Slaugytojų istorijos: mama ir dukra darbe – tik kolegės

Tarptautinės slaugytojų dienos proga Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos pradeda slaugytojų istorijų ciklą – atvirų pasakojimų seriją apie žmones, kurie kasdien rūpinasi pacientais, jų artimaisiais ir kuria žmogišką palaikymą vieni kitiems. 

Pirmojoje istorijoje – mama ir dukra, Infekcinių ligų centro Infekcinių ligų skyriuje dirbančios slaugytojos Tatjana Buckienė ir Inesa Gorbikienė. Abi jos dirba tame pačiame skyriuje, tačiau darbe nėra nei mamos, nei dukros – tik kolegės, kurios viena kitą vadina vardais, tariasi profesiniais klausimais ir po darbo… vis tiek dažnai kalbasi apie darbą.

Profesija, kuri ateina per šeimos istoriją

Slaugytoja Inesa prisipažįsta, kad iš pradžių save įsivaizdavo gydytojos kelyje: „Nuo vaikystės svajojau būti odontologe, turėti savo kabinetą, dirbti su baltu chalatu“, – sako ji. Tačiau gyvenimas pasisuko kita kryptimi – baigusi gimnaziją pirmuoju pasirinkimu įrašė medicinos, antruoju – slaugos studijas. Pastarasis ir tapo lemtingas.

Vis dėlto apsisprendimas nebuvo atsitiktinis. Dar mokykloje Inesa stebėjo mamą, kuri tuo metu studijavo slaugos mokslus: stebėjo kaip ji mokosi, ruošiasi darbams, pasakoja apie pacientus ir ligoninėje praleistas dienas.

„Kai pati nuėjau į praktiką, supratau, kad man tai patinka. Slaugytojo darbas labai skiriasi nuo gydytojo, nes slaugytojas daugiau turi kontakto su pacientu. Man labai svarbus tiesioginis kontaktas su žmogumi – stebėti pacientą, bendrauti, atlikti procedūras. Tai gyvas darbas su žmogumi“, – pasakoja Inesa.

Slaugytoja Tatjana neslepia – dukros pasirinkimas studijuoti slaugos specialybės mokslus jai sukėlė ir pasididžiavimą, ir nerimą: „Iš pradžių labai didžiavausi, kad ji tokia užsispyrusi ir pati pasirinko šį kelią. Bet kartu sakiau, kad tai labai sunkus ir atsakingas darbas“, – prisimena ji.

Šiandien abi dirba tame pačiame skyriuje, tačiau profesinės ribos čia aiškios: „Darbe nėra mamos ir dukros. Mums pavyksta atskirti giminystės reikalus nuo darbinių ir čia esame Tatjana ir Inesa“, – šypsosi jos.

Šimtai pacientų ir tūkstančiai pokalbių

Infekcinių ligų skyriuje kiekviena diena kitokia. Pasak slaugytojos Tatjanos, slaugytojo darbe nėra monotonijos – yra tik nuolat besikeičiančios darbinės situacijos ir žmonės.

„Per mūsų rankas pereina tūkstančiai pacientų – su skirtingais charakteriais, ligomis, skausmais ir, žinoma, nuotaikomis. Reikia rasti būda, kaip prie jų prieiti, išgirsti ir pasistengti juos suprasti“, – sako ji.

Pacientai čia patenka ne tik su fiziniu skausmu. Dažnai juos lydi baimė, nerimas, pyktis. Todėl slaugytojui tenka ne tik suleisti vaistus ar vykdyti gydytojo paskyrimus, bet ir tapti žmogumi, kuris pirmasis nuramina.

„Ateinu į palatą ir pirmiausia prisistatau: „Aš jūsų slaugytoja. Kaip miegojote? Kokių nusiskundimų turite? Ar vaistus išgėrėte?“ Sergančiam žmogui labai svarbu jausti, kad juo rūpinamasi“, – pasakoja slaugytoja Tatjana.

Pasak slaugytojos Inesos, būtent bendravimas šioje profesijoje yra viena iš svarbiausių darbo dalių: „Reikia mokėti išklausyti, suprasti, kas pacientui neaišku ar kas jį jaudina, mokėti paaiškinti ir patarti. Slaugytoju negalėtų būti žmogus, kuris neturi empatijos ar nemėgsta žmonių, kuris negeba būti šalia sergančio, vyresnio amžiaus paciento“, – įsitikinusi ji.

Sunkiausia – ne nuovargis, o bejėgiškumas

Nors slaugytojų darbas reikalauja fizinės ištvermės, abi moterys pripažįsta, kad didžiausias krūvis tenka emocijoms. „Sunkiausia ne vaikščiojimas ar ilgos pamainos, ilgas komunikavimas su pacientu. Sunkiausia matyti, kad negali padėti pacientui – ar dėl ligos sunkumo ar dėl to, kad pacientas neprisileidžia ir negirdi, ką jam sakai, nes jis nepriima pagalbos“, – sako slaugytoja Tatjana.

Slaugytoja Inesa pritaria, kad emociškai sunkiausia išmokti nepriimti pacientų skausmo asmeniškai: „Pacientai serga, būna pavargę, pikti, kartais pyksta ant viso pasaulio. Turi suprasti, kad tai ne tavo kaltė, ir mokėti tai paleisti“, – sako ji.

Tačiau net ir sunkiausiomis akimirkomis slaugytojos stengiasi pacientams perduoti viltį. Slaugytoja Tatjana sako visada kartojanti: „Nepasiduok. Šiandien dar sunku, bet rytoj išauš kita diena ir reikia stengtis, kad ji būtų geresnė.“

Kartais būtent tie trumpi pokalbiai tampa svarbiausia gydymo dalimi. „Ligoninėje žmonės gyvena kitomis nuotaikomis, todėl su pacientais reikia labai daug kalbėti, kartais ir tūkstančius žodžių per dieną“, – sako ji.

Darbas, kuris išsekina, bet ir grąžina prasmę

Po ilgos pamainos abi slaugytojos pripažįsta jaučiančios visišką nuovargį. „Atrodo, visą energiją atiduodu pacientams“, – sako slaugytoja Tatjana.

Tačiau kalbėdama apie savo darbą ji iškart priduria, kad būtent pacientai dažnai tampa ir didžiausia motyvacija tęsti šį darbą: „Labai gera girdėti, kai pacientai laukia tavęs ateinant ir sako: „Kaip gera jus vėl matyti“. Po tokių žodžių negali likti abejingas ir stengiesi dėl pacientų dar labiau“, – šypsosi ji.

Paklausta, kas padeda atsigauti po sunkių parų, Tatjana pirmiausia mini šeimą. Po budėjimo ji važiuoja aplankyti trijų mėnesių anūkės: „Ji man viską nušviečia ir praskaidrina nuotaiką“, – sako slaugytoja.

Jėgų suteikia ir paprasti dalykai – buvimas gamtoje, darbas sode, gėlės, laikas su artimaisiais.

Panašiai atsigauna ir jos dukra slaugytoja Inesa: ji mėgsta skaityti knygas, vaikščioti gamtoje, važiuoti į tėvų sodybą. „Kartais užtenka pabūti prie gėlių, kažką pasodinti, išgerti kavos su bandele ar tiesiog pabūti su šeima“, – sako ji.

Profesija, kuriai reikia ne tik žinių

Abi slaugytojos sutinka – slauga nėra profesija, kurią galima pasirinkti atsitiktinai. Čia neužtenka vien medicininių žinių.

„Pirmiausia žmogus turi suprasti, ar tikrai gali būti šios profesijos atstovas“, – sako slaugytoja Inesa. Pasak jos, dalis studentų studijų metu supranta negalintys matyti sergančių žmonių ar emociškai atlaikyti šio darbo. Dėl to prieš studijas reikia save išbandyti praktikoje – atvykti į organizuojamas atvirų durų dienas, apsilankyti skyriuose ir patirti, ką reiškia būti šalia sunkiai sergančių žmonių. „Jei nepajusi noro jiems padėti, išbūti su jais, kai jiems skauda ir negera, kai norėsis eiti iš palatos, tuomet ši profesija ne tau. Aš jaučiuosi šalia jų gerai, visada su viltimi, kad mano jėgos leis tam žmogui pasveikti.“

„Skyrius, kuriame dirbame, yra nuostabus – mūsų skyriaus vedėja dr. Birutė Zablockienė ir slaugos administratorė Kristina Kamičaitienė labai stengiasi, kad gerai jaustųsi ir pacientai, ir visas skyriaus personalas. Kai pacientai ima dėl ko nors skųstis, visada sakau – tik pažiūrėkite, kokia didelė žmonių komanda kasdien dirba dėl jūsų. Įsiklausykite į tai, kas jums sakoma, stenkitės nepasiduoti, o medikai bus dėkingi už pagarbą ir įvertinimą“, – sako ji.

Mama ir dukra šiandien kartu dirba tame pačiame skyriuje, kartu išgyvena sunkias pacientų istorijas ir kartu mokosi po darbo palikti bent dalį emocinės naštos už ligoninės durų. Tačiau abi sutaria – nepaisant sunkumų, tai profesija, kuri kasdien primena, kokią didelę reikšmę turi paprastas žmogiškas ryšys.