Ką veikiame – aš ir mano katė – ant palangės(1)
Esu pikta ir įniršusi. Siuntu. Juk žinote, ką tai reiškia. Bet siuntu inteligentiškai. Taigi niekam nieko nesakau ir stengiuosi susitvardyti. Manau, žinote, ką ir tai reiškia. Negana to, dar jaučiuos nusivylusi, sutrikusi, nuliūdusi ir nežinau, ko griebtis. Gal šiaudo? Ne, nieko panašaus! Tokiems atvejams turiu geresnį pasiūlymą – tuomet, kai mane tarsi kokia nelemtis ištinka šitokia būsena (ar bent mažumėlę į ją panaši), aš einu pasėdėti ant palangės.
Paprastos daugiabučio virtuvės palangės, saugiai aprėmintos balkonu. Kaip tik dėl to balkono galiu drąsiai ir patogiai ten jaustis net ir įsitaisiusi prie visiškai atviro lango. Gera vietelė, – manau sau, patogiai surietusi kojas. Kad būtų dar geriau, nueinu atsinešti arbatos puodelio ir didelės languotos skaros. Taip prarymau kartais ten, matyt, geroką laiko gabaliuką. Na, bent jau tiek, kad kaimynas iš priešais esančio namo mane pastebėtų. Ir po to, kartą švenčiant Naujuosius, kai galima ir atsitiktinai užsukti į svečius, neužmirštų man supratingai pasakyti: o, tai jūs, katė ant įkaitusio skardinio stogo… Tąkart pašnekam apie aną seną spektaklį, kurį mačiau gal prieš dvidešimt ar trisdešimt metų ir kuris juk taip ir vadinosi – “Katė ant įkaitusio skardinio stogo”, bet apie tai, kodėl aš toje vietoje taip mėgstu leisti laiką, niekam neprasitariu. Ir visai ne todėl, kad tai būtų paslaptis. Tiesiog aš pati ilgai nesupratau (o juk ir nesigilinau), ką aš ten veikiu.
Bet, kaip psichologams neretai kad būna, profesinė liga vis dėlto ėmė reikštis, ir aš ėmiau stebėti pati save, mąstydama, ką gi aš čia veikiu. Na, žiūriu į dangų… Na, ieškau akimis lėktuvų ir jų paliekamų ilgų baltų ir tiesių tarsi stygos dūmų uodegų… Man patinka tai matyti – kažkada, labai seniai, susitariau su savimi, kad ką nors besvarstant pamatyti lėktuvą yra geras ženklas, tai štai ir ieškau vis nejučia, nesvarbu, reikia ar nereikia man tokio sprendimo priėmimo pagalbininko… Ir kuo ilgiau žiūriu į vieną tokią stygą, tuo labiau man ji darosi panaši į stebuklingą ore nusidriekiantį lyną, tematomą vienam vieninteliam oro akrobatui iš močiutės pasakos. Jūs greičiausiai nežinote tos pasakos, nes močiutė buvo ją sugalvojusi specialiai man. Tai štai, vienas lyno akrobatas buvo bailiukas, jis bijojo eiti lynu, o juk toks buvo jo darbas, ir kito jis neturėjo. Be to, jis norėjo tapti tikru ir geru lyno akrobatu, tik negalėjo nugalėti savo baimės. O ši jam aiškiai kliudė dailiai vaikščioti lynu. Kai akrobatas kreipėsi patarimo į cirko burtininką, tas jam pasakė štai ką: kiekvienas lyno akrobatas turi savo stebuklingą lyną, kurį tik jis vienas tegali matyti ir kuris visada yra nuo jo per ištiestą ranką – tik imk ir laikykis, jei tau reikia. Juk, sutikite, tikrai patogu – tu darai įvairius triukus, laikaisi, o nieks nemato, už ko! Svarbiausia, burtininkas pamokė bailųjį akrobatą pamatyti tą stebuklingą lyną, ir nuo to laiko šis ėmė daryti tokius akrobatinius triukus, kad sunku ir apsakyti…
Taip, visiškai teisingai, ta dūmų juosta man buvo (o ir yra) nelyg stebuklingas niekam nematomas lynas, skirtas … tiesiog pasilaikyti.
Manote, kad neįmanoma pasilaikyti už to, kas iš tikrųjų nepasiekiama? Ką jūs, tai netiesa. Verčiau tiesiog pabandykite. O juk gal ir esate kada, tarkim, kokius nors aerobikos pratimus bedarant, kai trumpam netenki pusiausvyros ir imi mostaguoti rankomis, paskui kažkaip atgavę tą pusiausvyrą, ir dažniausiai juo greičiau, kuo arčiau buvo koks tinkamas pasilaikyti daiktas – siena, veidrodis ar kėdė… Ir greičiausiai net prisiliesti prie to laikiklio neprireikė, tik žinoti, kad tai yra, ir yra čia pat. Arba einant stačiais laiptais, kai nėra jokių turėklų, kaip saugu, kai kas eina šalia ar priešais, ir tu tik vos vos prisilieti vienu pirštu – taip, kad tas kitas net nepajunta, bet tu, tu pats eini dėl to taip tvirtai! O pasitaiko juk, kad net ir vien prisiminimas kažko – na, gal artimo žmogaus, gal stipraus mokytojo – jau vien prisiminimas padeda atgauti pusiausvyrą ir nenusiversti nuo tokių ar kitokių laiptų, ir dar tokių stačių, kokių net pasakose nebūna, bet realiam gyvenime pasitaiko…
Galiausiai, pamąsčiusi apie tai, ką veikiu ten ant tos palangės, pabandau dar ir rasti kokį gudrų psichologinį paaiškinimą visam tam reikalui. Ir randu. Yra tokia kryptis psichologijoje, vadinama neurolingvistiniu programavimu (paprasčiau – NLP). Tai štai jos atstovai vadina panašius reiškinius „inkaravimu“, t. y. „inkaro“ pasidarymu. Toks inkaras padeda žmogui susikurti reikiamą psichologinę ir net fizinę būseną. Jis vadinamas taip dėl to, kad yra tarsi užmetamas ten, toje vietoje, kur tokia būsena jau sykį buvo „išjausta“. Belieka sugrįžti ir ją tiesiog pasiimti, kad pakartotumei dar kartą. O kad galėtumei sugrįžti, tą vietą reikia pasižymėti, ir pasižymėti labai patogu inkaru – tarsi kokiam ežere, kurio dugne turime pasidėję reikalingų daiktų, ir labai norime tą vietą kai tik reiks susirasti. Svarbu vieną, patį pirmą kartą pajusti tą reikiamą ar pageidaujamą būseną. Na va, kažkada, negalėdama apsispręsti, pasakiau sau – jei pamatysiu lėktuvą danguje, tai bus ženklas, kad… Sprendimas buvo priimtas, aš jaučiausi puikiai ir buvau rami, savim patenkinta nusprendusi taip, kaip man geriau tiko, be to, tas sprendimas dar ir pasiteisino, ir štai – nuo tada tokie ženklai tapo mano gera lemiančiais pranašais. Visas tokių pranašų darbas – tik pasirodyti. O žmogaus smegenys jau padaro visa kita – jos sukuria reikiamą būseną. Na, mano atveju, aš , pamačiusi baltas lėktuvų uodegas, pasijuntu rami, saugi, ir žinau, kad viskas bus gerai, kad viskas susidėlios, išsispręs. Tuomet pradedu jausti pasitikėjimą savimi ir aplinka ir t. t. Žodžiu, nurimstu. O juk to tik ir reikėjo, kai ir šįkart sliūkinau ten, link tos palangės visa persiutusi ir susinervinusi…
Bet man atrodo gražiau įsivaizduoti stebuklingą lyną ir jo pagalbą akrobatui nei gilintis į NLP ir praktiškus stebuklingų dalykų paaiškinimus. Tikriausia ir katėms tai yra gražu – kitaip kodėl gi jos taip mėgtų tupėti įsitaisiusios ant stogų ir palangių. Na, bent jau mano sielos katei tai tikrai! O kad kažkam atrodo, jog tie stogai įkaitę ir gali svilinti lyg keptuvės, man nė kiek nerūpi.
Bebaigdama rašyti staiga dar prisiminiau, kaip vieną kartą gydžiau paraudusį akies voką. Kai po kelių dienų tokio nemalonumo neapsikentusi nuėjau į vaistinę ir paprašiau „ko nors“, tinkamo tokiam atvejui, vaistininkė man davė mažutėlę tūbelę greitai ir garantuotai veikiančio (taip ji pasakė, o aš pasitikėjau) tepaliuko ir didžiulę instrukciją prie jo. Neturėjau tądien kada jos perskaityti, tai ir tepaliuko nepanaudojau dar porą dienų. Bet vis pagalvodavau apie jį, ir gerai žinojau, kad turiu gerą vaistą, ir iki sekmadienį suplanuoto svarbaus susitikimo, net pradėjusi gydyti rytoj, tikrai susitvarkysiu su ta problema. Spėsiu… Ir žinote, kaip baigėsi? Kai jau prisiruošiau perskaityti tą lapelį ir priėjau prie veidrodžio teplioti akies, žiūriu – nieko blogo ten nebėra. Visiškai nieko! Tas vaistas buvo tikrai LABAI geras – jo nereikėjo net pavartoti, užteko tik turėti! Ir nesakykit, kad veikia tik tai, ką gali pačiupinėti. Psichologiniai inkarai yra gerai.
Eglė Masalskienė
Susiję straipsniai
