Kai vaistai neįveikia vaikiškų ligų

Daugumai tėvų yra pažįstamos situacijos, kuomet vaikai dažnai serga ligomis, nepasiduodančiomis medikamentiniam gydymui. Nuolatinis kosylus, bronchinė astma, enurezė, alergija, galvos, pilvo ar skrandžio skausmai – tarsi šių laikų Dievo rykštė, varanti į neviltį tėvus, vaikus ir pačius medikus.

Reklama

„Su kiekviena diena vartojamų vaistų kiekis didėja, tėvai guodžiasi, jog visos ligos bus „išaugtos“, tačiau laukiant šviesaus rytojaus, kasdien tenka gyventi su ta pačia problema. Ir kenčia visi“, - sako klaipėdietė psichologė ir meno terapeutė Jurgita Valiulienė.

Ji pataria kai kurias varginančias vaikų ligas gydyti ne vaistais, o specialia meno terapijos metodika. Būtent meno terapijos pagalba J. Valiulienei pavyko pasiekti ne vieną pergalę prieš ligas, kurių neįveikia net stipriausi medikamentai.

Svarbu nustatyti priežastį

Į meno terapeutę nuolat sergančių vaikų tėvai kreipiasi jau išbandę pačias įvairiausias gydymo metodikas.

„Dažnai somatinių susirgimų priežastimi būna psichologinės problemos. Tai ir būtų tie atvejai, kai gydytojai atlieka daugybę tyrimų, tačiau negali nustatyti kodėl vaikui rytais skauda galvą ar pilvą, kodėl pykina rytais kai reikia eiti į darželį ar mokyklą, kodėl naktimis šlapinasi į lovą iki paauglystės, o kartais ir ilgiau“, - sako J. Valiulienė.

Jos teigimu, tam, kad būtų išgydyti tokie negalavimai, pirmiausia būtina nustatyti jų priežastį.

„Jei mama ar tėtis patys jaučiasi nelaimingi, nemylimi, išgyvena vienokias ar kitokias psichologines traumas, tuomet pirmiausia būtina padėti tėvams, o kai sveiks jie, nepastebimai pasveiks ir vaikutis. Tėvų įtampos dažnai realizuojasi vaikų psichologinėmis problemomis. Juk vaikai dažniausiai gimsta sveiki, tačiau atsiradus vienoms ar kitoms problemoms imama „ieškoti“ ligos“, - pastebi meno terapeutė.

Motinoms pagalba būtina

Psichosomatiniai susirgimai, pasakoja J. Valiulienė, ima formuotis, kai vaikui ilgą laiką kaupiasi negatyvios emocijos. Yra atlikta daug tyrimų ir nustatyta, kad tokio pobūdžio susirgimai gali formuotis dar kūdikystėje. O paskutiniu metu vis drąsiau teigiama, kad vaiko ligų pradžia gali užsimegzti ir nėštumo metu, jei besilaukianti mama jautėsi atstuma ar nemylima, jeigu kūdikis buvo nelaukiamas.

„Miego trūkumas, netikėtas kūdikio verskmas, kai tikėtasi bent valandėlę nusnausti, nuolatinis dėmesys, kurio reikalauja mažylis – visa tai labai alina ir išbalansuoja pusiausvyrą. Negebanti valdyti emocijų mama labai dažnai išgyvena stresines būsenas. Ji nervinga, nesitvardo, neretai ant kūdikio išlieja susikaupusį pyktį ir neviltį, jai pačiai reikėtų pagalbos, o čia – visiška atsakomybė už vaiką. Tai irgi gali būti vaiko psichosomatinių susirgimų pradžia ir priežastimi. Todėl labai svarbu, kad būsima mama ir nėštumo metu, ir po gimdymo jaustų vyro ir artimųjų meilę ir palaikymą, pagalbą buityje, namuose. Taip vaikas bus apsaugotas nuo eilės psichologinės kilmės susirgimų, o jauna mama rečiau sirgs pogimdyvine depresija“, - teigia psichologė.

Šlapia lova – nesąmoningas protestas

Meno terapeutės teigimu, nevalingas naktinis šlapinimasis - enurezė – tai būdas išmesti iš savęs susikaupusius negatyvius išgyvenimus. Naktį, miego metu, vaikas atsipalaiduoja nuo susikaupusių įtampų: bamės, pykčio, jaudulio.

Vaikai dažnai prisiima atsakomybę už dalykus, apie kuriuos suaugę net nepagalvoja. Pvz., vaikas gali jaustis kaltas, dėl to, kad išsiskyrė tėvai,susirgo kažkas iš artimųjų, neteko augintinio, matydamas verkiančią mamą.

„Net jei ji pasislėps virtuvėje ar vonioje, vaikui atrodys, kad jis buvo blogas, todėl mama verkia. Juk dažnai tenka girdėti tėvų draudimus „ko verki kaip mergaitė“, „geri vaikai taip nesielgia“, „baik rodyti kaprizus“ ir kt. Yra vaikų nereaguojančių į draudimus, tačiau yra tokių, kurie susikuria savo išvadas ir ima manyti: jeigu nerodys savo emocijų, tai mama ar tėtis labiau mylės“, - pasakoja J. Valiulienė.

Pasak moters, jei vaikas ilgai kenčia užgauliojimus, negali pasipriešinti jį įžeidinėjančiam ar neteisingai nubaudusiam šeimos nariui, viduje kaupiasi pyktis ir nuoskaudos, o susidariusi agresija išsilieja enurezės būdu.

Dažnai vaiko organizmas nuo jo išgyvenamų emocinių įtampų tarsi sukuria ligą tam, kad namuose būtų ramiau, pvz., jeigu namuose dažnai vyksta konfliktai, ypač skyrybų proceso metu, vaikas jau ima suvokti, kad jam sergant tėvai nebesibara, o ima rūpintis juo.

Padeda atsiskleisti ir gydyti save

Meno terapijos darbo metodais galima diagnozuoti emocines ir psichines būsenas, atstatyti, išsaugoti ir stiprinti fizinę ir psichinę vaikų ir paauglių sveikatą, sako pokalbininkė.

„Užsiėmimų metu bendraudama su vaiku arba kartu su tėvais, globėjais, stengiuosi kuo išsamiau išsiaiškinti ir suprasti vaiko rūpesčius ir problemas, naudoju piešimo, tapymo, smėlio, pasakų, muzikos, judesio, lipdymo terapijas, specialiuosius žaidimus. Kuo labiau įsitempęs ir nelaimingas yra mažasis, tuo labiau jis jautresnis muzikai, muzikavimui, tuo noriau geba įsijausti į savo piešinį, perkelia savo problemas į jį ir naudodamas savo vaizduotę, fantazijas, intuiciją randa išsislaisvinimo kelius“, - meno terapijos metodiką atskleidžia J. Valiulienė.

Meno terapijos užsiėmimus reikėtų vesti nuosekliai, nuo problemos iki nugalėtojo būsenos. Piešdami, kurdami, muzikuodami, žaisdami vaikai ne tik bendrauja su aplinka, bet kartu yra ugdomos ir jų fizinės savybės, gerėja koordinacija, pasaulio bei savęs pažinimas.

„Vaikui meno pasaulis yra artimesnis negu suaugusiam žmogui. Meniniais gebėjimais apdovanotas kiekvienas vaikas, svarbu, kad tų gebėjimų neužblokuotų kokia nors „teisingai“ mokanti piešti mokytoja ar choro vadovė, mėgstanti garsiai priminti vaikui, kad šis neturi klausos“, - pastebi meno terapeutė.

Meno terapijos užsiėmimų eigoje, jau po kelių susitikimų neretai dingsta kai kurių susirgimų simptomai, išsisprendžia, atrodo, buvusios neišsprendžiamos elgesio problemos. Ši terapija suteikia galimybę pereiti nuo patirtų išgyvenimų į vidinius resursus, kuriais visus apdvanoja gamta, tiktai nemokame jais pasinaudoti.

Gydytojai pripažįsta vaistų bejėgiškumą

Meno terapeutė pastebi, jog nemažai tradicinės medicinos atstovų iki šiol skeptiškai žiūri į tai, kad kai kurie vaikų susirgimai yra psichologinės kilmės, tačiau kasdien tai tampa vis akivaizdžiau.

„Viena vaikų neurologė, į kurią kreipiausi ir siūliau meno terapiją taikyti gydant enurezę, pareiškė, jog medikai niekuomet nepripažins šio gydymo metodo ir tėvams nerekomenduos. Tą dieną kai lankiausi pas gydytoją, prie jos kabineto sėdėjo ilgiausia eilė vaikų su tėveliais. Ji buvo bent tiek nuoširdi, kad į mano užduotą klausimą, kiek vaikų yra išgydžiusi nuo enurezės vaistais, atsakė - „praktiškai nesu“, - pokalbį su tradicinės medicinos atstove prisiminė J. Valiulienė.

Vaida Jutkonė