Įspėjimas: kuo didesnis pilvas – tuo mažesnės smegenys

Antsvoris ir fizinio krūvio stoka kenkia ne tik mūsų sveikatai, bet ir intelektui, LRT RADIJUI teigia Lietuvos sporto universiteto profesorius Albertas Skurvydas. O sporto psichologas Sikstas Ridzevičius pastebi, kad žmonės labiau linkę „sportuoti“ prie televizoriaus ekrano, bet ne gryname ore – lygiai taip pat, kaip labiau mėgsta lankytis laidotuvėse nei krikštynose.

Reklama

– Turbūt kiekvienas, bent kiek pajudėjęs gryname ore, pasakys, kad jaučiasi geriau. Kaip tai paaiškinti moksliškai?

A. Skurvydas: Pastaruoju metu pasaulio universitetuose labai populiarūs tyrimai, kaip sportas ir apskritai fizinis aktyvumas veikia mūsų organizmą nuo raumenų iki smegenų. Kopenhagos tyrėjai nustatė, kad protingai pasirinkta fiziškai aktyvi veikla apsaugo nuo šimto pagrindinių ligų. Paskutinį dešimtmetį didelis dėmesys skiriamas tyrimams, kaip fizinis aktyvumas, ypač akiai ir širdžiai patrauklioje aplinkoje, stimuliuoja pagrindines galvos smegenų dalis, kurios atsakingos už savęs valdymą, dėmesio koncentravimą, pagundos slopinimą. Prieš septynerius metus nustatyta, kad fizinis aktyvumas malonioje aplinkoje yra netgi didesnis stimulas už kognityvinę veiklą.

Mūsų smegenys gana plastiškos. Netgi po kelių fizinių užsiėmimų galvos smegenyse atsinaujina streso pažeistų neuronų šakelės. Atlikta tyrimų, įrodančių, kad fizinis aktyvumas tinkamu laiku ir malonioje aplinkoje leidžia atsigauti po streso.

– „Eurobarometro“ duomenimis, reguliariai sportuoja tik 15 proc. lietuvių. Turint omenyje jūsų išvardytus privalumus, keista matyti tokius skaičius.

A. Skurvydas: Tačiau statistika nėra tobula. Daugelyje apklausų fiziniam aktyvumui nėra priskiriama tokia veikla, kaip darbas sode, kelionė į darbą ir atgal pėsčiomis ar judėjimas darbe, lipant iš vieno aukšto į kitą. Tiesa, dabar įvairios informacinės technologijos leidžia tai apskaičiuoti ir, jei pridėtume tai, ką išvardijau, pamatytume, kad fiziškai aktyvūs ne 20 proc., o 40–50 proc. žmonių.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nustatė, kad sveika fizinio aktyvumo dozė kiekvienam žmogui yra skirtinga, bet vidutiniškai turi būti 150 minučių per savaitę. Jei į darbą reikia eiti 15 minučių pirmyn ir tiek pat atgal, per penkias dienas įvykdau normą, kurios prašo mano kūnas. Tai nėra tiek jau daug. Todėl žmonių, gaunančių pakankamą fizinį krūvį, yra gerokai daugiau, nei skelbia statistika.

S. Ridzevičius: Į sportą nereikia žiūrėti kaip į olimpiadą. Visa mūsų fizinė veikla gali būti laikoma sportu. Pavyzdžiui, užsiimdamas joga aš pavargstu labiau nei žaisdamas futbolą.

– Pone Skurvydai, minėjote, kad, norint įsisavinti visus šiuos fizinės veiklos teikiamus privalumus, labai svarbus aktyvumas įdomioje aplinkoje. Tai nuskambėjo kiek netikėtai. Kaip apibūdintumėte tokią aplinką?

A. Skurvydas: Neurobiologai atliko tyrimą su pelytėmis bei kitais gyvūnais ir nustatė, kad pelyčių, augančių narvelyje, kuriame daug įdomių žaisliukų, smegenyse per tris mėnesius susiformuoja 50 proc. daugiau nervinių tinklų nei tų, kurios auga izoliuotos arba be jokio žaisliuko.

Jei žmogus mato akiai įdomius vaizdus, pavyzdžiui, gražius paminklus, jo galvoje išsiskiria nervus stimuliuojanti medžiaga, kuri mums leidžia atgaivinti streso sužalotas nervines ląsteles, stimuliuoja naujų ląstelių tinklų susidarymą. Toji medžiaga reikalinga tam, kad mūsų galvos smegenys taptų veržlesnės. Įdomi aplinka, kelionė po mišką ar įdomų miestą – visa tai stimulas, kad mūsų smegenys turtėtų.

Jei žmogus mato akiai įdomius vaizdus, pavyzdžiui, gražius paminklus, jo galvoje išsiskiria nervus stimuliuojanti medžiaga, kuri mums leidžia atgaivinti streso sužalotas nervines ląsteles, stimuliuoja naujų ląstelių tinklų susidarymą

S. Ridzevičius: Manau, kad sportas yra būdas matuoti valią, t. y. ar mes esame valingi, kad kiekvieną rytą padarytume mankštą, nubėgtume maratoną (arba kad jį nubėgtume 10 proc. greičiau). Valia tokia pat svarbi, kaip protas bei jausmai. Žiūrint fiziologiškai, labai gerai, jei sportas atkuria mūsų pusiausvyrą. Jei dirbame sėdimą darbą, mums reikia pratempti tam tikrus kojų ar nugaros raumenis, kad atgautume tonusą. Sportas taip pat padeda pailsėti psichikai.

– Vis dėlto sportuodami galime patirti ir sunkių, ne tokių malonių emocijų. Kokius psichologinius įgūdžiu, kurie galėtų praversti ne sporto salėse, bet kasdieniame gyvenime, ugdo sporto psichologai?

S. Ridzevičius: Pirmiausia yra iššūkis. Smegenims labai gerai, kai pasiekiame užsibrėžtus rezultatus, geresnius nei ligšioliniai pasiekimai. Tai galima sieti su sportu. Kita vertus, kai kuriais atvejais pratimus reikia daryti tik tol, kol malonu. Galbūt iki tam tikros skausmo ribos. Jei perlipsime tą ribą ar prievartausime savo kūną, jis mums atkeršys pačiu griežčiausiu ir tiesmukiausiu būdu, pavyzdžiui, trauma.

Sportuodami mes patys susikuriame sąlygas geriau pažinti savo kūną. Kūnas yra tarsi resursas, kurį gauname kaip dovaną, o toliau jį puoselėjame, prižiūrime ir galime prižiūrėti dar geriau, atrasti tam tikras raumenų grupes, kurios gali kompensuoti vienokias ar kitokias mūsų perkrovas. Sporto psichologijoje bet kokio sportininko bazė yra jo fizinis kūnas. Tai yra krūviai, treniruotumas ir panašiai. Bet reikia gerai išmokti jį atpalaiduoti, pamaitinti, duoti jam patį geriausią poilsį tomis sekundėmis, kai nėra sportinės įtampos. Visa tai reikia treniruoti.

– Žinoma, fizinis kūnas svarbu, bet komandinių sporto šakų komandų atsiliepimuose, ypač pralaimėjus, dažnai girdime pasiteisinimą, kad komanda nebuvo nusiteikusi psichologiškai. Kas konkrečiai turima omeny?

S. Ridzevičius: Kiekvienu atveju skirtingai. Neseniai stebėjome LKL pusfinalio rungtynes, kuriose „Lietuvos rytas“ pralaimėjo „Neptūnui“. Mes su draugais juokavome iš sporto psichologijos perspektyvos, kad nė viena komanda nesusitvarkė su favorito našta. Tie, kurie pradžioje buvo favoritai, pralaimėjo dukart, tada favoritais tapo kiti, kurie irgi pralaimėjo du kartus. Tą akcentavo ir treneriai, kalbėdami, kad favorito statusas kartais slegia. Tarsi tu turi daugiau ką prarasti. Psichologai kalba su treneriais bei žaidėjais ir siūlo nekreipti dėmesio į rezultatą. Jam daryti įtakos mes negalime. Galime tik gerai suorganizuoti ataką ir gintis, bet negalime nuspėti, ar kamuolys pataikys į krepšį. Tačiau tokių minčių vis tiek atsiranda. Pasiekti, kad nekiltų nereikalingų minčių, irgi yra treniruotė.

– Ką manote apie posakį „sveikame kūne – sveika siela“?

A. Skurvydas: Neseniai netgi pasirodė mokslinis straipsnis tokiu pavadinimu. Anksčiau, prieš kokius dešimt metų, buvau pradėjęs nebetikėti, kad taip gali būti, nes tuomet šnekėta tik lozungais. Bet paskui teko stebėti, kaip galingos Harvardo, Prinstono laboratorijos, tyrinėjančios galvos smegenų funkcijas, ėmė atlikti rimtus tyrimus šiuo klausimu. [...]

Pateiksiu pavyzdį: žmogus turi antsvorio, jo kūno masės indeksas (KMI) daugiau kaip 30. Tokių žmonių Lietuvoje apie 20 proc., JAV – apie 30 proc. Kai KMI didesnis, yra stimulas uždegiminiams procesams [...] Kuo didesnė pilvo apimtis, tuo mažesnis smegenų tūris. Paprastai sakant, jei kūnas nebūtų nutukęs, smegenys dirbtų geriau. Tiesioginio ryšio nėra, bet yra rimtų straipsnių, kad nutukimo procesai neleidžia smegenims dirbti visu pajėgumu. Yra ir daugiau pavyzdžių, kad nesveikas kūnas sukelia problemų mūsų galvos smegenų veiklai.

– Kokios priežastys, jūsų požiūriu, lemia, kad daugelis žmonių nenori sportuoti? Valios ir supratingumo stoka?

A. Skurvydas: Mokslininkai biologiniais prietaisais tyrinėja psichologinius fenomenus. Praeitame amžiuje Prinstono universiteto psichologai atliko „Zefyro testą“. Jie pasikvietė ketverių metų vaikučius, padėjo ant stalo labai skanų zefyrą ir paprašė jį suvalgyti ne greičiau kaip per dešimt minučių, o, jei nesuvalgys, gaus antrą zefyrą. Tokiu būdu mokslininkai testavo 500 vaikučių. Iš 100 vaikučių tik penki nesuvalgė zefyro. Jie buvo atsparūs pagundai.

Kuo ilgiau sugebi laukti atpildo, tuo esi stipresnės valios. Ją vaikai ugdo mokykloje. Jokioje srityje be valios nieko negalėtume pasiekti ir žengtume žingsnį atgal. „Zefyro testas“ susijęs su mokslininkų teigimu, kad jei mes ištreniruotume vaikus nevalgyti zefyro, kartu treniruotume prefrontalinės žievės vykdomąją funkciją.

– Ar galėtumėte nuspėti, koks procentas lietuvių (ne)suvalgytų zefyro?

A. Skurvydas: Manau, kad būtų toks pats skaičius. [...]

S. Ridzevičius: Galiu tik pritarti pašnekovo mintims. Prisiminiau klausimą, kodėl mes „neįjungiame“ valios ir nesportuojame, arba „sportuojame“ tik ganydami akimis lakstančius žaidėjus. Pasakysiu linksmą mintį, kad mums patinka sirgti ir blogai jaustis. Gal kažkas yra ir kultūroje, kad laidotuvės mus emociškai jaudina labiau nei krikštynos. Girdėjau mokslinį tyrimą, kad žmogui svarbi socialinė terpė susirinkti dėl kažkokios progos, nes susirinkę mes kažką gauname. Mūsų smegenys neatsirenka, ar tai yra džiaugsmas, ar liūdesys. Jei dažniau renkamės į laidotuves ir ten patiriame stipresnę emocinę būseną nei krikštynose, esame išmirštanti tauta.

Sportas yra vienas iš būdų išgyventi sėkmę. Jei tai dvikova, galbūt tu įveikei varžovą. Bet tai gali būti dvikova su savimi, kad padarei tiek ir tiek prisitraukimų, atsistojai ant galvos ir t. t. [...]

Be vienos kojos žmogus gali būti daug laimingesnis nei tas, kuris turi viską. Esmė yra mūsų protingoji dalis, kurią turi tik žmonės – prefrontalinė žievė su savo mechanizmais.

– Kai kam sveikas kūnas asocijuojasi būtent su raumenimis, bet lygybės ženklo, ko gero, negalima dėti?

A. Skurvydas: Nuo senovės žmonės galvoja, kad, kuo daugiau raumenų, tuo sveikesnis kūnas. Kas nori, gali turėti ir daug raumenų. Reikia harmonijos, ir kiekvienas gali būti laimingas ir su didesniais, ir su mažesniais, ir su atrofavusiais raumenimis. Be vienos kojos žmogus gali būti daug laimingesnis nei tas, kuris turi viską. Esmė yra mūsų protingoji dalis, kurią turi tik žmonės – prefrontalinė žievė su savo mechanizmais.

– Ką galėtumėte patarti, kad žmonės atrastų daugiau valios ir motyvacijos sportuoti?

S. Ridzevičius: Tiesiog reikia imti ir pradėti sportuoti. Padėti tai daryti gali kolektyvas, draugai. Iš vaikystės prisimenu, kad su draugu buvome nusprendę bėgioti rytais. Vieną rytą jis atbėga pas mane, kitą – aš pas jį. Ir paskui kartu bėgiojame. Kad ir kaip tingėtum, bet kai draugas skambina, tu keliesi ir bėgi. Juk nesmagu būtų prieš jį. Negaliu priversti žmonių sportuoti – tai gali tik jie patys.

A. Skurvydas: Aiškinant neurobiologiškai, mes nepradedame sportuoti, nes turime kitų pagundų, konkuruoja skirtingi atpildai. Vienas atpildas yra malonus jausmas pasportavus, numestas svoris. O kitas atpildas – šiek tiek daugiau pamiegoti. Dažniausiai nugalės antrasis, nes jis reikalauja mažiau pastangų. Žmogaus smegenys sukurtos tokiu principu, kad norisi gauti didžiausią naudą mažiausiai darant. Reikia išsikelti tikslą, slopinti pagundas. Vietoj šnekų reikia pradėti daryti.

Mokslininkai ir politikai stengiasi sudaryti sąlygas žmonėms sportuoti. Pavyzdžiui, skandinavai giriami už fizinio aktyvumo skatinimą. Jie veža vaikus į mokyklą autobusiukais, bet, likus trims kilometrams iki jos, paleidžia moksleivius, kad likusią dalį jie nueitų patys. Gyvenau kaime, ir man autobusas būdavo šeštą, o pamokos prasidėdavo devintą valandą. Iki mokyklos buvo septyni kilometrai, ir į ją keliaudavau dviračiu arba slidėmis. Sportui reikia patrauklių sąlygų. Kauno ąžuolynas puikus, bet jam trūksta apšvietimo – žmonės neina į tokią vietą, kur jiems nėra patrauklu. Patrauklios sąlygos ir motyvuojantys aplinkiniai žmonės skatina pradėti sportuoti.