Jauna gydytoja: „Skubioji medicina – savotiškas detektyvas“

Julija Rastauskaitė savo budėjimus Priėmimo skyriuje juokaudama vadina serialu. Tik šiame seriale nėra nei iš anksto parašyto scenarijaus, nei galimybės sustabdyti veiksmo. Vieną akimirką gydytoja kalbasi su karščiuojančiu pacientu, kitą – jau vertina žmogų po traumos, dar kitą – turi greitai nuspręsti, ar paciento gyvybei negresia pavojus. 

Pasvaliečiams Julija Rastauskaitė gerai pažįstama. Vieniems – kaip jauna medikė, kitiems – kaip Pasvalio rajono savivaldybės tarybos narė, tretiems – kaip gydytojo chirurgo, buvusio ilgamečio Pasvalio ligoninės vadovo Rolando Rastausko dukra. Tačiau šįkart kalbamės ne apie politiką ir ne apie žinomą pavardę.

Šio pasakojimo centre – medicina: budėjimai, pacientai, sprendimai ir darbas, kuriame kiekviena para gali būti vis kitokia. Julija – trečių metų skubiosios medicinos gydytoja rezidentė. Vilniuje, priklausomai nuo rezidentūros ciklo, ji dirba Lazdynų arba Santaros klinikose. Papildomai budi Pasvalio ligoninės Priėmimo skyriuje – savo krašte, iš kurio, kaip pati sako, niekada nesijautė išvykusi.

Specialybė, kurią dar ne visi žino

Skubiosios medicinos gydytojas Lietuvoje – dar palyginti nauja specialybė. Daug žmonių dar nežino, ką iš tiesų daro toks medikas ir kuo jis skiriasi nuo terapeuto, chirurgo ar kito Priėmimo skyriuje dirbančio gydytojo.

Julija paaiškina paprastai: tai gydytojas, kuris Priėmimo skyriuje turi pirmasis įvertinti, kas pacientui gresia čia ir dabar – infarktas, insultas, apsinuodijimas, kvėpavimo sutrikimas, ūmus skausmas ar kita būklė, kuri iš pradžių gali atrodyti ne tokia pavojinga.

– Mes esame ruošiami Priėmimo skyriaus gydytojais. Mūsų darbas vyksta panašiai, kaip tuose amerikietiškuose serialuose apie ligonines. Esant reikalui, gaiviname, intubuojame, atliekame intervencines procedūras, įvedame centrinės venos kateterius, siuvame žaizdas, gipsuojame. Viską darome čia ir dabar – priėmime, – pasakoja Julija.

Skubiosios medicinos rezidentūra trunka penkerius metus. Būsimieji šios srities gydytojai dirba įvairiuose ligoninės skyriuose ir mokosi plataus klinikinio matymo – atpažinti pavojingas būkles, diferencijuoti ligas, priimti sprendimus tada, kai tyrimų atsakymų dar nėra, o laukti nebegalima.

Pasvalyje Julija kol kas dirba kaip medicinos gydytoja, nes skubiosios medicinos gydytojo licencijos dar neturi – rezidentūra dar tęsiasi. Vilniuje ji dirba pagal šios specialybės rezidentūros programą.

Kodėl skubioji medicina? Julija atsako be ilgo svarstymo:

– Aš niekada nenorėjau nuobodaus darbo. Visi kabinetiniai darbai poliklinikoje man atkrito iš karto. Svarsčiau, ką rinktis – chirurgiją ar skubiąją mediciną. Bet nugalėjo skubioji medicina, nes ji labai įvairi. Atėjęs į darbą niekada nežinai, kas tavęs laukia, – sako Julija.

Ši nežinomybė vienus galbūt gąsdintų. Julijai ji – viena iš profesijos stiprybių. Ne todėl, kad medikui patiktų nelaimės, o todėl, kad šiame darbe nėra rutinos: kiekvienas pacientas – nauja situacija, naujas rebusas, naujas sprendimas.

Budėjimas, kurio scenarijaus niekas nežino

Vilniuje Julija dirba 12-os arba 24-ių valandų budėjimais. Kiekvienas jų skirtingas. Vieną dieną pacientų srautas lengvesnis, kitą Priėmimo skyrius tampa vieta, kur vienu metu tenka spręsti daugybę skirtingų problemų.

Dalis pacientų atvyksta dėl skausmų, užsitęsusio karščiavimo, apsinuodijimų, širdies veiklos sutrikimų, nerimo ar bendro silpnumo. Iš pirmo žvilgsnio tokie atvejai gali atrodyti paprasti, tačiau ir čia reikia atidumo: kartais už įprasto skundo slepiasi rimta būklė.

Kita Priėmimo skyriaus kasdienybės pusė – itin sunkūs pacientai, atvežami po avarijų, kritimų iš aukščio, gaisrų, įvairių traumų, bandymų pasitraukti iš gyvenimo ar komos būsenos. Tai žmonės, kuriuos kartais reikia gaivinti nedelsiant.

Iš šalies gali atrodyti, kad medicina prasideda nuo tyrimų. Priėmimo skyriuje viskas prasideda nuo paprastesnių, bet gyvybiškai svarbių klausimų: ar žmogus kvėpuoja, ar plaka širdis, ar jis nekraujuoja, ar nėra pavojaus gyvybei. Tik tada ateina tyrimų, konsultacijų ir tolesnių sprendimų laikas.

Skubioji medicina Julijai įdomi ir tuo, kad čia dažnai tenka spręsti savotišką detektyvą. Pacientas atvyksta su vienais simptomais, bet tikroji problema gali būti visai kitur. Kartais žmogus atrodo lyg patyręs insultą, o tyrimai parodo kitą pavojingą būklę.

– Tas „detektyvas“ dažniausiai vyksta iki tyrimų, kai dar neturi visos informacijos. Tada natūraliai diferencijuoji, kas žmogui galėtų būti. Medicina tuo ir įdomi, kad gali būti visaip, – sako Julija.

Skubiosios medicinos gydytojas pirmiausia kliaunasi paciento nusiskundimais, apžiūra, gyvybiniais rodikliais, pirmaisiais tyrimų duomenimis, žiniomis, patirtimi ir intuicija.

Julija neslepia, kad žmogaus kančia mediką veikia. Tačiau Priėmimo skyriuje gydytojas negali pasiduoti emocijoms.

– Jeigu pasiduosi emocijoms, negalėsi deramai atlikti savo darbo, – sako ji.

Tai nereiškia, kad gydytojas tampa nejautrus. Greičiau priešingai – jautrumą tenka suvaldyti ir išlikti ramiam, nes tuo metu pacientui labiausiai reikia žmogaus, kuris žino, ką daryti.

Tokio darbo įtampa ypač skirtingai jaučiasi dideliame centre ir rajono ligoninėje. Dirbdama ir Vilniuje, ir Pasvalyje Julija aiškiai mato, kuo skiriasi šie du Priėmimo skyriaus pasauliai.

Vilniuje šalia yra daugiau specialistų. Gali pasikviesti kitą gydytoją, pasitarti, sušaukti konsiliumą, greičiau nukreipti pacientą reikiama kryptimi. Net sunkiausiose situacijose gydytojas dažniausiai nėra vienas.

Pasvalyje viskas kitaip.

Čia Priėmimo skyriuje budintis gydytojas dažnai tampa pirmuoju žmogumi, kuriam tenka įvertinti situaciją ir priimti sprendimą. Šalia yra anesteziologas, chirurgas arba traumatologas, tačiau pacientų spektras platus, o naktimis atsakomybės jausmas ypač sustiprėja.

– Didelis skirtumas, kai dirbi dideliame centre su visa komanda ir kai budi kone vienas Pasvalyje. Vilniuje gali pasikviesti bet kokį gydytoją, pasitarti. Pasvalyje atveža žmogų, kurį reikia skubiai gelbėti, ir supranti, kad sprendimą turi priimti tu, – sako Julija.

Ji prisimena ir labai sunkių budėjimų, kai teko priimti po smurto ar bandymo pasitraukti iš gyvenimo atvežtus žmones.

Vienas labiausiai įsiminusių Pasvalio atvejų – moteris, kuriai staiga sustojo širdis per šeimos šventę. Ji buvo atvežta į Priėmimo skyrių, medikai ją gaivino, tačiau išgelbėti nepavyko. Laukiamajame tuo metu buvo artimieji, dar visai neseniai dalyvavę šventėje – sutrikę, negalintys patikėti, kad įprastas vakaras taip staiga virto laukimu prie Priėmimo skyriaus durų.

Julijai teko išeiti pas juos ir pasakyti, kad žmogus neišgyveno.

Tokios akimirkos medicinoje bene sunkiausios. Reikia pasakyti tiesą, kurios niekas nenori girdėti. Reikia išlikti ramiam, kai prieš tave griūva kitų žmonių pasaulis. Tąkart artimųjų sukrėtimas buvo toks didelis, kad pagalbos netrukus reikėjo dar keliems žmonėms.

Dirbdama Pasvalyje Julija budi ne tik Priėmimo skyriuje. Ji kartu prižiūri ir Terapinį, ir Slaugos skyrius. Kitaip tariant, budėjimo metu yra visos ligoninės gydytoja. Todėl su mirtimi čia tenka susidurti dažnai.

– Kai tiek daug pacientų, mirtys – dažnas dalykas. Beveik per kiekvieną budėjimą tenka skambinti artimiesiems ir apie tai pranešti, – sako Julija.

Vienaip tokia žinia skamba, kai žmogus ilgai sirgo, buvo sunkios būklės, tad artimieji tam bent kiek pasiruošę. Visai kitaip – kai mirtis ateina staiga.

Tokiose situacijose gydytojui reikia ne tik medicininių žinių. Reikia žmogiškumo, ramybės ir gebėjimo kalbėti. Reikia suprasti, kad artimieji gali pykti, verkti, klausti, neigti, vėl kartoti tuos pačius klausimus.

Kaip po tokių budėjimų sugrįžti į save?

Julija sako, kad svarbiausia – stengtis darbo „nesinešti“ namo. Po paros budėjimo geriausiai padeda miegas, poilsis ir galimybė bent trumpam pakeisti aplinką. Todėl vienas geriausių jos atsitraukimo būdų – kelionės. Kad ir trumpos, vos kelių dienų: išvažiuoti, pamatyti kitą vietą, ištrūkti iš ligoninės ritmo ir leisti mintims nurimti.

Interneto diagnozės

Priėmimo skyrius – vieta, kur susiduriama ne tik su ligomis, bet ir žmonių baimėmis, vienatve, artimųjų lūkesčiais bei internete perskaitytomis diagnozėmis.

Julija pasakoja, kad pasitaiko pacientų, kurie atvyksta jau patys nusistatę ligą. Perskaitę apie simptomus internete, pasitikrinę paieškos sistemose ar „pasitarę“ su dirbtiniu intelektu, jie į Priėmimo skyrių ateina su iš anksto susidarytu pageidaujamų tyrimų sąrašu.

– Būna, kad pacientas reikalauja atlikti vieną ar kitą tyrimą, nors jam to nereikia. Kartais prašo magnetinio rezonanso čia pat, Priėmimo skyriuje, nors toks tyrimas tokioje vietoje tiesiog neatliekamas, – pasakoja Julija.

Pasitaiko pacientų, kurie nesutinka su gydytojo nustatyta diagnoze, nes internete perskaitė kitaip. Kiti dėl nerimo ar nuolatinių baimių į Priėmimo skyrių sugrįžta ne kartą, nors jau būna ištirti.

Julija supranta, kad dažnai už tokių reikalavimų slypi ne piktybiškumas, o baimė. Žmogus išsigąsta simptomų, artimieji bijo pavėluoti, todėl nori kuo daugiau tyrimų ir kuo greitesnio atsakymo. Tačiau Skubiosios pagalbos skyrius negali veikti pagal principą „noriu šito tyrimo dabar“. Čia pirmiausia vertinama, ko iš tikrųjų reikia paciento būklei įvertinti ir saugiai pagalbai suteikti.

Pasitaiko ir anekdotinių situacijų.

– Kartą ankstų rytą atvyko žmogus, kuriam po praėjusios dienos saulėje buvo paraudusi oda. Vietoj kremo nuo saulės ar alijošiaus jis pasirinko Priėmimo skyrių, – šypsosi gydytoja.

Kai Priėmimo skyrius tampa… poliklinika

Viena dažniausių pacientų nuoskaudų – „atvažiavau į Priėmimo skyrių, o priėmė visus, tik ne mane“. Julija sako, kad taip dažnai nutinka todėl, jog skubiosios pagalbos skyriuje pacientai priimami ne pagal atvykimo laiką, o pagal nustatytą skubumo kategoriją.

– Skubumo kategorijos aiškiai pakabintos Priėmimo skyriuje, tik klausimas, kiek atvykusių žmonių jas skaito. Būtent jos lemia, kokia tvarka pacientams teikiama pagalba, – sako Julija.

Jeigu žmogaus gyvybei gresia pavojus, jis bus priimtas pirmiausia. Jei kito paciento būklė stabili, jam gali tekti laukti, net jeigu jis atvyko anksčiau.

Sudėtingiausia, pasak gydytojos, kai į Priėmimo skyrių atvyksta pacientai, kurių būklė neatitinka skubiosios pagalbos kategorijų. Paprastai tariant, tai žmonės, kuriems pirmiausia reikėtų šeimos gydytojo konsultacijos. Pavyzdžiui, pacientas dvi savaites kosti, nesikreipia į šeimos gydytoją, bet atvyksta į Priėmimo skyrių ir nori, kad viskas būtų atlikta tuoj pat.

Tokie pacientai nepaliekami be dėmesio. Tačiau jei būklė nėra skubi, jiems gali tekti laukti ilgiau. Kai kuriais atvejais gali būti pasiūlyta už paslaugą susimokėti, nes taisyklės aiškios: jeigu žmogaus būklė neatitinka skubiosios pagalbos kategorijos, paslauga gali būti mokama.

Tai nėra medikų nenoras padėti. Tai būtinybė saugoti skubiosios pagalbos paskirtį. Jei Priėmimo skyrius taptų poliklinikos pakaitalu, jis nebespėtų padėti tiems, kuriems pagalbos reikia nedelsiant.

Artimųjų baimės ir „diagnozės“

Gydytojas Priėmimo skyriuje dirba ne tik su pacientu. Dažnai tenka bendrauti ir su artimaisiais, kurių taip pat būna labai įvairų. Vieni ramūs, susirūpinę, kiti – jau spėję pakeliui internetu nustatyti ligonio diagnozę ir patys paskyrę gydymą. Jie nori atsakymo tuoj pat, prašo konkrečių tyrimų, kartais reikalauja guldyti žmogų į ligoninę, nors tam nėra medicininių indikacijų.

Julija supranta, kad už tokio spaudimo dažniausiai slypi baimė. Artimieji bijo pavėluoti, kažko nepastebėti, nori būti tikri, kad žmogui padaryta viskas, kas būtina. Tačiau Priėmimo skyriuje gydytojas turi vadovautis ne vien artimųjų nerimu, o paciento būkle ir medicininėmis indikacijomis.

– Būna, kad rimtų problemų pacientui nerandame, o artimieji, pasinaudoję internetu, jau būna nustatę ligą ir aiškina, kad ne gydytojas, o gūglas teisus. Tada imi savęs klausti: kam tiek metų mokiausi, jei jiems tikresnė interneto diagnozė? – sako Julija.

O kartais būna taip, kad artimieji prašo paguldyti žmogų į ligoninę ne todėl, kad tam yra medicininė būtinybė, o todėl, kad namuose nėra kam jo prižiūrėti. Tuomet gydytojui tarsi primetamas ir socialinis darbas.

Dar viena jautri tema – informacija telefonu. Artimieji skambina, prašo pasakyti, kokia paciento būklė, kokie tyrimai atlikti, kas nustatyta. Tačiau jei pacientas sąmoningas ir veiksnus, gydytojas negali teikti informacijos be jo sutikimo.

– Paklausiu paciento, ar jis sutinka, kad informaciją teikčiau artimajam. Jei žmogus sako, kad nenori, negaliu tos informacijos teikti. Tada vėl kyla nepasitenkinimas, – pasakoja Julija.

Priėmimo skyriuje medicina susiduria ne tik su ligomis, bet ir su ribomis: paciento valia, konfidencialumu, artimųjų nerimu ir gydytojo profesine atsakomybe.

Provincijos žmonės kantresni

Su jaunais gydytojais pacientai bendrauja skirtingai. Dalis jais pasitiki, palaiko, mano, kad jauni medikai imlesni naujovėms, daugiau mokosi, remiasi naujausiomis žiniomis. Tačiau būna ir kitaip.

– Tenka išgirsti: „Ką tu čia tokia jauna gali suprasti?“ Būna ir negražių žodžių, – neslepia Julija.

Didelėse ligoninėse, jeigu pacientas nenori, kad jį apžiūrėtų rezidentas, esant galimybei, pakviečiamas gydytojas. Tai įprasta praktika. Pasvalyje situacija kitokia – budėjimo metu Julija dažnai yra vienintelis gydytojas.

Vis dėlto Pasvalio ligoninėje Julija jaučia kolegų palaikymą. Ji čia, galima sakyti, užaugusi: nuo vaikystės matė ligoninę iš vidaus, vėliau čia atliko praktiką, internatūrą, budėjo, dirbo.

Ji vertina ir jaunų medikų komandą Pasvalyje. Prireikus konsultuojasi su jaunu kardiologu Mindaugu Čepulioniu, kurį vadina profesionaliu, daug žinių turinčiu gydytoju. Jauni radiologai Vaiva Tamulionytė ir Žygimantas Zimkus padėjo jai mokytis echoskopuoti, analizuoti rentgenogramas.

– Su jaunimu dirbame kaip komanda. Žinoma, tariamės ir su vyresniais kolegomis, – sako Julija.

Rajone jaunas gydytojas nėra savaime suprantamas dalykas. Jaunų specialistų trūksta, jų laukiama, ieškoma būdų pritraukti. Todėl kiekvienas jaunas medikas, bent dalį savo darbo skiriantis rajono ligoninei, tampa svarbus visai bendruomenei.

Dirbdama ir sostinėje, ir gimtajame krašte, Julija pastebi, kad skiriasi ne tik ligoninių darbo ritmas, bet ir patys pacientai.

Vilniuje pacientų daug, srautai dideli, tačiau jie labiau paskirstomi pagal negalavimų profilius. Yra daugiau specialistų, daugiau komandos, daugiau galimybių pasitarti. Pasvalyje pacientų galbūt mažiau, bet jų negalavimų profilis platesnis. Chirurginiai ar traumatologiniai atvejai tenka kolegoms, o visa kita – skausmai, karščiavimai, nerimo priepuoliai, vidaus ligų problemos, neaiškios būklės – lieka budinčiam gydytojui.

– Sostinėje naktį tenka ir pamiegoti, nes pacientai paskirstomi įvairiems specialistams. O Pasvalyje – viskas ant tavo pečių. Taip – čia ramiau nei sostinėje. Bet kartais pasitaiko situacijų, kai vienu metu yra darbo ir Priėmimo, ir ligoninės skyriuose, tuomet tik spėk suktis, – pasakoja Julija.

Kitas skirtumas – žmonės. Vilniuje, pasak Julijos, nemažai pacientų į Priėmimo skyrių atvyksta be būtino reikalo. Pasvalyje dažnai priešingai – vyresnio amžiaus žmonės kenčia iki paskutinės akimirkos.

– Kartais atrodo, kad čia gyvena labai ištvermingi žmonės. Jie ilgai kenčia ir tik kai jau visiškai blogai, kviečia pagalbą. Dažniausiai tai įvyksta naktį, ir kartais jau būna per vėlu: tenka ne tik gydyti, bet ir gelbėti gyvybę, – sako medikė.

Ji prisipažįsta: kartais, pamačiusi tyrimų rezultatus, nesupranta, kaip žmogus galėjo gyventi tokios būklės. O pacientas tuo metu dar atsiprašo, kad sutrukdė.

Ši Pasvalio žmonių savybė Juliją ir stebina, ir jaudina.

– Jaučiu šilumą ir palaikymą iš Pasvalio žmonių. Galbūt daugelio ir nepažįstų, bet jų pagarba žmogui baltu chalatu visiškai kitokia nei didžiuosiuose miestuose, – įsitikinusi medikė.

Julija atvirai sako, kad Pasvalyje jai gera ir dėl kalbos. Santaros klinikose ji susiduria su daug rusakalbių pacientų. Kai kurie jų pyksta, jei gydytoja nekalba rusiškai.

– Atvažiavus čia, kur visi kalba lietuviškai, būna atgaiva. O dar tas mielas pasvalietiškas akcentas! – šypsosi Julija.

„Esu ten, kur turėjau būti“

Julija susipažino su medicina labai anksti. Ligoninė jai niekada nebuvo svetima ar baugi vieta. Tai buvo aplinka, kurioje dirbo jos tėtis ir kurioje ji nuo mažens matė mediko darbą iš arti.

– Buvau septintoje klasėje, kai paprašiau tėčio leisti stebėti apendicito operaciją. Slaugytojos man pastatė kėdutę, kad geriau matyčiau, – prisimena Julija.

Vėliau, studijų metais, grįžus į Pasvalį, tėtis dažnai skambindavo ir kviesdavo asistuoti sudėtingesnėje skubioje operacijoje. Operacinėje kartu jie praleido daug valandų.

– Tiesą pasakius, ir dabar kartais sudėliojame budėjimus taip, kad galėtume dirbti kartu. Labai laukiu tokių susitikimų, – sako Julija.

Praktika, internatūra, darbas Joniškėlio ligoninės slaugos skyriuje, budėjimai Pasvalio ligoninėje – visa jos profesinė kelionė vienaip ar kitaip nuolat vedė atgal į savą kraštą.

Todėl, kai žmonės klausia, ar ji grįš į Pasvalį, Julija atsako paprastai:

– Aš niekada nebuvau išvykusi. Aš čia esu. Augti ir žinių bagažą kaupti galiu Vilniuje, bet kartu galiu būti naudinga ir Pasvaliui.

Priėmimo skyrius nėra ta vieta, kur gydytojas kasdien sulaukia daug padėkų. Žmonės čia atvyksta išsigandę, pavargę, kenčiantys, kartais pikti.

– Priėmime sunkiai įsivaizduočiau pacientą, galvojantį apie padėką. Čia tenka kovoti dėl gyvybės. Padėkų būna, bet retai. Pirminė grandis dėkingumo gauna mažiau, o pasipiktinimo sugeriame labai daug, – sako medikė.

Ji tai sako be nuoskaudos. Skubiosios pagalbos skyriuje medikams tenka sugerti žmonių baimę, pyktį ir nerimą. Tačiau tikrasis pasitenkinimas šiame darbe ateina ne iš padėkų, o iš akimirkų, kai pavyksta pakeisti situacijos kryptį.

– Būnu laiminga tada, kai sudėtingoje situacijoje, kur pirminė prognozė buvo bloga, pavyksta tai, ką buvai suplanavęs, ir tai pakeičia kažkieno gyvenimą, – tikina Julija.

Kalbėdama apie mediciną, ji vis dėlto grįžta ne prie nuovargio ar priekaištų, o prie vidinio tikrumo.

– Aš taip užauginta. Kažkada tėčio esu paklaususi, kodėl jis visa tai daro žinodamas, jog nesulauks padėkos. „Aš stengiuosi elgtis su kitais taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi“ – šie tėčio žodžiai man iki šiol padeda rasti atsakymus į labai daug klausimų. Tėtis man visuomet buvo ir yra tikro gydytojo bei tikro žmogaus pavyzdys. Jo dėka esu ten, kur turėjau būti, – sako Julija.

Šiuose žodžiuose nėra pozos. Greičiau labai aiškus savo kelio supratimas ir vidinis pajautimas, kad esi ten, kur tavęs reikia.