Ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ypatumai

Gebėjimas jausti žmogui yra įgimtas, o suprasti ir atpažinti tai, ką jaučiame, išmokstame vaikystėje. Per kelerius pirmus gyvenimo metus vaikai emocijų srityje padaro didžiulę pažangą.

Reklama

Vaiko emocinė gerovė yra labai svarbi jo socialinei ir intelektinei raidai. Emociškai bręsti vaikui padeda tėvai, bendraamžiai, draugai. Vaikai, kurie išmoksta atpažinti ir konstruktyviai išreikšti savo jausmus, įgyja vertingų gyvenimiškų įgūdžių.

Moksliniai tyrimai parodė, kad dažnai kalbant su vaiku apie tai, ką jaučia šeimos nariai, vaikai dar iki 3 metų ima dažniau kreipti dėmesį į savo ir kitų jausmus. 3-6 metų amžiaus jie jau ima suprasti, ką jaučia patys, o paaugliai tampa jautresni aplinkiniams.

Sparčiausiai vaiko emocinė sfera vystosi tarp 3-6 metų amžiaus. Šiame tarpsnyje patirtos emocijos ir įgyti gebėjimai jas kontroliuoti vėliau lemia, kaip vaikui seksis prisitaikyti gyvenime, bendrauti, rasti draugų. Deja, dažnai sakome vaikams: „Neliūdėk. Viskas bus gerai, pamiršk“ - ir taip menkiname jų išgyvenamus jausmus. Kai vaikas nuolat užgniaužia nemalonias emocijas, vėliau jos grįžta ir sukelia rimtesnius sunkumus: atsirasti baimių, atsiskyrimo nuo tėvų nerimas, perdėtas drovumas ar, priešingai, priešgyniavimas, agresija.

Augdamas vaikas sužino, kokie jausmai tam tikroje situacijoje yra tinkami („nieko keista, kad tau taip liūdna, kai mama išeina“), įgunda valdyti savo emocijas („matau, kad labai pyksti, bet muštis nedera“).

Ikimokyklinuko emocinei raidai didelę reikšmę turi tai, kad jis pradeda save suvokti kaip atskirą asmenį ir dėl to patiria sudėtingesnes emocijas. Prie pagrindinių emocijų priskiriamas pyktis, liūdesys, baimė. Ikimokykliniame amžiuje atsiranda pasididžiavimas, gėda, kaltė. Norint patirti šias sudėtingas emocijas, reikia tam tikrų pažintinių procesų brandumo - loginio mąstymo, geresnės atminties, supratimo apie socialinius žmonių santykius.

Svarbi ikimokyklinukų emocinės raidos ypatybė yra ta, kad vaikai ima geriau įsisąmoninti savo emocijas. 5-6 metų amžiaus vaikai jau gali emocijas įvardinti ir pasakyti jų priežastis. Kaip emocijas pavadinti, ką jos reiškia ir kodėl kyla, vaikai išmoksta iš aplinkinių, paprastai - iš tėvų. Maži vaikai patys nelabai supranta, kodėl jie patiria vienokius ar kitokius išgyvenimus - tiesiog tiki tuo, ką jiems paaiškina suaugusieji.

Pirmiausia vaikas iš tėvų turėtų išmokti įvertinti jį užplūdusias emocijas: ar jos svarbios, vertos dėmesio. Jei tėvai ignoruoja nemalonius vaiko išgyvenimus (pavyzdžiui, vaikui, bijančiam tamsos, sakoma: „nesimaivyk, jokių baubų tavo kambaryje nėra, miegok“), jis derinsis prie tėvų reakcijos ir išmoks atvirai neberodyti jausmų. Tai nereiškia, kad vaikas išmoks nebijoti, nes jis net nesuvokia, kad tamsoje užplūdęs jausmas yra baimė. Tuo tarpu tinkama tėvų reakcija į vaiko baimę ilgainiui išmoko jį suvaldyti emocijų antplūdį ir susiklosčiusią problemą spręsti iš esmės. Kuo daugiau su vaiku kalbamasi apie emocijas, tuo greičiau tobulėja supratimas apie jas.

Tėvai jau turi gyvenimo patirties ir gali paaiškinti verkiančiam dėl sulaužyto žaislo vaikui, ką jis jaučia („tu liūdi, tau jis labai patiko“) ir kaip elgtis toliau („pataisykime: imkim ir suklijuokim“). Svarbu, kad tėvai kalbėtų su vaiku apie tai, ką šis jaučia, iš kur jausmai atsiranda ir kokius jausmus kitiems sukelia paties vaiko elgesys

(„brolis nuliūs, kai pamatys subraižytą savo mašinėlę“, „sesė apsidžiaugs, kai padovanosi jai saldainį“). Taip vaikas mokosi atpažinti ir įvardyti emocijas.

Ikimokyklinukai turėtų mokėti pavadinti skirtingus jausmus, kad galėtų apie juos kalbėti su suaugusiaisiais. Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos turėtų padaryti tėvai, tai tiesiog leisti vaikams kalbėti apie savo savijautą.

Vaikui emociškai bręsti tėvai padės, jei įteigs mintį, kad jausti įvairias emocijas (džiaugsmą, pasididžiavimą, baimę, pyktį, kaltę) yra normalu, jei mokys atpažinti ir įvardyti savo jausmus, suprasti, ką jaučia kiti vaikai ir suaugusieji.

Pasitelkus žaidimus, galima vaiką išmokyti kūno kalbos. Pavyzdžiui, galima paprašyti suvaidinti įvairius jausmus (pyktį, liūdesį), parodyti tam tikram jausmui būdingą veido išraišką, apibūdinti savo savijautą, prisiminti, kokioje situacijoje jautėsi panašiai. Galima mokyti mažylį atpažinti žmonių emocijas iš paveikslėlių, aptarti su juo, ką reikėtų daryti, jei pamatytų vienaip ar kitaip besijaučiantį žmogų.

Emocijų supratimui padeda įvairūs piešimo pratimai, pavyzdžiui, paprašyti vaiko nupiešti, kaip jis jaučiasi, tada aptarti piešinį. Svarbu atkreipti vaiko dėmesį, kokie ženklai (jo veido išraiška, povyza, žaidimo elementai, piešimo detalės) rodo, kad jis išgyvena stiprias neigiamas emocijas. Galite pasiūlyti konstruktyvų sprendimą - pasikalbėti, piešti arba padaryti pertraukėlę ir užsiimti kita veikla.

Bręsti tėvai padės ir pripažindami vaiko emocijas, net jei jo elgesys nėra tinkamas. Pavyzdžiui, kai vaikas suduoda jums, jis pyksta. Leiskite pykti, bet neleiskite muštis. Sustabdykite jį: „Tu pyksti, bet muštis negalima. Pasikalbėkime, kodėl taip jautiesi“. Parodykite, kad suprantate, atpažįstate vaiko jausmus: „atrodai liūdnas, nusiminęs“. Jei vaikas sutiks, kad iš tiesų taip ir jaučiasi, kantriai išklausykite.

Visuomet vaikui palikime galimybę atvirai pasikalbėti. Galite sakyti: „Gerai, kad pasakei, kas nutiko. Man rūpi, kaip tu jautiesi, ir jei norėsi pasikalbėti, gali drąsiai į mane kreiptis“. Taip vaikas mokysis atpažinti, kontroliuoti emocijas ir jausis saugus.

Daugiau informacijos galite gauti Šilutės rajono švietimo pagalbos tarnyboje (Liepų g. 16, Šilutė).

Nemokamos psichologo, socialinio pedagogo, specialiojo pedagogo ir logopedo konsultacijos tėvams ir vaikams teikiamos iš anksto užsiregistravus telefonu (8 441) 68997.

Ilona Norgėlienė