Prof. dr. Wolfgang Henrich: "Šitas vaisius turi visas žmogaus teises"

Kaip gydytojui elgtis, ultragarsinio tyrimo metu pastebėjus, kad tiriamas vaisius turi defektų? Kaip pranešti šią žinią kūdikio laukiančiai motinai? Kokia išeitis geriausia vaisiui, kaip pagelbėti sielvartaujančiai motinai? Į šiuos ir kitus klausimus atsako prof. dr. Wolfgang Henrich, Charite–Virchow (Berlynas) akušerijos klinikos direktorius ir ultragarsinės diagnostikos skyriaus vadovas. Tai ištrauka iš Anos Starobinec knygos „Pažvelk į jį“ (Анна Старобинец. Посмотри на него).

Reklama

Įsivaizduokime, kad jūs atliekate ultragarso tyrimą nėščiai moteriai. Ji laiminga ir laukia žinių: mergaitė ar berniukas. O jūs matote, kad vaisiui kažkas negerai. Kaip elgiatės tokioje situacijoje?

Pastebėjus defektą, man svarbu tęsti tyrimą – atidžiai apžiūrėti vaisių nuo galvos iki pėdų. Jei esi patyręs gydytojas, tai įprastai ydą pamatai per pirmąsias 10–20 sekundžių. Svarbu atlikti išsamią apžiūrą, kad nebūtų praleista kas nors svarbaus. Pavyzdžiui, kai aptinki širdies defektą, labai svarbu nesustoti ties širdimi, o apžiūrėti visą kūną. Jeigu, be širdies ydos, išryškėja dar ir raidos patologija, tai padidina chromosominių sutrikimų pavojų. O jeigu širdies yda izoliuota, tuomet kokio nors sindromo arba patologinio kariotipo pavojus yra mažas.

Jeigu iš karto praneščiau moteriai apie šį sutrikimą, negalėčiau tęsti ir užbaigti tyrimo, nes mama bus sujaudinta, išsigandusi, ji uždavinės klausimus ir mane trikdys. Jeigu pas mane atsiųs moterį, kurios vaisiui jau įtariamas raidos sutrikimas, aš atliksiu išsamų tyrimą. Man reikia susikoncentruoti. Tarp gydytojo ir paciento turi būti empatija. Aš visada stengiuosi rasti kontaktą su moterimi, tačiau labai svarbu tyrimo metu nepradėti aiškinti apie vaisiaus patologiją ir jos padarinius. Tuomet bus labai sudėtinga vienu metu susitelkti ir ties tyrimu, ir ties paciente bei jos emocijomis. Todėl aš visada moteriai sakau: „Leiskite man apžiūrėti vaiką nuo galvos iki pėdų. Kai baigsiu, aš papasakosiu jums viską, ką mačiau ir ką galvoju.“

Jūs aptikote ydą, apžiūrėjote vaisių nuo galvos iki pėdų. Kaip jūs moteriai pranešate liūdną žinią?

Moteriai sakau: „Deja, turiu jums pranešti nelabai gerą žinią. Jūsų mažylis turi tokią ir anokią problemą.“ Paskui pastebiu, kad be tos ydos, kurią mačiau, visi kiti organai yra išsivystę gerai. Pavyzdžiui, galvoje nėra pakitimų, pilvo ertmėje nėra anomalijų, rankytės ir kojytės irgi sveikos. Bet štai su širdimi, pavyzdžiui, yra problemų. Paskui jai siūlau pasiklausyti apie normalią širdies anatomiją, o vėliau pasakoju, kas būtent mažyliui išsivystė ne taip ir kokie to padariniai. Moteriai pasiūlau išklausyti ir šios srities specialisto. Jeigu kas nors negerai širdelei, pakviesiu kardiologą, jeigu kas nors ne taip smegenims, pakviesiu darbuotoją iš socialinės pediatrijos centro, kuris papasakos motinai apie tikėtinas protinio vystymosi problemas. Jeigu problema su smegenimis yra chirurginio pobūdžio, tada pakviesiu vaikų neurochirurgą. Taigi šios moterys ir jų partneriai, kurie taip pat gali dalyvauti, perinatalinio centro teritorijoje gauna interdisciplininę konsultaciją. Svarbu tai, kad aš nesiunčiu pacientų konsultuotis už centro ribų, o kviečiu specialistus čia. Mes kartu susėdame ir tada aš pademonstruoju savo ,,radinius“ tyrimo metu: pakartoju pacientės echoskopiją arba rodau įrašą. Paskui mes aptariame šį atvejį ir atsakome į tėvų klausimus.

Kokius klausimus užduoda tėvai?

Pavyzdžiui: ,,Ar galite garantuoti, jog protinis atsilikimas bus nelabai rimtas?“, „Galite jūs nuspėti, kokia tikimybė išgyventi mūsų vaikui?“, „Ar galima operacija?“ Kai kuriais atvejais mes galime nuspėti, ar galima bus atlikti operaciją ir ar ji padės (pavyzdžiui, skrandis arba žarnynas po operacijos dažnai funkcionuoja gerai), ar reikės vaikui invalido vėžimėlio, ar jis galės dirbti savarankiškai. Kiekvienas atvejis yra individualus. Mes visada stengiamės nuspėti vaiko likimą tam, kad moteris galėtų nuspręsti – nori jį pasilikti ar ne.

Kokia šių moterų sprendimų statistika? Aptikus vaisiaus raidos ydas, jos išreiškia norą pratęsti ar nutraukti nėštumą?

Dauguma moterų, jeigu yra galimybė išvengti neįgalumo arba neįgalumo rizika maža, nusprendžia palikti mažylį ir jį gydyti. Jeigu neįgalumo rizika didelė, ypač esant protiniam atsilikimui arba rimtam širdies susirgimui, tokiam kaip kairiosios širdies hipoplazijos sindromas, dauguma moterų nusprendžia nėštumą nutraukti. Vokietijos įstatyme, 218 paragrafo 2 dalyje, teigiama, kad, jeigu motinos sveikatai dėl nėštumo arba dėl neįgalaus vaiko gimimo gresia pavojus (t.y. jos fizinė ir psichologinė sveikata gali pablogėti), tai toks nėštumas gali būti nutrauktas moters sveikatos saugumo sumetimais.

Kas sprendžia, ar tai kenkia moters psichologinei sveikatai?

Sprendžia moteris, o ne gydytojas. Tai labai svarbu. Gydytojas visada turi pasiūlyti galimybę rinktis ir mes visada turime du variantus, netgi jeigu yda yra letalinė. Moteriai mes suteikiame galimybę tęsti nėštumą, pagimdyti natūraliu būdu ir praleisti su vaiku keletą valandų. O paskui jis numirs. Mes įspėjame, kad rūpinsimės mama ir mažyliu, kol jis gyvens, bet mes jo nereanimuosime, neintubuosime ir taip toliau, mes leisime jam išeiti. Tai reiškia, kad moterį stebėsime nėštumo metu, po to akušerės ir gydytojai priims gimdymą, neonatologas suteiks mažyliui paliatyvią pagalbą, kad jis galėtų ramiai numirti. Kai kurios moterys sako: „Ne, aš nenoriu eiti šiuo keliu, aš nenoriu tęsti nėštumo, jeigu mažylis vis tiek pasmerktas, aš noriu nėštumą nutraukti.“ Tokiu atveju susirenka konsiliumas. Šį atvejį aptaria etikos komisija ir tuomet jau gydytojai priima sprendimą. Jeigu moters noras nutraukti nėštumą patvirtinamas konsiliumo metu, tada mes pranešame moteriai apie savo sutikimą, o paskui duodame mažiausiai tris dienas pagalvoti. Per šias tris darbo dienas kitas gydytojas, ne tas, kuris nustatė diagnozę, patvirtina diagnozę ir paskiria nėštumo nutraukimą. Tai garantuoja, jog bent du gydytojai yra įtraukti į tokį sprendimo priėmimą.

Ar yra dar kokie nors specialūs etikos aspektai nutraukiant nėštumą vėlyvajame laikotarpyje, atsižvelgiant į medicinines priežastis?

Yra labai svarbus dalykas. Jeigu vaisiui ne daugiau nei 21 nėštumo savaitė ir mes sąrėmius stimuliuosime, 100 proc. atvejų jis žus natūraliu būdu, nes jo plaučiai tokiame laikotarpyje dar nepajėgūs kvėpuoti. Tuomet, kai nėra amniotinio skysčio, mažylio plaučiai dar labiau neišsivystę, todėl šie mažyliai miršta gimdymo metu arba iš karto po gimimo. Mes galime aptikti širdies dūžius, bet ne kvėpavimą. Todėl tokiais atvejais nėra būtinybės atlikti fetocidą – vaisiaus nužudymą gimdoje. Kai kurie gydytojai tai daro, bet tai nėra būtina. Jeigu kalbama apie nėštumą nuo 22 savaitės, pagal įstatymą gydytojui būtina atlikti fetocidą – tai yra faktiškai nužudyti mažylį gimdoje dar neprasidėjus sąrėmiams arba neplyšus vaisiaus vandenų pūslei. Jeigu sąrėmiai prasidėjo arba vaisiaus vandenų pūslė jau plyšo, remiantis Vokietijos įstatymu, gimdymas jau prasidėjo. Gimdymui prasidėjus, remiantis įstatymu, vaisius jau yra asmenybė, žmogus! Žmogaus negalima žudyti.

Kaip vyksta fetocidas?

Yra du būdai. Vienas – suleisti į amniono maišelį skystį, dažniausiai digoksiną, kuris stabdo vaisiaus širdies veiklą. Mažylis nuryja vaistus, jo širdis nustoja plakti ir jis miršta. Antras būdas – įšvirkšti vaistų dozę tiesiai į bambagyslę: tuomet vaistas keliauja venomis į mažylio širdį ir ji sustoja.

Ar tai greitai įvyksta?

Taip, greitai. Bet tai labai... tiesmuka. Mes nesame tikri, kad toks būdas psichologiškai yra labiau priimtinas motinai (turima omenyje su fetocidu arba be jo). Iš tikrųjų mes turime atlikti tyrimą šioje srityje: kas labiau psichologiškai priimtina motinai šitoje labai skausmingoje situacijoje. Man fetocidas visada yra labai sunki procedūra. Ne tik motinai, bet ir gydytojui, jeigu jis turi žmogiškuosius jausmus, tai labai skausmingas momentas. Bet kartais mes turime motinai, o galbūt ir vaisiui leisti visa tai patirti.

Taikant ši būdą, vaisius mažiau kankinasi?

Mes nežinome. Vaisius pradeda jausti skausmą maždaug nuo 21-22 savaitės, ne anksčiau. Būtent šiame laikotarpyje pradeda vystytis neuronai, aksonai ir atitinkamai skausmo pojūtis. Aš nežinau, kas lengviau. Niekas nežino, kokius jausmus išgyvena vaisius 21 nėštumo savaitę ir kas jam skausmingiau – gauti mirtiną injekciją į širdį, aritmiją ir širdies smūgį ar žūti gimdymo metu nuo uždusimo. Noriu pasakyti, jog tai labai skausminga situacija visiems dalyviams, niekas iš gydytojų nemėgsta atlikti nėštumo nutraukimo. Bet kartais mes turime tai padaryti, kad padėtume motinai. O jeigu vis dėlto tai darome, mes turime suteikti motinai ir emocinę paramą.

Kas tai per parama?

Labai svarbu, jog tėvai turėtų galimybę pamatyti savo mažylį, jeigu jie to nori. Svarbu tai, kad šis vaisius yra faktiškai miręs žmogus, asmenybė. Šitas vaisius turi žmogaus teisę gauti vardą, kapą, personalinį kapą. Po to svarbu pasiūlyti tėvams atlikti visus įmanomus medicininius tyrimus, kurie padėtų suprasti atsiradusios ydos priežastį. Taip pat moteris turi turėti galimybę gauti psichologinę pagalbą ir ateityje. Tokioms motinoms labai svarbu kalbėti apie savo problemą, taip joms lengviau nusiraminti ir susitaikyti su savo nelaime. To gali prireikti po kelių savaičių ar mėnesių.