Balso magija
Žmogų galime atpažinti iš balso, nes kiekvienas iš mūsų turi nepakartojamą, savitą balso tembrą. Balsas gali sužavėti, o gali ir atstumti – dažniausiai būtent įspūdis, kurį padaro žmogaus balsas, turi lemiamą reikšmę tolimesniam bendravimui.
Malonus balsas – ramus, natūralus, skambus, šiltas ir išraiškingas. Nemalonus – dirbtinai skambantis arba su dirbtinomis intonacijomis, šaltas, šiurkštus, rėžiantis, įtemptas arba – silpnas, bespalvis, monotoniškas.
Ar žinote, kad gražiausias yra natūralus, prigimtinis žmogaus balsas? Vaikystėje visi kalbame tokiu balsu, kokį mums gamta dovanojo, bet su amžiumi dažnai pradedame „laužyti“ savo prigimtinį balsą mėgdžiodami kitų kalbėjimo manierą ar manipuliuodami balsu tam tikriems tikslams.
Taip prarandame natūralumą, o balsas vietoje prigimtinio pasidaro mechaniškas. Kalbėdami mechaniškai, mes išnaudojame balso stygas. Kai kalbame natūraliai – balsas gimsta apatinėje trachėjos dalyje, o balso stygos suteikia balsui nepakartojamą skambesį.
Prigimtinis balsas visada ryškus ir išraiškingas: žmogus kalba laisvai ir lengvai valdo savo balso intonacijas. Prarasti prigimtinio balso neįmanoma – žmonės tiesiog praranda gebėjimą (kurį galima atgauti) naudotis juo taip, kaip duota gamtos.
Beje, galima patikrinti, ar kalbate prigimtiniu balsu: tam reikia vieną ranką padėti ant pakaušio, o kitą – ant krūtinės ir lengvai su garsu atsidusti (kaip po treniruotės ar fizinio krūvio). Jei balsas prigimtinis – pajusite lengvą vibraciją abiejose rankose.
Vibracija krūtinėje parodo, kad veikia krūtininis „rezonatorius“ – jis suteikia balsui skambumo. Jei vibracijos nėra, reiškia, balsas mechaniškas. Ne veltui talentingi dainininkai sako, kad dainuoja „visu kūnu“, todėl balsas liejasi lengvai ir laisvai.. O ir atgaunamas prigimtinis balsas būtent dainavimu: dainuojant laisvai, natūraliai, be balso spaudimo.
Mūsų balsas taip pat yra ir mūsų minčių, nuotaikų, emocijų, dvasinės būsenos ir net fizinės savijautos veidrodis. Todėl gali nemažai pasakyti apie žmogų – ne tik apie jo nuotaikas, bet ir apie charakterį.
Taigi jei balsas:
Tylus ir silpnas – žmogus baiminasi pasakyti kažką ne taip, ne vietoje, bijo neįtikti, išsišokti, apsikvailinti. Tai pasitikėjimo savimi trūkumas, o tyliu ir silpnu balsu bandoma slopinti savo individualumą.
Stiprus ir šiurkštus balsas priverčia aplinkinius krūptelėti ar net susigūžti. Ką bekalbėtų toks žmogus, net jei jis kalba (jo manymu) geranoriškai – jo žodžiai visada traktuojami kaip spaudimas. Taip kalba valdingi, siekiantys dominuoti žmonės.
Aukštas ir šaižus balsas nuteikia nemaloniai, net erzina. Visada išreiškia emocinį nestabilumą, ypač emocinio piko metu – tokiu atveju emocijos ir balsas pasitelkiami tam, kad įtikinti ar įrodyti pakeltu tonu tai, ko kiti negirdi arba nenori girdėti. Tačiau tai veikia visada atvirkščiai: žmonės reaguoja ne į žodžius, o į emocijas. Jei norime būti išgirsti, turime kalbėti ramiai ir iš esmės.
Ramus, malonus, „aksominis“ balsas patinka visiems, nes sukuria ramybės, harmonijos ir pasitikėjimo atmosferą. Toks balsas gali būti ir vidinės žmogaus pilnatvės išraiška, ir tiesiog gamtos dovana, ir... manipuliavimo įrankis. Visais atvejais – palieka gerą įspūdį, įtaigus. Kaip atskirti? Manipuliuojantis visada turi egoistinių tikslų, o dvasingas žmogus besąlygiškai dalinasi savo vidiniu grožiu. Todėl svarbu girdėti ne tik tariamus žodžius, bet ir savo širdies balsą – ji niekada neapgaus.
Be abejo, žmogaus balsas turi magišką poveikį: gali pakerėti, gali suklaidinti, o gali ir atstumti. Tačiau klausydamiesi žodžių – kokie gražūs ir kokiu gražiu balsu jie bebūtų tariami – nepamirškime, kad svarbiausi yra darbai (rezultatai).
Susiję straipsniai
