Kun. prof. dr. K. Ralys: „Žmonėms šiandien reikia ne tik bažnyčių, bet ir dvasinių centrų“

Skausmas, sutrikimas, liūdesys ir neretais atvejais džiaugsmas išgijus – emocijos, kasdien supančios Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kapelioną, kun. prof. dr. Kęstutį Ralį. Pasak jo, į šią ligoninę patenkantiems žmonėms liga ar trauma dažniausiai – lyg perkūnas iš giedro dangaus, todėl pokalbis apie ištikusią negandą, įkvėpimas jiems gyvybiškai būtini.

Reklama

Apie tas emocijas, pašaukimą tarnauti ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medikų darbą – pokalbyje su ligoninės kapelionu.

Kunigas dažnam iš mūsų – žmogus, jungiantis žemiškąjį ir amžinąjį gyvenimą. Kas sunkiausia šioje tarnystėje? Ar nepritrūksta jėgų?

Sunkumų nėra, nes tai – tarnystė, pašaukimas, o gal, paprastai tariant, buvimas žmogumi visur ir visada su žmonėmis. Nesu Dievas, kad daryčiau stebuklus, bet esu žmogiškas, paprastas.

O kalbant apie jėgas, aš visuomet sakau, kad Dievas visiems žmonėms suteikia beribes jėgas, jei žiūrime į Dievą žmogiškai ir nuoširdžiai. Tai tikriausiai vienintelė ir svarbiausia varomoji jėga.

Dažniausiai žmonės kunigą ligoninėje vertina kaip žmogų, kuris reikalingas ligoniui prieš mirtį. Bet ar tikrai?

Situacijų būna visokių. Taip, būna tų, kuriems reikalingas paskutinysis pokalbis šiame žemiškajame gyvenime, tačiau daugiausia sutinku tų, kurie patys ar jų artimieji atsidūrę sunkioje ir netikėtoje situacijoje, ir nori tiesiog pasitarti, pasimelsti kartu, gal pasipasakoti ir kaip kunigui, ir žmogui. Todėl galiu pasakyti, kad dažniausiai su atėjusiu žmogumi vyksta kalbėjimasis, o ne išpažinties klausymas.

Išties, dažnai pasitaiko atvejų, kad žmonėms, kurie ateina pas mane, reikia rimtesnės psichologinės pagalbos, todėl su jais apie tai kalbuosi, pabandau nukreipti ten, kurie jie gautų reikiamą ir kvalifikuotą pagalbą. Taip pat būna ir tokių atvejų, kai išsikalbėjus tenka žmones nukreipti į teisininkus, nes žmonės, atsidūrę stresinėse situacijose, labai dažnai tuo metu nesuvokia ir neįvertina tokių dalykų. Aš tai padedu jiems padaryti. Todėl ši tarnystė ligoninėje reikalauja visapusiško įsiklausymo į patį žmogų, įsigyvenimo į jo bėdas, problemas.

Tikriausiai ligoninėje kasdien sutinkate dešimtis žmonių, atsidūrusių tarsi ant bedugnės krašto. Kaip juos įkvepiate?

Žmonės čia atsiduria netikėtomis aplinkybėmis, nesusimastę, kad galėtų nutikti kažkas panašaus – tokių atvejų net 80 proc., o gal ir visi 90 proc. Tada pasikalbėjimo labiausiai reikia net ne tiems ligoniams, kurie operuojami, atsidūrę intensyvios terapijos palatose, bet tiems, kurie yra greta, t. y., lankantiems šeimos narius, artimuosius, bičiulius. Aš net nematydamas tų žmonių, žingsniuojančių koridoriumi Koplyčios link, iškart nujaučiu ir galiu pasakyti, ar jie į Koplyčią eina tik pasižvalgyt, ar jiems reikalinga pagalba. Iš jų sklinda tam tikras pasimetimas.

Kalbantis, vieni iš jų atsiveria labiau, kitiems – tai sudėtinga. Ir tikriausiai tai suprantama. Žmonės būna suglumę, pasimetę, jiems sudėtinga suprasti, kaip ta nelaimė galėjo nutikti jam ar jo artimajam, ar kaip viena ar kita liga aplankė būtent juos. Aš į tai žiūriu kiek kitaip. Manau, kad tai – Dievo planas, kad gyvieji susitiktų, nes jie neranda laiko to padaryti kitomis aplinkybėmis. Liūdna, bet žmonės nutolę, o tokios netikėtos situacijos suburia draugėn.

Tad tas įkvėpimas, nuraminimas įvyksta per pokalbį. To žmonėms, atsidūrusiems sudėtingose situacijos, dažniausiai ir reikia. Na ir, žinoma, sakramento suteikimas. Bet tai jau kiek kitoks įkvėpimas.

Kasdien matote gyvybes gelbstinčius Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medikus. Kokie jie?

Visi darbuotojai Dievo dovana ir palaima, Dieviški visi iki vieno. Galiu pasakyti, kad žmonės šioje ligoninėje dirba labai daug ir čia kalbu ir apie administraciją, ir apie gydytojus, slaugytojus, ir apie aptarnaujantį personalą.

Vien ką reiškia ligonio aptarnavimas – perrengimas, perrišimai ir kt. Ir čia tikrai privalau paprieštarauti tiems, kurie pasako, kad kažkas daroma atmestinai. Žmonės, kuriuos plušančius čia matau aš – savo darbui pasišventę profesionalai. Ir kitaip nei pasišventimu to nepavadinsi.

Deja, žmonės kartais iš gydytojų reikalauja stebuklo, bet juk gydytojas – ne Dievas, kad ir kaip kartais žmonės to norėtų.

Taip, visi esame žmonės, visko galbūt pasitaiko, bet šioje ligoninėje matau tvarką, viskas sustyguota, savo vietose. Jaučiu, kad tai sklinda iš ligoninės vadovybės, o man, kaip žmogui mėgstančiam tvarką, tai taip pat labai svarbu.

Ne paslaptis, kad medikų darbas emocine prasme „kainuoja“ daug. Ar dažnai į Jus patarimo kreipiasi patys medikai?

Taip. Būna, kad tiesiog pasilabiname ar pasikalbame susitikę koridoriuose, taip pat būna, kad ir patys pasitarti užeina, arba aš ateinu po jų skambučio. Čia dirbantis personalas malonus ir draugiškas.

Aišku, gydytojai, medicinos personalas yra labai užsiėmę žmonės, juk jie su Dievo pagalba gelbėja gyvybes, o darbo čia tikrai netrūksta. Tačiau ir jie ateina į Koplyčią pabūti. Kai matau, kad žmogus ateina ir nori tiesiog pabūti, pasėdėti, pamedituoti be aplinkinių, tai net ir netrukdau. Kiti atvirkščiai – užeina pasikalbėti ne tik apie asmeninius iššūkius, bet ir apie platesnius miesto, šalies reikalus.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje veikia Kristaus Prisikėlimo koplyčia. Čia žmonės ieško dvasinės atgaivos, o gal patarimo?

Visko. Žmonės užeina net dėl donorystės pasitarti – tuomet turiu progą paraginti žmones, jei tik yra galimybė, padaryti gerą darbą, išgelbėti kito, sudėtingoje padėtyje atsidūrusio, gyvybę. Taip pat žmonės čia ieško sprendimų dėl dvasinių problemų, sunkumų, o kartu ateina padėkoti gydytojams, personalui bei administracijai už suteiktą pagalbą.

Nors sakoma, kad „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, galbūt turite idėjų, planų, vilčių, susijusių su Ligoninėje veikiančia koplyčia?

Su Dievo veikimu ir visų noru ir pritarimu, turiu viltį pastatyti naują Koplyčią, kuri kartu būtų dvasinės terapijos centru visiems. Čia žmonės, nepriklausomai nuo tikėjimo, įsitikinimų, galėtų tiesiog pabūti, pamedituot, susikaupti prieš gydymą ar padėkoti Aukščiausiajam po jo. Tokiame centre ligoniniams, personalui ar tiesiog žmonėms iš gatvės galėtume surengti muzikos vakarą ar pristatyti parodas. Galbūt vėliau gimtų dar daugiau gražių ir prasmingų idėjų.

Bet aš visuomet sakau „Duok Dievui pirmiausia mintį, o Jis paskui sudėlioja tuos dalykus“.