Kalbėdami apie gyvybės apsaugą iki gimimo vadovaukimės ne tik emocijomis, bet ir moksliniais argumentais bei krikščionišku požiūriu(1)
Praėjusią savaitę Seime vykusioje mokslinėje konferencijoje „Medicininiai, etiniai ir teisiniai žmogaus gyvybės iki gimimo aspektai“, kurią organizavo Seimo TS-LKD frakcijos narys Liutauras Kazlavickas bei Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija, buvo gvildenami žmogaus gyvybės iki gimimo medicininiai, etiniai ir teisiniai aspektai.
„Prieš metus Seimas pagaliau drįso pradėti diskusiją apie gyvybės iki gimimo apsaugą. Tačiau viešojoje erdvėje pastaroji diskusija apie vieną pagrindinių žmogaus teisių ir visų kitų teisių šaltinį - teisę į gyvybę, dažnu atveju supaprastinama tiesiog iki emocionalaus kalbėjimo apie moters pasirinkimo bei privatumo teisę. Todėl ši konferencija yra kvietimas nuo emocinio kalbėjimo pereiti prie argumentuotos kalbos, įvertinant žmogaus gyvybės iki gimimo medicininius, etinius ir teisinius aspektus šiuolaikinio mokslo šviesoje“, - sako vienas iš renginio organizatorių Seimo narys Liutauras Kazlavickas.
Pasak Seimo nario, tai, kad diskusija nebus lengva, aiškiai suprantama, juk teisės į gyvybę pradžia – tai ne tik teisinis, bet ir medicininis, filosofinis, etinis bei religinis klausimas. Tai klausimas, kuriam būtini ir kompleksiniai sprendimai, susiję su jaunosios kartos ugdymu bei naujų socialinių paslaugų atsiradimu.
„O bandymai prasidėjusią diskusiją ir teisinį gyvybės iki gimimo apsaugos aspektą paversti tarptautinės teisės objektu yra paprasčiausias klaidinimas. Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas susijusias su nėštumo nutraukimu, jau yra konstatavęs, kad pradėto, bet negimusio vaiko statuso vertinimas priklauso valstybės, bet ne tarptautinės bendruomenės diskrecijai. Tad konkretūs sprendimai priklauso tik nuo mūsų politikų bei visuomenės brandos ir atsakomybės. Džiaugiuosi, kad šio renginio rezultatas – priimta rezoliucija, kuria siūloma pritarti įstatymų ir pataisų projektams, įtvirtinantiems žmogaus orumą ir gyvybės apsaugą bei sveikatos garantijas nuo gyvybės pradėjimo“, – teigia L. Kazlavickas.
Konferencijos dalyvių priimtoje rezoliucijoje taip pat akcentuojama, kad mūsų kultūroje abortas yra socialinis reiškinys, susijęs su materialiniu bei dvasiniu skurdu, nestabiliomis šeimomis ir nesibaigiančiais konfliktais šeimose, dvasinio saugumo stoka, atsitiktiniais lytiniais santykiais, primityvia meilės samprata, dorovingumo ugdymo stoka šeimoje ir ugdymo įstaigose.
Rezoliucijos išvadose siūloma suteikti paramą ir paskatą dirbtinio aborto alternatyvoms (motinos ir vaiko namų, krizinių nėštumo centrų steigimui, kūdikių įvaikinimui), sukurti moterų konsultavimo sistemą (konsultantų rengimas, kvalifikacijos tobulinimas), kviečiama įgyvendinti „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą“ mokymo įstaigose, kurią Seimas patvirtino dar 2007 m. vasario 13 d., o įgyvendinant šeimos politiką numatyti ir įdiegti praktikoje sąmoningos tėvystės ir motinystės bei tradicinės šeimos ugdymo instrumentus.
Pranešimus konferencijoje skaitė: M. Romerio universiteto profesoriai Jonas Juškevičius („Negimusio vaiko teisinis statusas“) bei Kazimieras Meilius („Pradėtas ir negimęs asmuo romėnų ir civilinėje teisėje“), Vytauto Didžiojo universiteto profesorius kunigas Andrius Narbekovas („Prenatalinė etika“) ir profesorė Birutė Obelenienė („Pagarbos žmogaus gyvybei ugdymo principai“), Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė AngelijaValančiūtė („Kada prasideda žmogaus gyvybė?“).
Susiję straipsniai
