Psichiatras J. Mikaliūnas: „Mes esame vieni dėl kitų“

„Šventos Kalėdos – laikas, skirtas susitikti, apsikabinti, pabūti kartu su artimaisiais. Tai ypatingas laikotarpis, metų virsmas, kai norisi stabtelti, atsigręžti į praėjusius metus ir pasvajoti apie ateinančius“, - sako psichiatras Jonas Mikaliūnas. Kūčių išvakarėse portalui VLMEDICINA. LT jis papasakojo apie savo šeimos šventimo tradicijas.

Reklama

Jūs kilęs iš gausios tėvų medikų šeimos...

Mano mama Ona Mikaliūnienė gimė tremtyje, studijų metais grįžo į Lietuvą. Jas baigusi, tapo šeimos gydytoja, vėliau persikvalifikavo į radiologiją, dirba Šiauliuose echoskopuotoja. Tėtis – Eugenijus Mikaliūnas - žemaitis, buvo veiklus, žinomas psichiatras, 27-erius metus vadovavo Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikai (amžinybėn jis išėjo praėjusiais metais. – Aut. past.).

Mes augome penkiese: sesės - Vita ir Ona bei broliai - Gediminas ir Tomas. Vyriausias brolis Gediminas baigė informatikos studijas, Tomas – filosofiją, o seserys – socialinį darbą. Kartu su mumis gyveno ir močiutė Veronika, kuri mus mylėjo, augino, žaisdavo su mumis, tebėra man svarbus žmogus.

Jūs vienintelis iš vaikų pasirinkote gydytojo kelią. Kokią įtaką profesijos pasirinkimui turėjo tėvai?

Tėčio patarimai gyvenimo ir profesijos klausimais mums buvo visiems svarbūs. Mano specialybės pasirinkimui išties didelę įtaką turėjo tėtis. Prisimenu, kaip po internatūros važiavome iš Vilniaus į pajūrį kartu su kitu psichiatru Juozu Vičiumi. Jis taip pat mane drąsino stoti į psichiatrijos rezidentūrą, sakė: „Kai baigsi psichiatrijos studijas, pamatysi, kaip džiaugsies ir būsi mums dėkingas“. Tėtis buvo gudrus, jautė, kad jo įtikinėjimus aš vertinsiu kritiškai, tad stengėsi paveikti per kolegas. Žinoma, dabar džiaugiuosi šiuo pasirinkimu ir esu jiems dėkingas.

Kokie reikšmingiausi tėvo pamokymai, kuriuos iki šiol pamenate?

Mums, visoms atžaloms, didelę įtaką turėjo tėvų meilė gamtai, jų mėgstamas aktyvus poilsis – vasaromis plaukdavome baidarėmis, žiemą važiuodavome į kalnus slidinėti.

Tėtis mus mokė ir žodžiais, ir savo pavyzdžiu. Jis atskleidė, kad dalyvaujant viešuose renginiuose yra svarbi laikysena, kuri byloja apie savijautą.

Prisimenu, jog apie kolegas pasakodavo tik iš gerosios pusės, pridurdamas: „Na, o kitką sužinosi pats“. Kaip vadovas jis stengėsi sudaryti geras sąlygas savo darbuotojams, jiems atstovavo ne paviršutiniškai, bet principingai... Aišku, tai jam kainavo daug jėgų, sveikatos. Bet šiuo savo pavyzdžiu mus išmokė svarbaus dalyko: ką darai, daryk gerai.

Kokios Jūsų šeimos Kūčių, Kalėdų šventimo tradicijos?

Vaikystėje per Kūčias vakare visi susėdavome prie stalo. Pasimeldę lauždavome kalėdaičius, vieni kitiems sakydavome linkėjimus. Taip pat tradiciškai skaitydavome ištrauką iš Šventojo Rašto ir pasidalindavome mintimis apie tai, ką išgirdome, kaip supratome. Šie pokalbiai būdavo ypatingi. Prisimenu, kaip kartą brolis Tomas, kuris tuo metu studijavo filosofiją, apie perskaitytą Biblijos epizodą pradėjo itin ilgai užsitęsusią diskusiją. Nors tarp vyriausiojo ir jauniausiojo iš mūsų yra 15 metų skirtumas, tačiau tai nėra kliūtis šnekėtis, dalintis nuomonėmis.

Kartais Kūčių vakarą klausydavomės muzikos, pavyzdžiui, Šiaulių kamerinio choro „Polifonija“ plokštelių. Artėjant šventoms Kalėdoms, muzika tapdavo linksmesnė - James Last „Šokiai be sustojimo“, „Antis“.

Visi kartu puošdavome Kalėdų eglutę. Po ja padėdavome mamos pasiūtus maišus, ant kurių – jos išsiuvinėti mūsų vardai. Iš pradžių buvo 8 maišai, bet palaipsniui jų vis daugėjo. Jei dabar tektų juos dėti, tai prireiktų net 19 (šypsosi). Kūčių naktį Kalėdų senelis paslapčia juos pripildydavo dovanomis. Labai laukdavau šventų Kalėdų ryto, kad galėčiau patikrinti savo maišą (juokiasi).

Tą ypatingą dieną susėdę prie stalo valgydavome, bendraudavome, mes, vaikai, rengdavome muzikinius ir kitus pasirodymus.

Kuo ši šventė jums yra brangi?

Pirmiausia tuo, jog tai yra šeimos šventė. Tai laikas, skirtas susitikti, apsikabinti, pabūti kartu su artimaisiais. Tai ypatingas laikotarpis, metų virsmas, kai norisi stabtelti, atsigręžti į praėjusius metus ir pasvajoti apie ateinančius. Tai susitaikymo metas – norisi atsiprašyti, atleisti, susitaikyti.

Šia proga skautai iš Betliejaus į Lietuvą atveža Taikos ugnį.

Beje, ir jūs pats studijų metais buvote aktyvus skautas, ne kartą prisidėjęs, kad ši simbolinė Taikos ugnis degtų ir mūsų šalyje?

Taip, kaip skautas akademikas keletą metų dalyvavau Betliejaus taikos ugnies organizaciniuose darbuose. Ši prasminga akcija sujungia įvairias Lietuvos skautų organizacijas. Su sesėmis ir broliais skautais nešdavome šią ugnį ir sergantiesiems į gydymo įstaigas.

Tuomet gimė mintis Betliejaus taikos ugnį vežti traukiniu per visą Lietuvą, smagu, jog tai tęsiasi iki šiol.

Kuo ši ugnis reikšminga?

Skautų įkūrėjas Robertas Baden Powellis yra pasakęs: „Taikos negalima garantuoti nei komerciniais interesais, nei kariniais susitarimais, nei dvipusiu nusiginklavimu, jei tautos valioje nėra taikos dvasios. Ji ugdymo uždavinys.“ Betliejaus taikos ugnis simbolizuoja visos žmonijos draugystę ir taiką. Ugnis nešama siekiant didesnio artumo bei priminti, jog visi esame broliai ir seserys. Siekiama, jog ši liepsnelė ypač pasiektų liūdinčius, vienišus žmones, kuriems trūksta šviesos.

Šiemet taikos ugnis nešama su mintimi: „Taika patinka – visi geros valios žmonės jungiasi į tinklą“.

Galbūt kažkuris Kūdikėlio Jėzaus gimtadienis Jums buvo išskirtinis, įstrigęs į atmintį?

Jaučiu, kad tai buvo praėjusios šv. Kalėdos, pirmosios po tėčio netekties. Staiga netekus, iki šiol sunku suvokti, kad jis iškeliavo. Tačiau man gedėjimą palengvina labai gyvybingas jaunasis Mikaliūnas - sūnus Saulius.

Ne visi turime galimybę šią šventę pasitikti su artimaisiais, kaip patartumėte jas išgyventi vienišiems žmonėms?

Svarbu ieškoti kitų žmonių, stengtis su kuo nors kartu jas praleisti: galbūt yra kaimynas, giminaitis, draugas ar draugija. Reikėtų neatsiriboti, neužsisklęsti, o pasistengti ieškoti ryšio. Juk esame vieni dėl kitų.

Ar artėjant šioms šventėms padaugėja pacientų?

Pacientų tikrai padaugėja gruodžio mėnesį. Labai dažnai psichikos sutrikimai susiję su tarpasmeniniais santykiais. Tad artėjant šv. Kalėdoms - šeimos šventei, žmonėms, kurie patiria sunkumų santykiuose, neretai pablogėja savijauta.

Ko švenčių proga palinkėtumėte skaitytojams?

Linkiu atvirumo ir jautrumo. Taip pat linkiu su artimaisiais daugiau dalintis tuo, ką jaučiame, o ne tuo, apie ką galvojame.