Išlaisvinti savo vidinį gydytoją
Posakis „laikas išgydys“, anot psichologo praktiko Evaldo Karmazos, nėra iš piršto laužtas: „Tyrimai rodo, kad bent keturi iš dešimties lietuvių jau turėtų gulėti palatose dėl nuolat patiriamo streso, įtampos ir kitų psichologinių problemų, tačiau prašyti pagalbos ryžtasi tik kas ketvirtas. Daugelis renkasi dar iš tėvų ir senelių paveldėtą strategiją – tylėti ir nieko nedaryti, nes laikas išgydys. Laikas tikrai gydo, tačiau pasitelkus terapiją, gerai įsiklausius į savo kūną, tai įvyksta kur kas greičiau.“
Su streso bei įtampos temomis iš pradžių susidūręs netiesiogiai, dirbdamas su neįgaliaisiais, o vėliau – vaikais, patyrusiais smurtą ir seksualinę prievartą, pastaraisiais metais E. Karmaza daug dėmesio paskyrė tikslingam domėjimuisi „perdegimo“ reiškiniu, įtampos ir streso valdymu.
„Net ir būdamas psichologas ir aiškiai žinodamas, ką darai, dažnai ne iki galo suvoki, kokią kainą tu už tai sumoki“, – atviravo E. Karmaza, ir pats pajutęs „perdegimo“ simptomus, o šiuo metu gaunantis itin daug klausimų iš mokyklų ir kitų įstaigų, besistengiančių įveikti stresą darbe.
Anot psichologo, stresas nėra blogis iš principo – mūsų kūnas turi išgyventi stresą, patį geriausią rezultatą sukuriame jo metu: „Pasižiūrėkite, kas darosi su šiuolaikiniais vaikais, kuriuos tėvai bando auginti taip, kad šie nepatirtų streso, – jie darosi neatsparūs išbandymams ir įtampoms. Pavojus mūsų sveikatai iškyla tuomet, kai streso yra per daug, kai mūsų kūnas nepaliaujamai pumpuoja kortizolį, vadinamąjį streso hormoną.“
Dramblys kambaryje
Pasak E. Karmazos, kalbėti apie savo psichinę sveikatą mūsų visuomenė vis dar nėra pasiruošusi. „Jeigu mūsų tėvai ir seneliai išgirstų tai, apie ką kalbamės, tik paklaustų, ar neturime rimtesnio darbo. Ir tai suprantama, nes jie yra žmonės, išgyvenę karą ir tremtį. Jie mus moko, kad gyvenimas nėra lengvas ir skausmas yra sudėtinė jo dalis, todėl nekeista, kad psichologinės problemos, mintys apie savižudybę lieka neišsakytos“, – sakė E. Karmaza.
Pamažu ši situacija virsta „dramblio kambaryje“ fenomenu, kai visi žino apie problemą, bet niekas apie ją nekalba. Tai dažna bėda kolektyvuose – vadovas serga depresija, visi tai žino, bet nedrįsta pasakyti, ir nuo to visiems tik blogiau. „Vienas iš kokybės kriterijų mūsų visuomenėje yra būti stabiliam ir sveikam nuolatos, – kalbėjo E. Karmaza. – Kol kas tik iš lėto einame į tą laiką, kai galėsime atvirai prisipažinti – taip, man yra blogai, bet aš galiu dirbti. Net jei jūs jaučiatės blogai, jūs vis tiek galite būti geras specialistas – tik ši informacija turi būti padėta ant stalo, kad taptų įrankiu, su kuriuo galima dirbti.“
Pavojingiausios – kontaktinės profesijos
Psichologo įsitikinimu, kai kurių profesijų atstovų pareigybiniuose įstatuose turėtų būti įrašyta, kad šis darbas ne tik kad nuvargins, bet galiausiai ir „pribaigs“, o jeigu iš tokio darbo grįžote nepavargęs, vadinasi, šiandien apskritai nedirbote.
Daugiausia įtampos ir streso keliančios profesijos vadinamos kontaktinėmis. Jas pasirinkusiems žmonėms darbe tenka susidurti su kitais asmenimis, kurių elgesio negalima prognozuoti. Į šią kategoriją patenka režisieriai, žurnalistai, medikai, mokytojai, policijos pareigūnai, kalėjimų prižiūrėtojai, socialiniai darbuotojai ir t. t.
„Jeigu jūs esate sąraše, atsargiai – tik laiko klausimas, kada jūs pargriūsite, arba kada pargrius jūsų kūnas. Labai dažnai, jeigu mes nesustojame ir nepadedame sau, pradeda griūti kūnas. Aš dažnai žmonių klausiu, kokius iš išvardytų simptomų jie atpažįsta: gal kartais svaigsta galva? ar nebūna, kad nerandate panosėje padėtų daiktų? o kaip šiąnakt miegojote? ar neima miegas net užsiimant pačia įdomiausia veikla? o gal norisi verkti be priežasties? Dažniausiai žmonės savyje atpažįsta daugumą simptomų, vadinasi, mes pradedame įprasti gyventi nesveiką gyvenimą“, – konstatavo terapeutas.
Kai pagalba sau – ne į gera
Psichologo žodžiais, nuolatinė įtampa virsta spąstais, tačiau yra keletas dalykų, kurie šią būseną palengvina, nors ir labai didele kaina.
„Palengvėja, kai nedarome nieko. Tačiau gyvenimas tuomet pavirsta tokiu, kai nesvarbu, kur bebūtume, svajojame apie savo lovą arba kėdę, kurioje norisi sėdėti ir nieko nedaryti. Tai lyg adaptacija prie didžiulės įtampos: kai pats negalvoji ir niekas apie tai nekalba, ateina santykinė ramybė. Lyg įbedus adatą į odą – skauda tik iš pradžių, paskui nejauti beveik nieko, bet adata juk vis dar įsmeigta“, – aiškino psichologas.
Dar vienas būdas padėti sau – vaistai arba alkoholis. Anot E. Karmazos, Lietuvoje puikiai išvystytas kontroliuojamas tylusis alkoholizmas: tavęs niekas niekada nemato girto, bet grįžti namo ir žinai, kad tavęs jau laukia – tavo vynas ar tavo brendis.
„Tai kontroliuojamas alkoholizmas, nes žmogus žino, nuo kelintos valandos pradės gerti ir kada pabaigs. O kai suima nerimas, kad tai virsta tikru alkoholizmu, žmogus save atpalaiduoja negerdamas bent savaitę. Juk jei tiek galiu negerti, vadinasi, tai – dar ne alkoholizmas“, – sakė E. Karmaza.
Kiek kitaip, psichologo teigimu, žmogų veikia cigaretės – nors ir turi ypatingai žalingą poveikį kūnui, rūkymas padeda mažinti stresą: „Rūkymas sureguliuoja kvėpavimą. Pabandykite išeiti į lauką ir parūkyti be cigaretės – poveikis bus daug geresnis.“
Miegas, sportas ir vanduo
Kovoti su įtampa bei stresu padeda ir sportas. Tiesa, iš pradžių žmogus turi įveikti didelę kovą su savo įpročiais – tik po mėnesio atsiranda lengvumas ir kūnas jau pats tave vedasi pasivaikščioti ar į baseiną.
„Sportas – puiku, tačiau Lietuvoje jis labai dažnai orientuotas į rezultatą: nubėgti maratoną per x minučių arba nueiti konkretų kilometrų skaičių. Turėtume žvelgti ne į rezultatą, o į savijautą. Sportas, orientuotas į savijautą, būtų paprasčiausias rąžymasis – jei 10 minučių rąžysies, nepasieksi jokio rezultato, bet kūnas padėkos. Todėl joga tapo tokia populiari ir duoda didelį efektą“, – tikino E. Karmaza.
Magiškai mūsų kūną veikia ir vanduo, SPA procedūros. Terapeuto žodžiais, kartais pakanka sudrėkinta servetėle perbraukti per kūną, atrodo, kad kartu su ja nusibraukė ir kažkoks sunkumas.
„Psichologo Džono Ardenu teigimu, kad iš tiesų padėtume žmogui, neužtenka vien terapeuto ar vaisto, reikia dar ir sveikos gyvensenos bei miego specialisto, kuris padėtų sureguliuoti poilsį, – kalbėjo E. Karmaza. – Ir nors miegas – vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką mūsų gyvenimo kokybei, jau mokykloje paklausus vaikų, kiek iš jų šiąnakt išsimiegojo, teigiamų atsakymų būna mažuma.“
Psichologo nuomone, užaugo nauja neišsimiegojusiųjų kartą. Žmonės aukoja miegą dėl noro pratęsti savo asmeninį gyvenimą, kuris nusikelia vis labiau į naktį, todėl tenka iš naujo mokytis miegoti: „Nors daugeliu tai kelia juoką, viena iš psichikos higienos taisyklių – leisti darbuotojams pamiegoti darbovietėje – veikia fantastiškai.“
Išganingos strategijos
E. Karmazos žodžiais, neturėtume stebėtis švedais, kurie jau oficialiai įteisino 6 valandų darbo dieną, kai darbe privaloma būti nuo 11 iki 15 val., o kaip „pasistumdyti“ likusį darbo laiką, sprendžia pats darbuotojas: „Tyrimai rodo, kad jeigu tu sugebi sėkmingai balansuoti tarp savo sveikatos ir darbo, pasieksi tiek pat, kiek per 8 darbo valandų dieną.“
Šešias dienas per savaitę dirbantys ir labai trumpas atostogas turintys japonai įtampą mažina vadovaudamiesi kita taisykle: jei stresas patiriamas per darbo dieną, jį įveikti būtina taip pat tą pačią darbo dieną.
„Namai negali virsti reabilitacine klinika, negalima grįžti į juos tik ilsėtis, į namus reikia pareiti jau iš dalies pailsėjus. Todėl Tailande žmonės po darbo vaikštinėja parkuose, o Japonijoje pirmiausia pasiekiamas punktas yra draugai ir tik tada keliaujama namo. Vadinasi, lėtinamas grįžimo į namus tempas, pavyzdžiui, mašina statoma ne prie darbo durų, o kitame kvartale, kad iki jos dar būtų galima pasivaikščioti“, – patarė E. Karmaza.
Psichologo įsitikinimu, savęs atstatymo negalima atidėti ir savaitgaliui – šias dienas būtina pasilikti savo asmeniniam gyvenimui, verčiau kasdien pasirinkti jums labiausiai tinkančią veiklą, kuri padėtų gerinti psichinę sveikatą, ir ja užsiimti.
„Yra žmonių, kurie net sunkiausiu momentu sakys, kad jiems nereikia psichologų, geriau nuvažiuos į sodą, padirbės šiltnamyje, ir jie savotiškai teisūs. Kiekvieno iš mūsų kūne yra vidinis gydytojas. Mūsų kūnas pritaikytas užgyti, jei tik jam suteikiame progą atsikvėpti. Išmokime iš naujo jį pajusti.“
Susiję straipsniai
