Krizės nauda: žvilgsnis į sveikatos priežiūros sistemą(3)

Europoje - finansinė krizė. Tiesa, Lietuvoje ji praūžė gerokai anksčiau, todėl mes lyg primiršome. Pirmasis darbas, kurį turėjo daryti politikai – mažinti valstybines išlaidas tam tikroms sritims. Dažniausias taikinys yra valstybių socialinės programos. Viena iš jų - pinigai ligų gydymui.

Reklama

Lėšos, skiriamos sveikatos sektoriui

Čia galiu pateikti vieną labai įdomų pavyzdį. Ryškiausiame klasikinės medicinos žurnale radau schemą, atspindinčią finansinę padėtį 2008 – 2012 metais (1 pav.).

Akivaizdžiai matome, kaip mažinamos lėšos Graikijoje, Ispanijoje, Airijoje ar Portugalijoje. Net Anglijos išlaidos NHS (nacionalinei sveikatos sistemai) sumažėjo per paskutinius ketverius metus. Augo tik Vokietijoje bei JAV.

2010 m. didžiausią BVP dalį sveikatos sektoriui skyrė Nyderlandai (12 proc.), Prancūzija ir Vokietija (po 11,6 proc.). Skaičiuojant sveikatos sektoriaus išlaidas vienam gyventojui daugiausia lėšų iš visų ES valstybių narių skyrė Nyderlandai (3 890 EUR), Liuksemburgas (3 607 EUR) ir Danija (3 439 EUR). Antroje vietoje buvo Austrija, Prancūzija ir Vokietija, kurių sveikatos sektoriaus išlaidos vienam gyventojui sudarė kiek daugiau nei 3 000 EUR. Mažiausiai lėšų skyrė Bulgarija ir Rumunija – apie 700 EUR.

Lietuva santykinai gerai išgyveno krizę ir pinigų sveikatos palaikymui iki 2008 metų skirta vis daugiau, 2012 metais pasiekė 4,7 proc. BVP lygį. Šiuo metu jis yra kiek mažesnis. Natūraliais skaičiais, t.y. eurais, mes nesam labai priekyje, bet yra šalių ir už mūsų nugarų.

Kokia išvada?

Reikia išvados. O tokią išvadą daro Europos vystymo ir bendradarbiavimo organizacija (OECD) 2012 metais: „Sveikatos gerinimas pareikalavo didelių finansinių išteklių. Iki 2009 m. sveikatos sektoriaus išlaidos Europos šalyse augo greičiau nei jų ekonomika, todėl sveikatos sektorius absorbavo didėjančią bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį. 2008 m. prasidėjus finansų ir ekonomikos krizei daug Europos šalių sumažino sveikatos sektoriaus išlaidas stengdamosi suvaldyti didelius biudžetų deficitus ir didėjantį skolos santykį su BVP. Nors šie mažinimai tikriausiai buvo neišvengiami, kai kurios priemonės gali turėti įtakos pagrindiniams sveikatos priežiūros sistemų tikslams. Todėl svarbu nuolat stebėti sveikatos ir sveikatos priežiūros sistemų duomenis ir rodiklius – jie atskleidžia galimą trumpalaikį ir ilgalaikį besikeičiančių ekonominių sąlygų ir sveikatos priežiūros politikos poveikį galimybėms naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, sveikatos priežiūros kokybei ir rezultatams“ ( Health at a Glance: Europe 2012).

Problema ta, jog skirtingai finansuojamos sveikatos saugos sistemos duoda nepalyginamus rezultatus. Vienos jų labai biurokratizuotos, kitos labai brangios, bet lėšos duoda skirtingus rezultatus. Štai oficialiai pripažįstama: „Išlieka reikšmingi sveikatos būklės tarpvalstybiniai skirtumai, tačiau ir šalys, kurios išleidžia daugiausiai, nebūtinai yra geriausios. Pavyzdžiui, Japonijoje, kuri išleidžia mažiau sveikatos priežiūrai vienam gyventojui nei dauguma EBPO šalių, yra aukštas sveikatos priežiūros lygis. Tai rodo, kad yra galimybių pagerinti ekonominį išlaidų efektyvumą“ (Health care systems: efficiency and policy settings© OECD 2010).

Kaip sutaupyti?

Dabar pažvelkime, kur mūsų sistema galėtų pataupyti, kur yra rezervų. Vėl remsiuos oficialiais PSO dokumentais. Tokių aspektų yra pakankamai daug. Apibendrintai – vaistai, paslaugų valdymas, personalo panaudojimas, ligotumo prevencija.

Pirmas punktas – panaikinti nereikalingas išlaidas vaistams. Šiuo metu vaistai sudaro 20-30 proc. globalių išlaidų šioje sistemoje. Jų kainos ryškiai skiriasi pagal geografinę vietą ir šalies išsivystymo lygį. O gamintojai gali būti tie patys bei vaistų cheminė sudėtis ta pati. Sakykime, tokie patys vaistai Brazilijoje ir Šveicarijoje skiriasi pagal kainą iki 3,5 karto. O ir Europoje jos gana skirtingos. Tiesa, tie skirtumai kiek mažesni, tačiau yra. Vadinasi, reikia užtikrinti skaidrumą vaistų pirkimo konkursuose, siūlyti kitus vaistus keičiant generikus, pašalinti muitus ir kitus mokesčius, stebėti ir viešai skelbti pasaulines vaistų kainas, orientuoti gyventojus ir specialistus.

Vartoti reikia tik gerai žinomus ir patikimų gamintojų vaistus. Pigūs nežinomi vaistai gali būti ne tik neefektyvūs, bet ir sukelti tokius reiškinius, kuriems šalinti prireiks daugiau lėšų.

Vaistų  kiekis ir kokybė turi būti adekvatūs gydymo interesams. Nereikalingi vaistai ne tik negydo, bet sukelia nesveikatos pasekmes. Ryškiausias pasaulinis pavyzdys – neadekvatus antibiotikų vartojimas. Šie vaistai palaipsniui tampa neefektyvūs. Maisto papildai gali būti vartojami tik specialistui numačius poreikį. Dar pavojingesnė tampa savigyda, nes naujausios technologijos „leidžia“ žinoti kiekvienam veik kaip gydytojui. Šių pavojų pašalinimas leistų išlaidas gydymui mažinti ne mažiau kaip 20-30 proc.

Sveikatos priežiūros priemonės

Sveikatos  priežiūros paslaugos turi būti sutvarkytos taip, kad paslaugos teikėjas gautų už asmenį ar diagnozuotą grupę. Reikia įdiegti teikiamų paslaugų apimtį (standartą). Jis turi būti viešas.

Sveikatos sistemos darbuotojai turi būti komanda, kuri naudotųsi darbo pasidalijimu pagal kvalifikaciją. Ir gydytojas gali išplauti grindis, bet valytojos paslauga dešimteriopai pigesnė. Medicinos darbą turi dirbti tam motyvuoti darbuotojai, ne kiekvienas, baigęs studijas, sugebės tapti aukštos kvalifikacijos specialistu. Būtina įvesti netinkamų šiai profesijai darbuotojų vertinimą.

Ligoninių darbas turi atitikti naujausių technologijų laikmetį. Ligoninių kiekis ir jų darbai turi būti planuojami, specialistų veikla koordinuojama, rezultatai vertinami. Esama aparatūra turi ne puošti ligonines, o užtikrinti kokybiškas paslaugas ir pajamas. Ne lovos gydo, o žmonės su savo sugebėjimais ir motyvacija. Todėl atlyginimų dydis turi būti adekvatus socialiniam specialybės reikšmingumui. Jis turi būti susietas su praktika ir kvalifikacija.

Sveikatos sistemoje negali būti nereikalingų paslaugų ir nepagrįstų pajamų. Sankcijos už nereikalingus tyrimus, nereikalingus vaistus ar papildomų pinigų paėmimą turi būti gana griežtos: iki darbo licencijos atėmimo.

Gydymas turi būti pagrįstas profesionaliu vertinimu – brangūs tyrimai ir brangus gydymas neprivalomas, jei užtenka paprastesnių priemonių. Strategiškai gydymo moralinį ir ekonominį vertingumą turi atsverti ligų prevencija ir sveika gyvensena. Šis santykis turi būti nuolat koreguojamas atsižvelgiant į ekonomines galias ir esamus visuomenės poreikius.

Pasaulio sveikatos organizacijos Europos biuro direktorė mano, kad pagerinti sveikatos sistemos efektyvumą galima, daugiausiai dėmesio skiriant neveiksmingų ir nereikalingų paslaugų šalinimui; protingam vaistų vartojimui; mažinant stacionarią sveikatos priežiūrą, didinant pirminės ir ambulatorinės paslaugas ir visuomenės sveikatinimą; investuojant į sveikatos infrastruktūrą; mažinant ekonomiškai neveiksmingas paslaugas (https://www.euro.who.int/en/who-we-are/regional-director/news/news/2013/02/focus-on-improving-health-systems-efficiency).

Atsakomybė už ateitį

Krizė atneša daug bėdų, bet ji turi ir šviesiąją pusę. Tampa vis aiškiau, kur nereikalingai išleidžiami visuomenės pinigai, kur galima sutaupyti.

Sveikatos sistema yra tarp socialinės pagalbos ir ekonomikos raidos preso. Iš sveikatos (teisingiau, iš nesveikatos bei sveikatos siekimo) daromi dideli pinigai. Tikėti, jog šioje srityje visi elgsis moraliai – didelė ir nesveika iliuzija. Todėl būtina nuolat kontroliuoti šią veiklą, nuolat persvarstant tuos prioritetus, kurie buvo nustatyti ankstėliau. Gal daugiau lėšų ir kitų resursų skirti prevencijai ir sveiko gyvenimo įgūdžiams formuoti, o ne vaistų ir brangaus gydymo finansavimui?

Tai ne ekonominis, o moralinis klausimas, jį apsvarstyti  turi visi, nes pinigų viskam niekada neužteks. Jų visuomet reikės švietimui, socialinei paramai ar armijai bei investicijoms. Tiesa, strategiškai mąstyti sunku, reikia prisiimti atsakomybę už ateitį – vaikus ir anūkus. O tai ne kiekvienas pakelia.

Dr. Vytautas Valevičius