Kaip vertinti miesto „sveikatą“?(2)

Niekas nenori blogai gyventi, matyt, niekas nenorėtų gyventi ir ten, kur bloga. Miestas, kaip ir bet kuris kitas darinys, irgi gali būti geras arba blogas. Kitaip sakant, jis turi turėti teigiamas ar kitokias ypatybes. Miestas, kuris yra geras, turi būti patogus ir malonus gyventi. Miestas, kuris blogas, yra nepatogus, nemielas, pavojingas. Aišku, kyla klausimas, kodėl tokiame mieste kas nors turėtų gyventi. Tačiau dažniausiai būna taip, kad vienoje vietoje turi kur gyventi, o kitur – ne, vienur gyventi pigiau nei kitur, o kur dar giminystė („aš čia gimiau ir mano tėvai gyvena čia“), pasyvumas (nenoras nieko keisti savo gyvenime) ir panašiai. 

Reklama

Tiksliai įvardinti, kas yra „geras“ miestas, negalėtų niekas. Vien dėl tos priežasties, kad vienam gerai tas, kas kitam visai netinka. Todėl tenka galvoti apie „mokslinius“ vertinimus ir rodiklius. Vienas iš žinomiausių būdų pažvelgti į miestą apibendrintai - tai susumuoti jo teigiamas ir neigiamas savybes pagal tam tikras sritis: ekonomiką, socialines bei sveikatos paslaugas, transporto organizavimą, ekologines savybes - triukšmą ar oro teršalus, galimybes pailsėti, kultūros poreikių tenkinimą ir t.t. Tuomet vienus miestus galima lyginti su kitais: „reitinguoti“. Taip JAV ar Kanadoje galima atrasti labiausiai senoliams arba moterims tinkančio miesto rinkimus, o Lietuvoje miesto, kuriame geriau auginti vaikus, vertinimo. Ir svarbu, kad tai visai ne juokai – nuo mūsų gyvenamos vietos greičiausiai priklausys mūsų pačių bei vaikų ateitis.

Žmogus, rinkdamasis naują prekę, naują būstą ar net siekdamas sukurti šeimą, bando ne tik nustatyti esamas žmogaus ar prekės savybes, bet ir numatyti, kas bus ateityje. Ar nesuplyš batai, ar nesuges televizorius, žmona ar vyras netaps visai kitokie, nei yra dabar? Tiesa, batams ar televizoriui vertinti užtenka gana nedidelio supratimo, o pasirenkant vyrą ar žmoną klaidos pasitaiko gerokai dažniau. Aišku, kad kuo sudėtingesnis daiktas ar reiškinys, tuo sudėtingiau jį vertinti ir numatyti būsimą elgseną. Kaip sakoma senoje tiesoje: vyras tikisi, kad jo žmona po vestuvių nesikeis, bet būna priešingai, o žmona tikisi, kad vyras pasikeis, o to, deja, beveik nebūna. Šį palyginimą pateikiu, norėdamas parodyti, kad vertinti tokį sudėtingą darinį kaip miestas yra labai sudėtinga. Juo didesnis miestas – tuo sudėtingiau. Bet tai yra daroma visame civilizuotame pasaulyje, todėl žinau, kad ir mes galime.

Galima nesunkiai rasti straipsnių, kur aprašyti geriausių miestų rinkimai. Štai citata iš Jungtinės Karalystės laikraščio, pateikta delfi.lt portale: „Miestus vertino pagal 30 kriterijų penkiose didesnėse kategorijose – atsižvelgiant į stabilumą, sveikatos priežiūrą, kultūrą ir aplinką, švietimą, infrastruktūrą“.

Lietuva irgi daro panašius kompleksinius vertinimus. Štai vienas jų, kurį atlieka Laisvosios rinkos institutas, remiasi šiais kriterijais: „Lietuvos savivaldybių indeksas – vertybinis indeksas, matuojantis žmonių ekonominę laisvę savivaldybėse. Būtent laisvė veikti yra pagrindinė žmonių gerovės prielaida. Indekse geriau vertinamos savivaldybės, kurios užtikrina žmogaus laisvę rinktis, skatina privačią iniciatyvą, kuria palankias verslo sąlygas, taupo išteklius ir veikia skaidriai. Manome, kad savivaldybė savo sprendimais gali sukurti palankias gyvenimo ir investavimo sąlygas net ir tuomet, kai neturi išskirtinių sąlygų ar išteklių.“ (https://www.llri.lt/lietuvos-savivaldybiu-indeksas-2014).

Aišku, kad šis lietuviškas tyrimas yra pernelyg vienpusis ir neatskleidžia esminių tos gyvenamosios vietovės žmogiškų ypatybių. Tiesa, to šis institutas ir neslepia. Manau, kad tai buvo geras pradžios etapas, bet nuo pradinės mokyklos laikas pereiti prie aukštojo mokslo.

Pradėsiu nuo pasakos. Kaip dar prisimena protingi žmonės, tai jos baigdavosi taip: „... o po to jie ilgai ir laimingai gyveno“. Panaudojus išmintį, galima iš karto suprasti tikrų vertinimų poreikį. Reikia siekti, kad žmonės mieste gyventų ilgai. Čia iš karto tenka ieškoti to ilgo žmogaus gyvenimo priežasčių. Galima pradėti ir nuo to, kad į jį nešaudo, nesiekia užmušti, neprievartauja. Tai yra jis ar ji gyvena saugiai. Kita priežastis – jis bei ji nėra kasdien nuodijami ar transporto, ar esančios chemijos gamyklos ar dar ko nors, esančio šalia gyventojo namų ar darbovietės. Toliau žmonėms svarbu jų galimybės patogiai pasiekti darbo vietą, palikti vaikus darželyje, turėti geras mokyklas. Moksliškai tai skamba kaip savybė turėti gerą infrastruktūrą, švietimo bei rūpybos sistemas. Aišku, kad čia būtina pridėti ir galimybę pailsėti, t.y. rasti būdą išeiti į gryną orą, sportuoti ar rasti gerą koncertą savaitgaliui.

Nors ir trumpai įvardijus pagrindines miesto vertinimų rodiklių grupes, tenka galvoti, o kas čia svarbiau. Ar galima vieną grupę ar paskirą kriterijų supriešinti su kitu? Kuris gi iš jų svaresnis, reikšmingesnis?

Atrodytų, kad gal imkim juos visus ir... Tačiau planuojant darbus mieste, reikia nustatyti, kam skirti daugiau dėmesio, skirti žmonių pastangų, skirti daugiau pinigų. Visi šie resursai yra riboti, vadinasi, kam nors gali ir visai nelikti. Skiriant didelius pinigus miesto kultūros renginiams, gali nelikti pinigų vairuotojų ar kiemsargių atlyginimams. Ir tai ne tariama, o reali Lietuvos situacija.

Pabandykim kitaip. Pirma, galima orientuotis į pavojingumą. Kas yra pavojingiau paskiro žmogaus gyvenimo trukmei ir būsenai? Aš ne veltui keliu ne vieną kriterijų: gulėti slaugos ligoninės lovoje ne vienerius metus ir papildyti ilgai gyvenančių žmonių sąrašą – tai nėra sistemos tikslas. Nors ir keista, bet statistiškai vyrai gyvena trumpiau už moteris, tačiau laimingiau.

Manau, kad pirmas kriterijus turėtų būti gyventojų saugojimas nuo atsitiktinių žūčių avarijose ar darbo vietose. Antras pagal svarbumą turėtų būti saugojimas nuo kenkimo patiems sau, tai taip vadinamųjų ydų: rūkymo, gėrimo, priklausomybės ir pan. Dar viena grupė yra žmonių „žudymas“ per nesveiką aplinką, tai yra mašinų teršalai, triukšmas, buities nuodai. Tai yra pagrindiniai negatyvūs kriterijai

Antra grupė yra teigiami dalykai. Čia kol kas reikėtų vertinti tas gyvenimo sąlygas, kurios leidžia sklandžiai būti savimi kartu su savo artimaisiais, t.y. vaikais, tėvais bei „antrąja“ puse. Vadinasi, tenka įvertinti tiek galimybę turėti būstą, tiek jo išlaikymo kainas. Tenka žiūrėti įvairias socialines, sveikatos bei švietimo paslaugas. Kita grupė turėtų apimti galimybę užsidirbti (nedarbą, atlyginimų lygį, verslo aplinką ir t.t.).

Galime sudaryti panašią lentelę (pavyzdys):

Įsivedus rodiklių sistemą, galima pamečiui vertinti veiklos rezultatus. Esant aktyviems ir strategiškai mąstantiems politikams, kurie sugeba ne tik daug šnekėti, bet ir įgyvendinti realias programas, jau per metus matomas kad ir nedidelis, bet pokytis. Per kadenciją (t.y. per ketverius metus) galima vertinti apie politikų ir miesto administracijos darbo efektyvumą. Kalbos ir programos yra gerai, bet gyventi tenka realiame pasaulyje.