Istorija apie šunų ir kačių panašumus bei skirtumus
Gal turite namie augintinių, pavyzdžiui, šunį ar katę? Tie, kas yra šiuos gyvūnus atidžiai stebėję, greit pajunta, kaip skiriasi jie vieni nuo kitų.
Štai – už lango liūtis, o šalia židinio guli jaukiai savo minkštoj “gūžtoj” susirietęs šuo. Pakelia galvą, apsidairo ir galvoja: “Kaip gera čia man. Šilta. Sausa. Ėdalas nuostabus, ir jo – kiek tik nori. Šeimininkas taip rūpinasi manimi, taip mane myli… Turbūt jis – dieviška būtybė!”.
Čia pat, netoliese, ant palangės tupi susirangęs katinas. Žiūri į lietų, murkia sau tylutėliai ir galvoja: “Kaip gera čia man. Šilta. Sausa. Ėdalas nuostabus, ir jo – kiek tik nori. Šeimininkas taip rūpinasi manimi, taip mane myli… Turbūt aš – dieviška būtybė!”.
Kasdieniniame gyvenime, taip pat ir darbe, mes irgi kartais galvojame ir elgiamės “katiniškai” ar “šuniškai”.
Kartą seminare pardavimo vadybininkams uždavėme klausimą: “Kas tu būtum savo darbo vietoje, jeigu būtum … gyvūnas?”. Buvo ir “kačių”, ir “šunų”, ir kitokių. O kai klausimą pakartojome atvirkščiai: „Prie kurio pardavėjo-konsultanto prieičiau, jei salone vaikštinėtų “šunys”, “katės” ir kitokie gyvūnai?”, visi kaip vienas labai greit atsakė: “Teiraučiausi šuns”. Kažin – kodėl?
Eglė Masalskienė
Susiję straipsniai
