščiavimo ar prakaitavimo simptomai, rašoma raidė B, jei šių simptomų nėra – rašoma raidė A.
Gydytojas, žinodamas, kuriuos limfmazgius ar organus liga pažeidė, ar yra ligos simptomų, kokios limfomos ląstelės rastos tiriant mikroskopu, kokie kitų tyrimų rezultatai, galės parinkti patį efektyviausią gydymo metodą.
Koks galimas limfomų gydymas?
Gydant limfomas pastaraisiais metais pasiekta didelė pažanga ir vis didesnį skaičių ligonių, sergančių limfomomis (tiek Hodžkino, tiek ir ne Hodžkino), galima išgydyti net ir tada, kai liga išplitusi. Dažniausiai naudojami gydymo būdai – spindulinė terapija ir chemoterapija (atskirai arba derinant šiuos gydymo metodus – skiriant kartu arba vieną po kito). Didžiausia ne Hodžkino limfoma sergančiųjų dalis gydoma chemoterapiniu būdu, spindulinė terapija skiriama tik tais atvejais, kai diagnozuojama ankstyvų stadijų liga. Mažo piktybiškumo ne Hodžkino limfomos auga labai lėtai ir dažnai ilgą laiką jų visai nereikia gydyti, kol galų gale, atliekant ilgalaikį stebėjimą, nusprendžiama, kad jau būtina pradėti gydymą. Dažniausias gydymas – ,,švelni“ chemoterapija, t. y. skiriami nestiprūs chemopreparatai. Didelio piktybiškumo ne Hodžkino limfomos auga greičiau, jų gydymas – intensyvi chemoterapija. Vaikų ne Hodžkino limfoma paprastai būna didelio piktybiškumo ir reikalauja intensyvaus medikamentinio gydymo. Spindulinė terapija būtina tik tam tikrais atvejais. Jei Hodžkino liga pažeidusi tik limfmazgius, esančius vienoje diafragmos pusėje, ir nėra svorio netekimo bei prakaitavimo simptomų (vertinama kaip IA ir IIA ligos stadija), gali būti taikoma radioterapija. Esant labiau išplitusiai Hodžkino limfomai (III ir IV stadijos) arba kai reiškiasi ligos simptomai (IIB, IIIB ir kt. stadijos) paprastai taikoma chemoterapija. Taip yra dėl to, kad radioterapijos poveikis – vietinis, o chemoterapiniai vaistai patenka į kraujotaką ir pasiekia visas kūno dalis. Planuojant limfomų gydymą atsižvelgiama į daugelį veiksnių – limfomos tipą bei išplitimą, padidėjusių limfmazgių dydį, bendrą paciento sveikatos būklę, ligonio amžių ir kt.
Kas bus, jei liga atsinaujins?
Daugelis pacientų gydomi visiškai išgyja. Tačiau kai kuriems liga atsinaujina. Jei taip atsitinka, skiriamas pakartotinis gydymas, kurio tikslas – išgydyti pacientą. Vėliau turi būti atliekama kamieninių ląstelių transplantacija. Jei visiškai išgydyti nėra galimybės, skiriamas paliatyvus gydymas, kuriuo ligą siekiama kontroliuoti, t. y. sumažinti limfmazgius ir padaryti viską, kad pacientas kuo ilgesnį laiką jaustųsi gerai. Gydoma naudojant chemoterapiją,
spindulinę terapiją, šie metodai kartais derinami.
Ligos supratimas
Dauguma žmonių jaučiasi bejėgiai, kai pirmąkart sužino, kad serga vėžiu. Jie patiria aibę naujų jausmų, tokių kaip: šokas ir netikėjimas, baimė ir neigimas, pyktis, priekaištavimas ir kaltė, apmaudas, užsisklendimas savyje ir izoliacija, nemokėjimas susitaikyti. Jie mano, jog nieko negali padaryti, tik kreiptis į gydytojus ir atsigulti į ligoninę. Iš tiesų yra ne taip. Daug dalykų gali padaryti patys ligoniai arba jų artimieji.
Dalis šeimų įsitikinusios, kad sunku kalbėti apie vėžio ligą ir dalytis savo jausmais. Jie bijo, kad ligonis neįstengs susidoroti su žinia apie naujai diagnozuotą ligą. Paslaptį išlaikyti sunku, todėl pacientas gali pasijusti tarsi izoliuojamas. Dėl to šeimoje kyla įtampa. Giminės ir draugai turėtų atidžiai išklausyti, ką ir kaip ligonis nori pasakyti ir netrukdyti jam kalbėti apie savo ligą. Jei sergantis žmogus ir jo artimieji supras ligą ir jos gydymą, bus lengviau susitaikyti su esama situacija. Tam, kad apsisaugotumėte nuo nereikalingos baimės, informacija turėtų ateiti iš patikimo šaltinio – geriausiai informaciją apie ligą gauti iš gydytojo.
Ypač sunku pasirinkti, ką kalbėti apie vėžio ligą su vaikais. Kiek vaikui galima papasakoti apie vėžį, priklauso nuo jo amžiaus ir subrendimo. Atviras nuoširdumas – dažniausiai yra geriausias kelias į visų vaikų širdį. Reikia įsiklausyti į jų nuogąstavimus ir suprasti jų elgesio pokyčius, kurie galbūt yra būdas išreikšti savo jausmus. Geriausia pradėti nuo minimalios informacijos apie ligą, vėliau papasakoti vis daugiau. Kiekvienas vaikas gali pajusti, kad kažkas yra blogai, todėl nereikia jo laikyti nežinioje ilgai. Kažko nežinomo vaikas gali bijoti kur kas labiau, negu kad tikrovės.
Kas gali padėti?
Socialinė pagalba. Kai susirgęs asmuo turi tam tikrą laiką gydytis ir negali eiti į darbą, jam išduodamas nedarbingumo pažymėjimas. Dokumentas pateikiamas darbdaviui ir pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus pacientui bus apmokama už laikotarpį, kai negalėjo dirbti. Jei Jūs nedarbingas ilgiau, negu galima išduoti nedarbingumo pažymėjimą vadovaujantis įstatymais, tuomet gausite siuntimą į Gydytojų medicininės ekspertizės komisiją (MSEK). Ši, įvertinusi ligą, numatomą gydymą, sveikatos būklę, suteikia terminuotą ar neterminuotą invalidumo grupę (jos yra trys) arba leidžia dar tęsti nedarbingumo pažymėjimą.
Psichologinė pagalba. Paprastai gydymo įstaigose, kuriose gydomos onkologinės ligos, dirba psichoterapeutas ir psichologai, kurie gali suteikti reikiamą paramą. Kai kurie žmonės randa pagalbą tikėjime. Ligos metu jiems gali padėti pokalbiai su dvasininku. Sergantys onkologinėmis ligomis žmonės buriasi į pacientų draugijas. Čia jie randa pagalbą ir supratimą bei gali pasidalyti savo patirtimi ir taip padėti sunkiais momentais kitiems sergantiesiems. Šiuo metu Lietuvoje veikia krūties, prostatos, gerklų, moters lyties organų bei kraujo onkologinėmis ligomis sergančių pacientų draugijos.
smlpc.lt