Kokia valdžios šeimos politika?
Diskusijos šeimos politikos tema netyla ir niekuomet nenutils. Ir visiškai nesvarbu, kas yra pozicijoje, o kas – opozicijoje. Stebiu jas ir stebiuosi, matyt, ne aš vienintelė.
Prieš 5 metus patvirtinta Valstybinė šeimos politikos koncepcija, prieš 3 metus pasirašytas Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, parengtas Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektas – tai dokumentai, kurie diskusijose dar dažnai kritikuojami jų neskaičius. Toks jausmas, kad kritikai tik vadovaujasi nuojauta, jog šiuose dokumentuose šeima greičiausiai apibrėžiama kaip sudaroma santuokos pagrindu. O toks apibrėžimas labiausiai kliūva dėl to, kad į jį „netelpantieji“ pasijunta kažko negausią. Ir nesvarbu, kad ekspertai tikina, jog sutuoktiniams nėra teikiamos jokios nepamatuotos privilegijos ar jų vaikams skiriamos papildomos išmokos. Deja, vis dar nesistengiama pasidomėti, kokios gi konkrečios priemonės numatytos ir kokią įtaką jos daro šeimų ir apskritai visuomenės gyvenimui.
Ar žadanti būti dosni šeimoms dabartinė Vyriausybė tikrai pranašesnė už praėjusiąją?
Prieš penkerius metus pradėta siekti atskirti šeimos ir socialinę politiką, pirmąją įvardinant kaip skatinančiąją, o antrąją – kaip skirtą pasekmių likvidavimui. Suplakant abi skirtingas politikas nebelieka orientyro, siekiamybės. Parama šeimai – toks teiginys suponuoja, kad šeima yra remtina, nepajėgi išsilaikyti. Taip šeimos vertė sumenkinama. Juk kam kurti šeimą, jei tapsi reikalingas paramos. Žinoma, parama reikalinga nepasiturintiems gyventojams (toks pagaliau tapo ir piniginės paramos įstatymas), o šeimai reikia sudaryti sąlygas, kad ji pati galėtų savarankiškai funkcionuoti. Reikia pripažinti šeimų poreikių skirtingumą ir sudaryti sąlygas pasirinkti. Praėjusios Vyriausybės vykdyta šeimos politika neužkirto kelio gauti socialinę paramą tiems, kuriems jos reikia, pagal valstybės išgales ji buvo teikiama labiausiai jos reikalingiems. Žinoma, pasitaikė ir piktnaudžiavimo, deja, bet kol kas dar taip yra.
Mokslininkai jau praėjusiame dešimtmetyje atkreipė dėmesį, kad mūsų visuomenėje gajūs paternalistiniai lūkesčiai valstybės atžvilgiu („valstybė tėtušis“). Matome, kad sunkmečiu jie dar labiau sustiprėja, o valdančiųjų, deja, yra ir paskatinami. Štai XVI Vyriausybės programoje yra numatyta: „Nuosekliai grąžinsime piniginės socialinės paramos („vaiko pinigų“) mokėjimą visiems gyventojams. Atkursime sugriautą mokinių, kurie mokosi pagal pradinio ugdymo programas, nemokamo maitinimo sistemą kaip rimtą pagalbą tėvams, kurie dienos metu dėl darbo pareigų negali pasirūpinti vaikais“. Taip, papildomi pinigai ir jų pakankamai turinčiam, ir stokojančiam visada praverčia. Tačiau ar šiuo metu tai yra pats geriausias būdas jų panaudojimui valstybės mastu? Man tai panašu į bėgimą nuo realaus problemų sprendimo. Vėlgi, kodėl reikia prisidengti tokia keista motyvacija – tėvai dienos metu dėl darbo pareigų negali pasirūpinti vaikais, tai valstybė jais pasirūpins, supraskite, nemokamai (tiksliau, iš mūsų sumokėtų mokesčių) pamaitins. Juokinga, o kartu ir graudu, kad šitaip suvokiama tėvų atsakomybė ir pareigos. Dar keisčiau skamba kitas programos teiginys: „Sieksime užtikrinti, kad vaikų gimimas nemažintų šeimos pajamų, neribotų abiejų tėvų profesinių siekių, mokymosi, karjeros galimybių, jų kultūrinių interesų ir gyvenimo kokybės. Nenorime, kad moterys, taip pat vyrai, iki auga vaikai, būtų uždaryti siaurame buitinių pareigų rate. Nejau šeima ir vaikų auginimas yra tik „siauras buitinių pareigų ratas“, sumažinantis pajamas, ribojantis visokias galimybes ir interesus? Kaip tuomet bus įgyvendinamas siekis didinti „paskatas kurti šeimas ir gimdyti vaikus“? Jeigu tai tokia slegianti našta, tai gal paskatos bus „išvadavimas“ nuo šeimos ir vaikų auginimo pareigų visa tai perleidžiant valstybei? Tik ar tokią šeimą matome kaip visuomenės ir valstybės pagrindą?
Dabartinės Vyriausybės programoje galima rasti ir tarpusavyje prieštaraujančių teiginių. Štai numatydami nemokyti šeimų, kaip joms gyventi, o stengdamiesi joms padėti, kad šeimose neliktų smurto, prievartos ir nedarnos, vis dėlto valdantieji žada išplėsti socialines, psichologines ir kitokias paslaugas šeimoms, siekti pagerinti jų kokybę, prieinamumą ir tikslingumą. Žinoma, šeimos ir nenori, kad jas mokytų politikai ar valdininkai! Šeimos jau ne kartą yra išsakiusios, kad joms reikia specialistų paslaugų, reikia rengimo šeimai mokyklose, reikia rengimo santuokai, konsultacijų krizėse, ypač prieš skyrybas. Šeimos pačios inicijavo Šeimų universitetą ir kitus projektus, nes tėvams reikia pagalbos auginant vaikus. Visa tai dabartiniai valdantieji ignoruoja, nes tai „minkštieji“ klausimai, kurių rezultatų lengvai neapčiuopsi, nepamatuosi. Tuo tarpu išdalinus pinigus visiems, auginantiems vaikus, pamaitinus visus pradinukus, neįvertinant būtina ar ne, greičiausiai bus laimėti rinkėjų balsai. Tad kam stengtis ir ieškoti diferencijuotų politikos įgyvendinimo priemonių, kurių rezultatai, tikėtina, taps regimi ne po vienos, o gal tik po dviejų ar trijų kadencijų? Deja, dažniausiai realiai šeimoms reikalingi politiniai žingsniai yra nepopuliarūs. Taigi, jei valstybė gali imtis pamaitinti kiekvieną pradinuką, tai kiekvieno pradinuko tėvai negali imtis valstybės masto priemonių. Ne paskirstant, bet perskirstant valstybės pinigus būtų logiška leisti išgalintiems tėvams patiems sumokėti už maistą, o iš vaiko maitinimui skirtų pinigų galėtų būti išleistas švietėjiškas leidinys tėvams, apmokėta vieša paskaita apie tarpusavio santykių stiprinimą, ar nuveikta dar kas nors vertingo, darančio įtaką ne vienai šeimai.
Galbūt paskatinus savivaldybes padidinti vaikų darželių skaičių, kartu tai taps paskata ir gimdyti daugiau vaikų? Bet ar tai atliepia visų šeimų poreikius? Ar nebus užmirštos šeimos, kurios nori kuo ilgiau pačios auginti vaikus ar tik trumpam samdyti auklę? Siekiant spręsti esamas problemas, negalima susikoncentruoti vien ties vaikų darželių gausinimu ar siekiu sugrąžinti mamas tuoj po gimdymo į darbą, kaip ir negalima spausti, kad visus vaikus augintų tik mamos namuose. Reikia sudaryti galimybes pasirinkti pagal šeimos suvokimo ir galimybių lygį (minėtu atveju, šeimos jau seniai prašo vaiko auginimo krepšelio, kuris galėtų likti šeimoj, keliauti auklei ar darželiui, bet...).
Ar nebūtų teisinga įvardinti, kad dabartinė šeimos politika nevertybiška, nediferencijuota, suniveliuojanti? Be to akivaizdu, kad šeimos ir visuomenės gerovė geriausiai pasiekiama vykdant savarankiškumą ir atsakingumą skatinančią šeimos politiką. Tad galima teigti, jog siekiama ne ilgalaikių teigiamų pokyčių šeimų gyvenimuose, o politikų reitingų didinimo. Deja...
Jolanta Ramonienė,
Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos narė
