Kodėl nesiseka pastoti? Gydytojos atkreipė dėmesį į amžių, užslėptas ligas ir hormonų įtaką

Specialistų teigimu, nevaisingumas paliečia apie 10 – 15 proc., arba maždaug kas šeštą porą. Lietuvoje iš viso priskaičiuojama apie 1 mln. šeimų, manoma, kad iš jų vaisingumo sutrikimų turi beveik tiek, kiek Klaipėdoje yra gyventojų – apie 150 tūkstančių. Kokios priežastys tai lemia ir kokią įtaką nevaisingų porų skaičiaus augimui turi vyresnis moterų pastojimo amžius?

Reklama

Kokie veiksmai gali padėti išvengti nusivylimo dar prieš planavimą?

Kūdikio planavimą visuomet lydi pakilios nuotaikos ir viltis išvysti teigiamą nėštumo testą jau pirmaisiais mėnesiais. Tačiau nesulaukiant rezultato pozityvumas pradeda slopti, o širdyje sukirba nerimas – kodėl? „Nordclinic“ akušerės ginekologės Neringos Jakštienės teigimu, nusivylimo poros galėtų išvengti, jei nusprendus planuoti šeimos pagausėjimą pirmiausiai pasikonsultuotų su specialistais ir atliktų tyrimus. Kai kuriais atvejais sunkumą pastoti gali nulemti net ne ginekologinės, o kitos priežastys, kurias išsprendus, moteris greitai pastoja.

„Pirmoji konsultacija prieš planuojant nėštumą yra labai svarbi, nes padeda išvengti nusivylimo. Įvertinus nusiskundimus, buvusius ginekologinius susirgimus, galbūt operacijas, kitų organų sistemų ligas bei atlikus bendrą ginekologinį ištyrimą: bakterioskopinį tepinėlį, ultragarsinį tyrimą, onkocitologinį tepinėlį, prireikus, lytinių hormonų tyrimus. Jei randama pakitimų, siekiant sėkmingai pastoti, sudaromas tolesnis ištyrimo ir gydymo planas. Įtarus skydliaukės, antinksčių ar hipofizės patologiją, pacientė siunčiama pasikonsultuoti su endokrinologu“, – komentavo gydytoja N. Jakštienė.

Gydytoja N. Jakštienė atkreipė dėmesį – jei pora, turėdama pastovius lytinius santykius, nesisaugant nėštumo nepastoja per vienerius metus – diagnozuojamas nevaisingumas. Tuomet sudaromas ir atliekamas detalus nevaisingos poros ištyrimo planas: tiriamos lytiškai plintančios infekcijos, atliekami lytinių hormonų, skydliaukės, spermos tyrimai, vertinamas kiaušintakių pratekamumas. Žinoma, išgirdus tokią diagnozę, pora susiduria su psichologiniais iššūkiais, todėl detaliai aptariami visi galimi gydymo metodai: medikamentinis vaisingumo sutrikimų gydymas (pavyzdžiui, medikamentinė ovuliacijos indukcija), chirurginis nevaisingumo priežasčių šalinimas (laparoskopinis endometriozės židinių bei sąaųgų mažajame dubenyje šalinimas), pagalbiniai apvaisinimo būdai, kai naudojamos priemonės, padedančios pastoti ne lytinių santykių metu.

Amžius daro didelę įtaką 

Pasak gydytojos endokrinologės Aistės Kondrotienės, nustatyta tiesioginė moters vaisingumo priklausomybė nuo amžiaus, ypač tarp negimdžiusių moterų. Per vienerius metus natūraliai pastoja ir gimdo 75 proc. moterų iki 30 metų ir 65 proc. moterų iki 35 metų. Nuo 35-erių tikimybė pastoti po truputį mažėja, o nuo 40-ties – žymiai, daugėja ir savaiminių persileidimų.

Bendras pastojimo dažnis po 6 mėnesinių ciklų svyruoja nuo 62 proc. (28 - 30 metų moterų) iki 27,6 proc. (40 - 45 m.), po 12 mėnesinių ciklų – nuo 79,3 proc. (25 - 27 m.) iki 55,5 proc. (40 - 45 m.). Žinoma, rezultatams įtakos gali turėti ir gyvenimo būdas, šalutiniai veiksniai, pavyzdžiui, rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas, partnerio amžius, ir kt.

Išvardijo dažniausias priežastis ir ligas, trukdančias pastoti

Reikia atkreipti dėmesį: jeigu moteris yra 35 metų amžiaus ar vyresnė, arba yra kokia nors aiški nevaisingumui įtaką galinti daryti priežastis, pavyzdžiui, mėnesinių ciklo sutrikimai, galaktorėja, anksčiau buvę lyties organų uždegimai, traumos, operacijos, taikytas spindulinis arba chemoterapinis gydymas, tyrimą dėl nevaisingumo rekomenduojama pradėti anksčiau – jei moteris nepastoja 6 mėnesius.

Svarbu atlikti išsamius tyrimus ir partneriui. Remiantis tarptautine statistika, vyrų sveikatos problemos lemia 20 - 30 proc., moterų 20 - 35 proc., abiejų partnerių nuo 25 iki 40 proc. visų vaisingumo sutrikimų atvejų. Neaiškios kilmės nevaisingumas sudaro 10 - 20 proc. Net 25 proc. sunkumų pastoti lemia ovuliacijos sutrikimai, 15 proc. – endometriozė, 12 proc. – sąaugos pilvo ertmėje, ieškant vyrų nevaisingumo priežasčių net 34 proc. nustatomas neaiškios kilmės nevaisingumas, kita dažna diagnozė – varikocelė (liga, kurios metu išsipučia ir padidėja kapšelio venos), taip pat hipogonadizmas (sėklidžių audinio pažeidimas), urogenitalinės sistemos infekcijos, kt.

Apvaisinimo procesui įvykti svarbi ne tik moters ir vyro anatominė sveikata, bet ir geras hormonų balansas. Atsiradus endokrininiams sutrikimams gali nevykti pilnavertė ovuliacija, spermatogenezė, sutrinka implantacijos procesas. Čia savo vietą nevaisingumo gydyme šalia akušerio ginekologo atranda ir gydytojas endokrinologas.

Dažna nevaisingumo priežastis – hormonų sutrikimai

Gydytojos A. Kondrotienės teigimu, dėl sutrikusios endokrininių liaukų (ne tik lytinių, bet ir kitų), veiklos nukenčia tiek moterų, tiek vyrų vaisingumas. Moterims ryškiausi požymiai, įspėjantys apie hormoninius pakitimus, yra sutrikęs mėnesinių ciklas, išskyros iš krūtų, aknė, kūno plaukuotumo pakitimai – slenka nuo galvos, tačiau intensyviau auga ant veido, pilvo, šlaunų. Vyrams apie hormonų pokyčius įspėja nustojusi augti barzda, krūtų pakitimai, problemos dėl erekcijos, mažėja fizinė jėga.

Vienos dažniausių nevaisingumą lemiančių ligų – sutrikusi skydliaukės veikla, taip pat policistinių kiaušidžių sindromas. Esant pastarajam, moters organizme padidėja vyriškų lytinių hormonų (androgenų) kiekis, nebevyksta ovuliacija, sutrinka mėnesinių ciklas. Kontroliuoti policistinių kiaušidžių sindromą būtina ne tik dėl noro susilaukti vaikų ar nemalonių ligos simptomų, tokių kaip vyriško tipo plaukuotumas, nutukimas, spuogai, bet ir dėl to, kad šis sindromas didina gimdos kaklelio vėžio, 2 tipo diabeto, infarkto riziką.

Svarbus vyrų vaisingumą reguliuojantis hormonas yra testosteronas. Jo sumažėjus, sutrinka erekcija, ejakuliacija, būdingas nuovargis, svorio augimas. Jei moteriai stinga moteriškųjų hormonų estrogenų, ji negali pastoti ar išnešioti kūdikio. Tiek moterų, tiek vyrų vaisingumui įtakos gali turėti hipofizės, skydliaukės, antinksčių ligos, taip pat nekontroliuojamas ar netinkamai kontroliuojamas diabetas.

Kaip endokrininės ligos diagnozuojamos ir gydomos?

Pasak gydytojos A. Kondrotienės, renkama anamnezė, atliekama detali paciento apžiūra, instrumentiniai, laboratoriniai kraujo (gali būti ir šlapimo ar seilių) tyrimai, kurių metu vertinamas hormonų kiekis, jų pusiausvyra. Dažniausiai endokrinines ligas parodo per didelis arba per mažas konkrečių hormonų kiekis – nukrypimai nuo normų ribų, o tai neigiamai veikia visą organizmą. Dažniausiai hormonų apykaitos sutrikimai kontroliuojami pakaitiniais hormonais – jei jų trūksta, arba vaistais, blokuojančiais per didelio hormonų kiekio išsiskyrimą. Gali būti skiriami hormonų pusiausvyrą balansuojantys preparatai. Nustačius endokrininių liaukų navikus gali prireikti ir radikalių gydymo metodų.

Tam, kad laiku būtų nustatytos ir pašalintos priežastys, trukdančios sėkmingai susilaukti kūdikio, svarbus ir gyvenimo būdas – būtina užtikrinti pakankamą fizinį krūvį bei rūpintis sveika mityba, kontroliuoti svorį, pasirūpinti poilsio higiena bei gydytojų ginekologo ir endokrinologo sinergija bei pagalba porai.