Kodėl susižeidus negalima patekti tiesiai pas chirurgą?

Dėl reikiamo gydymo ir jo eigos visuomet sprendžia gydytojas, o ne jo pacientas, ir gydymo paslaugos teikiamos pagal galiojančią tvarką. Taip sako Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė Alina Žilinaitė.

Reklama

LRT RADIJO klausytoja Jadvyga iš Vilniaus klausimą adresuoja sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai.

„Griuvau. Skambinu į polikliniką, kad patekčiau pas chirurgą-traumatologą, o mane siunčia pas terapeutę. Paaiškinkite man, prašau, kodėl turiu gaišti laiką ir eiti pas terapeutę, vietoje to, kad iš karto pakliūčiau pas chirurgą? Kodėl tokia tvarka? Gal pagaliau naujas ministras sutvarkys šitą sistemą, nes dabar už mano vizitą bus sumokėta ir terapeutui, ir traumatologui. Kaip galima švaistyti tokius pinigus?“ – stebisi LRT RADIJO klausytoja.

Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė A. Žilinaitė sako, kad suprantama, jog susižeidęs žmogus pagalbą nori gauti kuo greičiau ir kuo mažiau vaikščioti pas skirtingų specializacijų gydytojus, tačiau esama tvarkos, kuri galioja visiems ir išimtys negali būti daromos.

„Įvykus labai rimtoms traumoms, kai žmogaus gyvybei gresia pavojus, ir tuo atveju, kai žmogus vyksta į skubiosios pagalbos priėmimo skyrių, ten jam visa pagalba suteikiama nedelsiant. Tačiau, jeigu žmogus kreipiasi dėl ambulatorinių paslaugų, tai pirmiausiai jis būna nukreipiamas pas savo šeimos gydytoją“, – tvarką aiškina A. Žilinaitė.

Pašnekovės teigimu, labai svarbu žinoti, kad dėl reikiamo gydymo ir jo eigos visuomet sprendžia gydytojas, o ne jo pacientas, ir gydymo paslaugos teikiamos pagal galiojančią tvarką.

„Šeimos gydytojo kompetencijai ir yra priskirta funkcija atlikti paciento judėjimo aparato funkcijų, sumušimų, mėlynių, lūžių, uždegimų, ar kitus tyrimus, taip pat diagnozuoti, gydyti tam tikrus trauminius sužeidimus, sutvarkyti nekomplikuotas žaizdas ir kitą“, – tikina Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė.

Pasak jos, tik esant sudėtingiems sužeidimams, kurių diagnostika ir gydymas nėra priskirti šeimos gydytojų kompetencijai, pacientas gali būti siunčiamas tolesniam gydymuisi ar konsultavimuisi pas gydytoją specialistą.

„Tais atvejais, kai pacientas iš karto norėtų pakliūti ne pas savo šeimos gydytoją, o, jį apeidamas, tiesiai pas antrinio lygio paslaugas teikiančius gydytojus specialistus, neturėdamas šeimos gydytojo siuntimo, tokios paslaugos būtų mokamos“, – įspėja A. Žilinaitė.