Kurtieji - valstybės dėmesio užribyje

Mažeikių rajono kurčiųjų draugija vienija ne tik kurčiuosius, bet ir tėvus, auginančius kurčius ir neprigirdinčius vaikus. Draugijos dėka kurtieji gali integruotis į visuomenę, rasti savo mėgstamą užsiėmimą ar tiesiog pabūti mielų žmonių apsuptyje. Tačiau šiuos žmones slegia dar daug valstybės neišspręstų problemų.

Reklama

Reikėjo žinių

2000-aisiais keturios Mažeikių rajono neįgaliųjų organizacijos, tarp kurių – ir kurtieji, įkūrė viešąją įstaigą Mažeikių bendruomenės centrą.

Šiandien Kurčiųjų draugijoje yra 102 nariai. Tai ne tik žmonės, turintys kurtumo negalią, bet ir jų tėvai. Jie atstovauja vaikams, kuriems dar nėra 18 metų. Pasak draugijos pirmininkės Audronės Šimkuvienės, suvienyti likimo draugus ją paskatino žinių trūkumas.

„Užauginau kurčią sūnų, – sakė A. Šimkuvienė. – Tais laikais apie kochlearinius implantus nieko nebuvo žinoma, man reikėjo, kad kas nors pasakytų, kaip auginti kurčią vaiką. Tuo metu Mažeikiuose nebuvo technologijų, kuriomis būtų galima nustatyti kurtumą ir daktarai mums labai ilgai tos problemos nediagnozavo. Vis sakydavo: „Palaukite, viskas bus gerai“. Kai sužinojome, kad turime kurčią sūnų, mums reikėjo žinių, o tais laikais nebuvo nei interneto, nei kur pasiskaityti. Su vyru pradėjome domėtis, gal Mažeikiuose yra daugiau tokių šeimų. Kreipėmės į Socialinės paramos skyrių, jie mums pasiūlė steigti draugiją ir suburti tokius žmones drauge. Šiandien mes esame  kaip viena šeima.“

Pasak jos, draugija taip pat bendradarbiauja su Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrija „Pagava“, įsikūrusia Vilniuje: „Mes kartu inicijuojame visus teisinius dalykus. Jiems siunčiame visus savo prašymus, o jie kreipiasi į Seimą, kad būtų padaryti kokie pakeitimai, tačiau kol kas be rezultatų. Manau, šiandien dėl ekonominės situacijos viskas dar suprastėjo, pablogėjo.“

Netinkamai panaudoja pinigus

„Žmonėms, auginantiems kurčius vaikus, labai sunku. Šiuolaikiško klausos aparato kaina prasideda nuo 4000 litų, o jų dažniausiai reikia dviejų. Taip pat, kai vaikas mokosi, reikia įsigyti  specialią įrangą, kad jis geriau girdėtų mokytoją, tas dar kainuoja. Ligonių kasos per viešuosius konkursus nuperka klausos aparatų, bet jie nėra individualūs, netinka vaikui, todėl šeima turi nusipirkti pati šiuolaikiškus, tinkančius vaikui klausos aparatus. Kreipiausi į ligonių kasas, kad valstybė be reikalo išleidžia didelius pinigus ir jie lieka nepanaudoti. Geriau tegu duoda tuos pinigus šeimai, ji, pridėjusi savų lėšų, nupirks vaikui tikrai gerą klausos aparatą“, – kalbėjo Mažeikių rajono kurčiųjų draugijos pirmininkė.

Sunku įsidarbinti

A. Šimkuvienei kartu su kitais Lietuvos delegacijos nariais teko lankytis ir Italijoje. Ten domėjosi,  kaip sprendžiamos neįgaliųjų įdarbinimo problemos.

„Lietuvoje, kai žmogus turi negalią, jam labai sunku įsidarbinti, nes daktarai neišduoda pažymos, kad jis gali dirbti. Italijoje vyriausybės politika visiškai kitokia nei pas mus Lietuvoje. Tarkime, jei firmoje dirba 15 žmonių, tai ten darbdavys būtinai privalo priimti neįgalų žmogų. Ten stengiamasi sudaryti sąlygas,  kad ir neįgalus žmogus prisidėtų prie bendrojo vidaus produkto“,– kalbėjo A. Šimkuvienė.

Anot jos, daug kurčiųjų gali dirbti ir dirba normalius darbus. Ne išimtis ir jos sūnus, kuris pabaigė vidurinę, įgijo staliaus specialybę ir dabar sėkmingai dirba staliumi: „Aš visada sūnui sakydavau: tu turi dirbti dvigubai greičiau, dvigubai geriau ir įrodyti, ko esi vertas, nes darbo rinkoje reikia nuolat  kovoti, kad išlaikytum savo darbo vietą. Tai be galo darbštūs, atidūs žmonės.“

Taip pat Lietuvoje, - savo viltis išsakė A. Šimkuvienės,  - galėtų būti  įkurtas centras, kuriame būtų kaupiama informacija, kaip padėti neįgaliam žmogui: „Užsienyje, kai gimsta neįgalus vaikas, su jo mama ateina kalbėtis psichologai. Jai grįžus namo, iškart atsiunčiama specialistų brigada, kuri moko, kaip su tuo vaiku elgtis, kaip jį mokyti, ką daryti. Pas mus to nėra, esi paliktas vienas pats. Kai ieškai, atrandi tų pagalbos formų ir pas mus, bet būtų gerai, kad Lietuvoje egzistuotų toks centras, į kurį ištikus bėdai galėtum paskambinti, ir tau būtų suteikta informacija, ką daryti.“

Rengia seminarus

Šiuo metu Kurčiųjų draugijoje yra rengiami seminarai, kviečiami specialistai. Vieni seminarai skiriami pedagogams, kiti tėvams.

„Rudenį planuoju kviesti mokytojus, kurių klasėse mokosi vaikai po kochlearinio implanto operacijos. Tėvams seminarai rengiami, kad sužinotų, kaip auginti, mokyti vaiką, nes iki mokyklos jie  vaiką turi paruošti patys“, – kalbėjo A. Šimkuvienė.

Kurčiųjų draugijos nariai lanko užimtumo būrelius, padaro įvairių darbelių, kuriais papuošia bendruomenės centro sienas. „Dažniausiai vyrų darbai būna iš medžio. Moterys siuvinėja, piešia, audžia, siuva patalynes, neria vašeliu, daro seges“, - pasakojo draugijos vadovė.

Atgaiva širdžiai – bendruomenės centras

Bendruomenės centre veikia ir yra labai populiari treniruoklių salė, atliekamas ir kūno masažas, galima išsiskalbti ir išsilyginti drabužius, veikia kirpykla.

„Apsikirpti ir išsiskalbti drabužius pas mus galima tik už septynis litus, niekur tokios kainos daugiau neegzistuoja“, – sakė A. Šimkuvienė.

Centro paslaugomis naudojasi tik neįgalieji, tad dalį paslaugos kainos dengia savivaldybė. „Manau, neįgaliesiems tai yra didžiulė parama, ypač šiuo sunkiu laikotarpiu“, – įsitikinusi A. Šimkuvienė.

Įrengtoje jaukioje virtuvėlėje kurtieji mokosi, kaip paruošti skanių valgių iš nebrangių produktų, yra mokomi valdyti šeimos biudžetą.

„Dažnai mūsų draugijos nariai užauga globos mokyklose, kur viskas padėta ant stalo, vaikai neįgyja įgūdžių paprastiems darbams atlikti. Todėl išmokti sutaupyti, pasigaminti valgyti iš paprastų produktų daugeliui labai pravartu“, – teigia A. Šimkuvienė.

Bendruomenės centre kurtieji gali naudotis ir kompiuteriais. Jiems tai puiki priemonė susisiekti su draugais visame pasaulyje: „Daugelis mūsų draugijos narių neturi galimybės įsigyti kompiuterį, turėti namuose internetą, todėl žmonės labai vertina centre esančią kompiuterių klasę.“

Kurčiųjų draugijos nariai ne tik mėgsta būti kartu, švęsti šventes, bet ir keliauti. „Paskutinį kartą buvome išvykę į Merkinę, apžiūrėjome piramidę, lankėmės Pažaislio vienuolyne, plaukiojome po Kauno marias. Užpraėjusiais metais turėjome įspūdingą kelionę į Latviją, į Rundalės pilį. Neatsiliekame ir nuo muzikos, kultūros, esame suplanavę vykti į Vilnių ir pasižiūrėti baletą“, – pasakojo draugijos vadovė.

Vaida Vaitkutė