Kelionė po vidinį kosmosą: kam reikalinga sąmonė? Ar egzistuoja laisva valia?

Ką mes žinome apie tai, kaip veikia smegenys? Kas yra realybė? Kas esu „aš“? Kaip aš priimu sprendimus? Kodėl mūsų smegenims reikia kitų žmonių? Kur judame kaip rūšis, kuri tik dabar po truputį pradėjo perimti šio judėjimo vadžias į savo rankas? Atsakymai į šiuos ir daugelį kitų įdomių klausimų - leidyklos „Tyto alba“ išleistoje amerikiečių neuromokslininko Deivido Iglmano (David Eagleman) knygoje „Smegenys: pasakojimas apie tave“ (vertė Gediminas Pulokas). Siūlome ištraukas iš šios knygos.

Reklama

Kam reikalinga sąmonė

Kodėl mes visi nesiblaškome kaip kokie bejausmiai zombiai? Kodėl evoliucija smegenims suteikė sąmonę? Kad atsakytumėte į šiuos klausimus, įsivaizduokite, jog žingsniuojate puikiai pažįstama gatve ir svarstote sau rūpimus reikalus. Staiga jūsų dėmesį prikausto netikėtas vaizdas – priešais su lagaminu rankoje stoviniuoja bite persirengęs žmogus. Jei iš tiesų sutiktumėte tokį persirengėlį, greit pastebėtumėte ir tai, kaip į jį reaguoja aplinkiniai: jie kaipmat ištrūksta iš įprastos rutinos ir su nuostaba ima stebeilytis.

Sąmonė įsijungia tada, kai įvyksta kas nors netikėta, kai prireikia nuspręsti, ką daryti toliau. Nors smegenys kiek įmanydamos stengiasi kuo ilgiau veikti autopilotu, pasaulyje, kuris pernelyg mėgsta staigmenas, tai įmanoma anaiptol ne visada.

Vis dėlto sąmonė reikalinga ne tik reaguojant į netikėtumus. Ji atlieka ir esminį vaidmenį sprendžiant vidines smegenų prieštaras. Atlikdami pačias įvairiausias užduotis – pavyzdžiui, kvėpuodami, vaikščiodami po kambarį, taikliai įsidėdami maisto į burną ar siekdami sporto aukštumų, – mes pasikliaujame ištisais milijardais neuronų. Kiekviena iš tokių užduočių remiasi tam tikrais itin painiais smegenų mašinerijoje susiformavusiais tinklais. Tačiau ką daryti, jei staiga kyla prieštaravimų? Tarkim, tiesdamas ranką prie grietininių ledų su sirupu ūmai suvokiate, kad juos suvalgęs dėl to gailėsitės. Tokiose situacijose iškyla asmeninio apsisprendimo būtinybė. Apsisprendimo, kuris būtų padarytas atsižvelgiant į jūsų ilgalaikius tikslus ir tai, kas geriausia organizmui (t. y. jums). Tokiu būdu sąmonė užima išskirtinę padėtį, kokios neturi joks kitas smegenų posistemis. Dėl to ji gali imtis teisėjauti milijardams tarpusavyje sąveikaujančių elementų, posistemių ir praktikos būdu įsisavintų funkcijų. Ji gali planuoti už visą sistemą kaip visumą ir numatyti jai bendrus tikslus.

Sąmonė įsijungia tada, kai įvyksta kas nors netikėta, kai prireikia nuspręsti, ką daryti toliau.

Sąmonė – tai lyg generalinis direktorius, vadovaujantis didžiulei, sudėtingos struktūros korporacijai su tūkstančiais padalinių ir poskyrių, kurie visi įvairiausiais būdais ir bendradarbiauja, ir priklauso vieni nuo kitų, ir konkuruoja tarpusavyje. Mažoms bendrovėms generalinio direktoriaus pareigybė nereikalinga, tačiau organizacijai gerokai išsiplėtus ir jos struktūrai tampant vis sudėtingesnei atsiranda poreikis turėti vadovą, kuriam rūpėtų ne tiek kasdienės rutinos niuansai, kiek ilgalaikė įmonės vizija.

Paprastai generalinis direktorius ar direktorė apsiriboja tik labai bendro pobūdžio informacija apie įprastą, techninę bendrovės veiklą, tačiau niekada neišleidžia iš akių visuminio strateginio vaizdo, įmonės ateities perspektyvų. Vaizdžiai tariant, generalinis direktorius užtikrina bendrovei galimybę pažvelgti į save kiek galima abstrakčiau. Smegenų atveju sąmonė yra tai, kas leidžia milijardams ląstelių pamatyti jų bendrą, visuminį vaizdą, tai, kas šiai sudėtingai sistemai suteikia galimybę įvertinti save veidrodyje.

Kai sąmonė lieka nuošalyje

O kas, jei sąmonė „neįsijungia“ ir mes pernelyg ilgam paliekami savojo autopiloto malonei?

Kuo tai gali baigtis, 1987 m. gegužės 23-iąją įsitikino Kenas Parksas, dvidešimt trejų vyriškis, kuris tiesiog užsnūdo namuose žiūrėdamas televizorių. Tuo metu jis gyveno su žmona ir augino penkių mėnesių dukrelę, tačiau sekėsi nekaip – buvo užgulę finansiniai sunkumai, santuoka aižėjo, kamavo azartinių lošimų priklausomybė. Kitą dieną Kenas planavo aptarti visas šias problemas su uošviais. Su jais jis sutarė gerai, uošvė jį net buvo praminusi „švelnučiu milžinu“. Naktį jis atsikėlė ir nuvažiavęs automobiliu dvidešimt tris kilometrus iki žmonos tėvų namų pasmaugė uošvį ir nudūrė uošvę. Tada vėl sėdęs į automobilį prisistatė į artimiausią policijos nuovadą ir budintiems pareigūnams pasakė: „Man regis, kažką nužudžiau.“

Kenas visiškai neprisiminė, kas ką tik įvyko. Kažin kokiu būdu per šią pasibaisėtiną tragediją jo sąmonė sugebėjo likti nuošalyje. Kas gi nutiko vyriškio smegenims? Kad įmintų šią mįslę, Parkso advokatė Marlys Edwardh subūrė ekspertų grupę. Netrukus jie ėmė įtarti, kad įvykiai gali būti susiję su Keno miego ypatumais. Advokatė pasitelkė miego ekspertą Rogerį Broughtoną, ir šis, atvykęs į kalėjimą, ištyrė jos ginamojo miegą elektroencefalografijos būdu. Gauti rezultatai abejoti neleido – Kenas sirgo somnambulizmu.

Advokatės suburtai komandai vis labiau gilinantis paaiškėjo, kad tokių pačių miego sutrikimų turi ir ne vienas Keno giminaitis. Neradus nusikaltimo motyvų, žinant, kad savo miego tyrimų rezultatų jis nebūtų galėjęs suklastoti, ir atsižvelgus į tai, kaip plačiai nakvišumas išsikerojęs visoje jo giminėje, Kenas dėl žmogžudystės buvo išteisintas ir paleistas į laisvę.

Taigi kas ką vis dėlto valdo?

Panagrinėjus visus šiuos atvejus, gali kilti klausimas, kiek iš tiesų galios turi mūsų sąmonė. Ar nėra taip, kad mes viso labo tik marionetės, visiškai priklausomos nuo sistemos, kuri tampo mus už virvelių ir nusprendžia, ką darysime toliau, malonės? Kai kas mano, kad būtent taip viskas ir yra ir kad mūsų sąmonė neturi jokios įtakos tam, kaip mes elgiamės.

Ar nėra taip, kad mes viso labo tik marionetės, visiškai priklausomos nuo sistemos, kuri tampo mus už virvelių ir nusprendžia, ką darysime toliau, malonės?

Pasigilinkime į šį klausimą pasitelkdami nesudėtingą pavyzdį. Įsivaizduokite, kad privažiuojate kelio išsišakojimą, ties kuriuo galite sukti arba į dešinę, arba į kairę. Sukti vienur ar kitur jums nėra jokios būtinybės, tačiau dabar, šiuo momentu, jus tiesiog apima jausmas, kad verčiau būtų sukti į dešinę. Tad į dešinę ir pasukate. Tačiau kodėl? Kodėl jums prireikė į dešinę, o ne į kairę? Nes taip užsimanėte? O gal vis dėlto už jus šitaip nusprendė jūsų smegenyse veikiantys sąmonei neprieinami mechanizmai? Svarbu žinoti štai ką: nerviniai signalai, kurie leidžia jums pasukti rankomis vairą, ateina iš motorinės žievės, tačiau jie kyla ne ten. Į priekį juos gena kitos kaktinės skilties sritys, kurias savo ruožtu veikia daugybė kitų smegenų dalių, o šias – dar kitos ir taip toliau. Šitokiais sudėtingais ryšiais skersai išilgai susipina ištisas smegenų sistemos tinklas. Apsispręsdami atlikti vieną ar kitą veiksmą, mes niekada nepradedame „nuo tuščio lapo“ – kiekvienas smegenų neuronas bet kuriuo metu būna veikiamas begalės kitų neuronų, taigi nė viena šios sistemos dalis nefunkcionuoja nepriklausomai nuo kitų, veikiau atvirkščiai – jos tik reaguoja vienos į kitas. Taigi, jūsų sprendimas pasukti į dešinę – arba į kairę – yra nulemtas procesų, kurie vyko anksčiau: gal prieš kažkiek sekundžių, gal minučių, gal dienų, o gal net visą ligšiolinį gyvenimą. Net ir tais atvejais, kai atrodo, jog elgiamės visai spontaniškai, verta prisiminti, jog niekas iš niekur neatsiranda ir neegzistuoja savaime, izoliuotai nuo aplinkos.

Tad kas iš tiesų yra atsakingas už sprendimą sukti į vieną arba kitą pusę, kai su visu savo gyvenimo patirties bagažu atsiduriate priešais šį kelio išsišakojimą? Visi šie svarstymai veda prie kur kas sunkesnio klausimo – klausimo, ar laisva valia apskritai įmanoma. Jei gebėtume vis iš naujo atsukti atgal istoriją šimtą kartų – ar ir tada visais atvejais pasielgtume vienodai?

Laisvos valios pojūtis

Mums atrodo, kad esame savarankiški – t. y. savo sprendimus priimame niekieno nevaržomi. Vis dėlto esant tam tikroms aplinkybėms įmanoma įrodyti, kad šis savarankiškumo pojūtis gali būti iliuzinis. Harvardo profesorius Alvaro Pascualis-Leone savo laboratorijoje sumanė atlikti nesudėtingą eksperimentą.

Eksperimente dalyvauti sutikę savanoriai turėjo tiesiog atsisėsti priešais kompiuterio ekraną ir į priekį ištiesti abi rankas. Ekrane užsidegus raudonai šviesai jiems reikėjo tyliai apsispręsti, kurią ranką netrukus pajudins, tačiau kol kas jos nejudinti. Ir tik vietoj raudonos užsidegus geltonai, o tada galiausiai – žaliai šviesai asmuo galėdavo įgyvendinti, ką sumanęs, ir kilstelėti aukštyn savo kairę arba dešinę ranką.

Tačiau po kurio laiko eksperimento rengėjai pasitelkė gudrybę – panaudojo transkranijinę magnetinę stimuliaciją (TMS), kuria sukuriamas magnetinis impulsas ir sudirginama tam tikra smegenų sritis, – taip stimuliuojama motorinė žievė ir paskatinama pajudinti atitinkamai arba kairę, arba dešinę ranką. TMS impulsą (arba, per kontrolinius bandymus, vien tam tikrą garsą) jie sugeneruodavo ekrane degant geltonai šviesai.

Pasitelkus TMS eksperimento dalyviai skatinti pajudinti ranką: tarkim, stimuliuojant motorinę žievę iš kairės pusės tapdavo kur kas labiau tikėtina, kad žmogus galiausiai kilstelės dešinę ranką. Įdomiausia tai, kad eksperimento dalyviai nuoširdžiai tikėjo, jog patys nusprendė pasielgti būtent taip, nors iš tiesų jiems tą būdavo padiktavusi TMS. Kitaip tariant, iš pradžių žvelgdami į raudoną šviesą ekrane jie galėdavo apsispręsti, kad atėjus laikui pajudins kairę ranką, bet po geltonos šviesos degimo metu atliktos stimuliacijos jau būdavo įsitikinę, kad visą šį laiką ketino pajudinti dešinę. Nors iš tiesų tai, kurią ranką jie pajudins, nulemdavo TMS, daugeliui eksperimento dalyvių atrodydavo, kad tą veiksmą jie atliko laisva valia savo apsisprendimu. Pasak Pascualio-Leone’ės, eksperimento da¬ly¬viai dažnai teigė dėl iš pradžių priimto sprendimo vėliau patys persigalvoję. Šiaip ar taip, kad ir kas būtų daręsi jų smegenyse, visus nuopelnus už tai jie priskirdavo sau, šventai tikėdami, kad toks buvo jų laisvas apsisprendimas. Sąmonė turi neįtikėtiną gebėjimą įteigti sau, kad viskas priklauso būtent nuo jos.

Tokie eksperimentai atskleidžia, kaip vis dėlto keblu yra pasikliauti nuojauta, esą savo sprendimus priimame visiškai laisvai. Kol kas neuromokslai neturi nepriekaištingo būdo visiškai paneigti laisvos valios buvimą – tai be galo sudėtinga tema, kurią deramai išnagrinėti mūsų turimų žinių kol kas tiesiog nepakanka. Tačiau pamėginkime bent trumpai įsivaizduoti, kad laisva valia iš tiesų neegzistuoja ir kad privažiavus prie kelio išsišakojimo jūsų sprendimas, į kurią pusę sukti, yra jau iš anksto nulemtas. Iš pirmo žvilgsnio absoliučiai iš anksto nuspėjamas gyvenimas neatrodo labai viliojančiai ir patraukliai.

Laimei, neaprėpiamas žmogaus smegenų sudėtingumas kartu lemia ir tai, kad tikrovėje nieko negali būti žinoma iš anksto. Įsivaizduokite akvariumo pavidalo talpyklą, kurios visame dugne eilėmis išrikiuoti stalo teniso kamuoliukai – kiekvienas kruopščiai padėtas ant jam skirto spyruoklinio laikiklio, pasiruošusio bet kuriuo momentu išsviesti kamuoliuką aukštyn. Jei iš viršaus paleistume dar vieną kamuoliuką, matematiškai numatyti, kur šis nukris, turėtų būti palyginti nesudėtinga. Tačiau vos šiam kamuoliukui atsitrenkus į talpyklos dugną, kils grandininė reakcija, kurios sekų ir kitų parametrų nuspėti bus tiesiog neįmanoma. Dėl smūgio dalis dugne gulinčių kamuoliukų nuo spyruoklinių laikiklių šaus į viršų ir kiekvienas jų nusileidęs paskatins šokti į viršų dar kitus kamuoliukus – situacija greit virs visiška painiava. Net ir mažiausia pradinės prognozės klaidelė kamuoliukams vienam į kitą trinksint, atšokant į šalis ir krintant ant dar kitų kamuoliukų ilgainiui tik dar labiau komplikuos padėtį. Netrukus net ir paviršutiniškai prognozuoti būsimą kamuoliukų padėtį taps stačiai nebeįmanoma.

Mūsų smegenys yra visai kaip ši talpykla su stalo teniso kamuoliukais, tik neįsivaizduojamą daugybę kartų sudėtingesnė. Į akvariumo pavidalo dėžę galima sutalpinti kelis šimtus stalo teniso kamuoliukų, tačiau kiekvieną gyvenimo sekundę po mūsų kaukole įvyksta trilijonus kartų daugiau sąveikų nei tokioje dėžėje. Iš šių begalinių energijos mainų ir gimsta mūsų mintys, jausmai ir sprendimai.

Ir visa tai yra tiktai pradžia, jei jau kalbame apie šį nenuspėjamumą. Kiekvieno žmogaus smegenys funkcionuoja pasaulyje, kuris nuolatos yra veikiamas galybės kitų žmonių smegenų. Ar sėdint prie pietų stalo, ar būnant universiteto auditorijoje, ar leidžiant laiką internete – visi šioje planetoje esantys žmonių neuronai daro vienas kitam įtaką ir yra įsijungę į neįsivaizduojamo sudėtingumo sistemą. Tai reiškia, kad net jeigu neuronai vadovautųsi tik elementariais fizikos dėsniais, faktiškai vis tiek liktų niekaip nenuspėjama, ką vienas ar kitas žmogus netrukus padarys.

Susidūrę su visu šiuo nepaprastu sudėtingumu galime padaryti vos vieną vienintelę pagrįstą išvadą – mūsų gyvenimą į priekį gena jėgos, kurių mes nė iš tolo nesame pajėgūs nei suvaldyti, nei suvokti.