Žinoma rašytoja Vidmantė Jasukaitytė dėkoja Dievui, padėjusiam ištverti 21 chemoterapiją. Ką tik baigėsi reabilitacija Šventosios „Pušyne“. Pastaruoju metu ji ne tik rengia kūrybos vakarus, bet ir aktyviai rašo tekstus socialiniuose tinkluose. Sako nustebusi, kiek turinti sekėjų, bet kartu laiminga, jei nors vienam žmogui jos mintys suteikia laimės ir vilties. Mintimis apie ją ir pavasarį, atgimimą ir Velykas rašytoja pasidalino su portalo VLMEDICINA.LT skaitytojais.
Socialinėje erdvėje dalinatės savais sveikimo metodais, pavyzdžiui, grybu poniabude. Eksperimentai ar atvirkščiai – tiesiog įsiklausote į savo kūną ir ligą?
Poniabudė – ne eksperimentas. Tikrai žinau, kad nieko nebūna atsitiktinio niekada ir niekur. Tą grybą atradau išaugusį savo špinatų lysvėje tą vakarą, kai vaikai parvežė nuo daktarų su nieko gera nežadančia diagnoze. Tai – žemės taukai, tą pavadinimą buvau tik girdėjusi. Niekada nemačiau, nors grybauju nuo vaikystės. Jo išvaizda net pašiurpino. Tačiau tik visiškas besmegenis nesuprastų, kad tai – gamtos dovana man, kuri jau mintyse „pasiguodė“, kad Dievas pasiima atostogų ir priešintis neverta. Štai tada ir atsirado tas grybas.Didysis Kažkas pasakė: „Mergaite, pati jautiesi gyvosios gamtos dalis, tai ir gydykis gamtos jėgomis.“ Žinoma, jei nebūčiau pajėgi tų ženklų suprasti, niekas man jais ir nekalbėtų...
Sakote, kad nepakanka klausytis savo organizmo, bet reikia išgirsti ir savo Angelą. Kaip?
Ir jūs girdite, tik nemanote, kad tai – angelo balsas.Jis dažniausiai kalba mintimis liepiamąja nuosaka, tik ji beveik niekada nebūna itin griežta, prievartinė. Labiau prašanti arba patarianti. Išgirsti? Reikia klausytis savo minčių, mintimis kalbėtis.
Ir dar – reikia išvalyti iš savo galvos šiukšles, nereikalingus niekingus bereikšmius klausimėlius, kuriuos mėgstame sureikšminti. Švariai, neagresyviai minčiai sunku pasiekti mūsų karščiuojančią sąmonę, įdirgintą visokiom nesąmonėm. Mažiau rūpinkitės svetimais gyvenimais ir svetimais reikalais. Nebetiražuokite visokių kriminalų apie juos, vis mąstydami ir pasakodami. Pakelkite akis į dangų išėję iš namų ir suvokite, koks gražus pasaulis duotas žmogui, kur jis gali spręsti viską pats, rinktis, kurti savo gyvenimą, dvasią, polėkius. Kurti, o ne bastytis po griuvenas.
Gražiai palyginote sunkios ligos gydymą su kasdiene kūryba. Kokia ji?
Taip, tai – kasdienė kūryba. Nuolatos turi girdėti savo organizmą, jo reakciją į medikamentą, analizuoti jo reakciją į savo paties mintis, nuotaikas. Labai išaštrėja, bent man, intuicija, subtilieji pojūčiai, tiesiog ateina žinojimas, kada ir kaip elgtis, kad sau nepakenktum ir padėtum vaistui dirbti savo darbą, kad jam netrukdytum, kartu – maksimaliai apsaugotum sveikas ląsteles nuo žalingo vaisto poveikio. Juk ligonis savo neteisingu elgesiu gali labai pabloginti situaciją, nors vaistai būtų ir labai geri.
Daug reiškia psichofizinis elgesys, mintys. Svarbu, kuo tiki: ateitimi ar depresija. Turi suvokti, kaip nepasiduoti gniuždantiems jausmams, žinoti, kaip neigiamas emocijas keisti teigiamomis, atrasti motyvus. Labai svarbu tvirtai žinoti, kad jokia neigiama emocija negali į tave įeiti, jei to nenori – juk tavo asmeninis reikalas, kaip reaguoti. Reikia išmokti reaguoti ir nereaguoti ir atskirti, kaip į ką. Tai – tiesiog mokslas. Kontempliuoji save tokį ar anokį, tokią ar anokią realybę, ją kuri tokią, kokią norėtum, transformuoji. Na, tiesiog susikuri savo nepajudinamą vidinės realybės modelį, paremtą neginčijamomis vertybėmis, žinai, kad to reikia darniam tavo dvasiniam ir fiziniam būviui užtikrinti čia ir dabar, nes antraip – iškrenti ir atsiduri ten, apie ką jokios patirties neturi ir tai gali gąsdinti.
Tie poslinkiai labai subtilūs, reikšmingi, svarbūs ir juos imi matyti kaip kokį raštą. Tai įdomu ir sukuria saugumo jausmą, nes audi savo gyvenimą toliau laisva valia, tačiau žinai, kad drauge su tuo eina kažkokia didelė absoliuti galybė, kad tu pataikei į taktą su ja ir kol ji tave prižiūri – gyvensi, kas šiandien beatsitiktų. Aš visoms tokioms galybėms, kad tarp jų nepasimesčiau, turiu vieną senovinį pavadinimą – Dievas. Visur esantis ir viskuo esantis, viską kuriantis iš savęs, viską, kas kada buvo ir galėtų kada nors būti.Tai – virsmus valdanti galybė ir kito vardo jam neturiu.
Kas dar jums suteikia ramybės?
Ramybę be tikėjimo sunku rasti. Atsimenate: „Aš palieku jums savo ramybę“? Viskas yra viename šaltinyje. Yra ramybė ir gėris, ir grožis, ir darna, ir sveikata, tik mes turime daug skolų. Prie to šaltinio arčiausiai prieinama, kai esi daugelio jų atsikratęs. Atradau Begalinės Būties energijos vandenyną. Čia nieko nereikia mokėti, tik suvokti, kad gyveni jame, kad jis plauna viską, o ten, kur viešpatauja begalinės Būties energijos srautas, visos deformacijos išnyksta, ten negali būti nei vėžio, nei kokios kitos ligos. Nes Begalinės Būties energija – mirtis viskam, kas žmogų žudo.
Per šią Begalinę Būtį kalbuosi su gamta, su atgimstančios gamtos galybe – pavasariu... Vėliau kalbėsiuosi su vasara... Su Kristumi – jo prašau, kad palaimintų mano maldą, kad būtų su manim jos metu ir visada... O mano intencija: aš esusveika, kūrybinga ir laiminga. Esu laiminga ir noriu nešti laimę kitiems.
Paskutinis mano atradimas – prašyti, kad Begalinės Būties energija lietųsi į mane iš pavasario galybės, visos gamtos atgimimo jėgos – ji nesuvaldoma, reikia norėti ir tapti gamtos dalimi, kurią pavasaris prikelia atgimimui.
Galbūt kam nors tai pasirodys pamišimas, bet neskubėkite vertinti. Negali teisingai vertinti to, ko nesi patyręs. Noriu tuo pasidalinti. Tai atneša tik didesnę minties švarą, dvasios skaidrumą, begalinę meilę Būčiai, kurią pajutęs gali pravirkti, tačiau tai – iš užplūstančio begalinės meilės, brolystės, artumo su visa supančia Dievo kūrinija jausmo. Manau, kad nors vienam iš skaitančių tai gali suteikti laimės.
Ne tik. Skaitant Jūsų tekstus, pavyzdžiui, apie emigraciją atsiranda ir vilties bei optimizmo, kad viskas – ne taip jau blogai.
Aš žinau – neišnyksime! Tikrai. Lietuva jau ne kartą buvo ant dviejų milijonų ribos. Bet buvo situacija, kuri jungė lietuvius – netikrumas po Pirmojo pasaulinio karo ir sovietų okupacijos. Užaugsime iš naujo.
Ir nereikia programuoti mūsų tautos išnykimui! Gąsdinti ir pratinti, kad po keliasdešimt metų lietuviai nebevaikščios šia Žeme. Kirsti tikėjimą savo gyvybingumu. Kalti mūsų žmonėms į galvas, kad jie – menki, nežymūs, nereikšmingi tiek, kad jų net pėdsakų neliks.
Bet nebus taip! Kiekviena tauta, kaip ir žmogus, turi savo likimą, savo evoliucijos raidą, kuri sunaikins visus, kas pavojingi jos evoliucijai. Kas netiki tautos gyvybingumu, tegul netiražuoja jos išnykimo. Nebus to, nepaisant pašėlusios globalizacijos su visomis jos gudrybėmis. Mes – labai sena tauta, o ne krankliai ant jos Gyvybės medžio šakų.
Ką jums reiškia Velykos?
Velykas šventė mano tėvai, seneliai ir proseneliai. Važiuodavome į rarotus rogėmis. Kartais būdavo vienas sniegas, o kartais ant apsnigtų laukų matydavosi jau pratirpę juodi dirvos lopeliai. Išvažiuodavome patamsyje. Bet bažnyčia jau būdavo pilna. Dažniausiai tėvai nusivesdavo ant „viškų“, kad pro turėklų tarpus galėčiau matyti žėrintį altorių ir žmones. Atrodydavo labai iškilminga. Pamaldos būdavo lotyniškos ir man jos būdavo labai labai gražu. Už nugaros stovėdavo mama. Man tai – brangus vaikystės prisiminimas.
Namuose būdavo vaišių stalas – mamytės mama Antanina Pašviestienė buvo nepaprasta šeimininkė. Kepdavo ir virdavo jau iš anksto. Grįžus iš bažnyčios ir papietavus, mama pridėdavo krepšelį dovanų – pyrago, kiaušinių, sviesto ir kitokių skanių dalykų ir eidavo aplankyti savo krikšto vaikų. Atsimenu, kad lankydavo Radavičiaus Petriuką. Tada Krikšto tėvai atsimindavo savo krikštytus vaikus.
Sėdę prie stalo, pasimelsdavome. Kiaušinius dažydavo tėvas jau iš vakaro: pirmiausia vašku, o paskui dėdavo į įvairių spalvų dažus. Tėvas margindavo labai gražiai, jis turėjo menininko sielą, puikiai piešė, galėdavo portretus piešti. Visi namai labai rimtai žiūrėjo į kiaušinių marginimą.
Didžioji savaitė būdavo pagal visas taisykles – jokios mėsos. Žuvies priruošdavo iš anksto, įvairios. Būdavo skanu ir labai svarbu laikytis tradicijos nevalgyti, kas negalima. O Velykoms jau būdavo spurgos, „skrustai“ (žagarėliai), aguonietis, keptas kumpis, bet visko pradžia – nuostabus geltonas ragaišis su naminiu sviestu ir kiaušiniais. Užsigerdavome balinta kakava. Ir dabar man tai atrodo kaip rojaus valgiai. Būdavo ir alaus, tėvas jį darydavo iš salyklo. Atvažiuodavo giminės, o kartais mes važiuodavome pas juos... Visi susitaikydavo, apsikabindavo. Kristaus prisikėlimas buvo visiems reikšmingas.