Ligos aplinkui: vaistai(1)
Kas yra liga, žino net vaikai. Visi taip pat suvokia, kad geriausia ligą gydyti. Tačiau kaip? 95 proc. atsakys, kad vaistais. Beje, čia jau pradės skirtis pačių vaistų aiškinimas, bet apie tai kiek vėliau. Pinigai, kuriuos tam išleidžiame, yra dideli. Pradėsiu nuo Lietuvos, vėliau palyginsiu ir kitas šalis.
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto dinamika rodo, jog išlaidos auga. 2012 m. buvo 4,23 milijardo litų, 2013 m. – 4,26 milijardo litų, 2014 m. planuojama, kad bus 4,43 milijardo litų. Gera dalis iš jo skiriama vaistams, tiek jų kainoms kompensuoti, tiek ir pirkti ligoninėms ir kitoms gydymo įstaigoms.
Centralizuotai apmokamiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms įsigyti iš PSDF biudžeto ir iš PSDF rezervo lėšų:
2011 m. skirta 198691 tūkst. litų, išleista – 197 871 tūkst. litų;
2012 m. iš PSDF biudžeto lėšų (įskaitant ir PSDF rezervo lėšas) skirta 150 484 tūkst. litų, išleista 132 235 tūkst. litų;
2013 m. iš PSDF biudžeto lėšų skirta 143291 tūkst. litų, išleista 143 288 tūkst. litų;
2014 numatyta 136 873 tūkst. litų, ir tai 6 418 tūkst. litų mažiau nei pernai.
Lietuviai vaistus mėgsta. Pateikiu tik kelias diagramas iš oficialios ir viešos atskaitos: pirmoji – „Parduotų vaistų pakuočių skaičius per pastaruosius ketverius metus“:
Priminsiu, kad Lietuvoje gyventojų skaičius dar vis mažėja, mes vis gyvename sveikiau ir ilgiau. O vaistų vartojimas auga. Žmones juos perka ir visai neišmeta. Tai vėl verčia galvoti apie nelabai protu suvokiamą dalyką – beprasmį vaistų vartojimą. Moksliškai perskaičiavus suvartojimą vienam gyventojui atrandame dar svaresnį dalyką: per penkerius metus žmonės veik 30 procentų daugiau jų naudoja. Tai iliustruoja antra diagrama, kuri atspindi vaistų vartojimą vienam gyventojui per 1 dieną:
Nenoriu būti blogas savo tautiečiams, bet vaistukų pomėgis palaipsniui pradeda gąsdinti. Aš suprantu, kad politikai ir ministerijos negali netenkinti žmonių norų, bet nereikia painioti sveikatos ir nuodų. Yra medikų, kurie nekvaršindami sau galvos skiria pacientams įvairiausius vaistus, tikėdamiesi, kad gali tuo padėti. Negali jau vien tuo jų kaltinti, nes ir pavieniai kiek mažiau mokyti žmonės tiki, kad tabletė ar lašiukai gali pagelbėti sveikatai. Kiek skrandžio ligų pagamino aspirino „mėgėjai“, galėtų papasakoti gastroenterologai. „Stebuklingos“ tabletės sindromas yra sąmoningai ugdomas vaistais prekiaujančių kompanijų. Šiuo metu net vaistinės tapo parduotuvėmis, o ne paslaugų teikėjomis. Parduotuvė neatsako už prekę, ji yra tik tarpininkas tarp gamintojo ir pirkėjo. Bet kuris žmogus normalioje visuomenėje turi teisę ir galimybes grąžinti netinkamą gaminį. O už nereceptinius vaistus, kurių daugiausia ir vartojama, vaistinė neatsako. Pasigirsta neatsakingų siūlymų vaistus pardavinėti bet kur, nors ir degalinėse. Gal ir šaunamuosius ginklus reiktų pardavinėti kalėjimuose?
Vaistai nėra toks paprastas dalykas, kaip dažnai atrodo. Vaistų gamybos industrija yra pati pelningiausia iš visų pasaulio industrijų, pelningumo rodikliais pralenkianti automobilių, naftos, nekilnojamojo turto, bankininkystės ir technologijų sektorius.Pasaulio vaistų rinka yra vertinama 300 milijardų JAV dolerių per metus, manoma, kad per artimiausius trejus metus šis skaičius turėtų išaugti iki 400 milijardų. 10 didžiausių farmacijos įmonių kontroliuoja daugiau nei vieną trečdalį šios rinkos. Svarbiausia yra tai,kad įmonės šiuo metu išleidžia vieną trečdalį visų pardavimų pajamų savo produktų prekybos organizavimui ir reklamai - maždaug du kartus daugiau neiišleidžia moksliniams tyrimams ir plėtrai (Pasaulio sveikatos organizacijos informacija). Skaičiai palyginimui: 2012metais 11 didžiausių pasaulio farmacijos kompanijų gavo beveik 85 milijardus JAV dolerių grynojo pelno.
Dar vienas faktas –vaistais prekiaujama atsižvelgiant į perkamąją galią. Imkim tokį vaistą„Nexium“, skirtą skrandžio rūgštingumui gydyti. Jo kaina Ispanijoje apie 18 dolerių. Prancūzijoje bei Didžiojoje Britanijoje kaina yra 30 ir 32 doleriai. Tačiau pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose jo kaina yra 187 doleriai, t.y. jis šešis kartus brangesnis nei Prancūzijoje ar JK.
Aišku, kad farmacijos pramonė naudojasi tais visuomenės trūkumais, kuriais ji pasižymi ir be jos. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių yra gripo epidemijos baimė, kurią prieš kelis metus matėme ir Lietuvoje. O štai dabar aiškėja įdomūs faktai. Pagrindiniai vaistai tai epidemijai stabdyti buvo „Tamiflu“ ir „Relenza“. Ne taip seniai buvo patikrintas jų efektyvumas ir aiškiai parodyta, kad jų pagalba gydant gripą labai abejotina.
Kitaip sakant, farmacijos pajamos didėja, kai skleidžiama panika, pigūs vaistai parduodami brangiai, kai vaistai neturi gydomojo poveikio, t.y. tenka pirkti dar vienus, kitus vaistus, gydytojai išrašo daugiau vaistų, nei jų iš tikrųjų reikia, vartojami vaistai, kurie tik malšina simptomus, todėl jų reikia nuolat, sukuriami naujų pavadinimų vaistai, kurie nesiskiria nuo senųjų gydomuoju poveikiu, tačiau kainuoja gerokai brangiau, vaistų vartojimas turi šalutinį poveikį, kuris sueklia naujas ligas. Aš išvardinau tik kai kurias, mano manymu, pagrindines tendencijas. Jų, aišku, yra daugiau. Akivaizdžiausia yra kompensuojamųjų vaistų sistema, egzistuojanti pasaulyje ir mūsų šalyje. Čia korupcija veši labiausiai.
Nusivylę farmacijos pramone net žymūs medikai ar farmakologai viešai kalba apie vaistų neefektyvumą ar net žalą. Neseniai po akimis pateko straipsnis, kuriame tvirtinama, kad pusė Prancūzijoje vartojamų vaistų yra „nenaudingi“, o penki procentai – „pavojingi“. Sunku būti objektyviu, kai vyksta kova už milijardus.
Susiję straipsniai
