„Problemas noriu išspręsti, o ne jas ignoruoti“

Esu Eglė Žiūkaitė, dviejų gražių dvynukių mama ir puikaus (kaip dabar manau) vyro žmona. Vadovauju fotostudijai, kasdien dalyvauju fotosesijose, sukuosi mados ir reklamos versle (pati buvau modeliu), bendrauju su įvairiausiais žmonėmis, dalyvauju renginiuose.

Paieškų ir kitokio požiūrio į savo gyvenimą ėmiausi prieš daugiau nei pusę metų. Ir dabar prisimenu, kad tai buvo kovo mėnuo. Tada nutariau padaryti kažką kitaip, o padarius kažką kitaip, lūžta senieji stereotipai ir veiklos modeliai.

Savo gyvenimo būdą dabar pavadinčiau labai aktyviu. Pakankamai sveiku. Įdomiu. Esu kasdieniniuose ieškojimuose ir suprantu, kodėl viskas vyksta būtent taip, kaip vyksta.

Kas tas „geras“ gyvenimas?

Jei manęs kas nors anksčiau būtų paklausęs, kaip aš gyvenu, būčiau sakiusi, kad labai gerai: vakarėliai, daug draugų, tik spėk visus lankyti (tiesa, dabar tik keletas iš jų liko. Laikas patikrino ir mane, ir mano „draugus“...). Taip kiekvieną savaitgalį nuo mokyklos laikų... Tada vėl visa darbo savaitė ir vėl linksmasis savaitgalis. Taip buvo netgi tada, kai mano gyvenime atsirado vaikai. Beveik visada buvau dėmesio centre. Geras jausmas. O ką, aš ką nors blogo dariau? Ne. Neįtikinsit. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl mano vyras toks pavydus. Kodėl jis nuolat manimi nepatenkintas. Nors atrodo, kad linksmas. Bet, žiūrėk, nuolatiniai kivirčai šeimoje. Tol, kol pati nepanorėjau to suprasti. Džiaugiuosi, kad tai padariau būdama 29 metų. Nes dar turiu laiko gyventi gerai tikrąja to žodžio prasme. Dabar sakau, kad gyvenu daug kokybiškiau, suprantu, ką darau ir kodėl taip darau. Dabar turiu šeimą, draugus ir bičiulius, kurie atsirado mano gyvenime visiškai netikėtai, bet kurie yra tikros asmenybės, turinčios vertybes, supratimą.

Turėjo daug kas sugriūti, kad galėčiau pasiekti šiandieninio gyvenimo kokybę. Viduje jaučiuosi laiminga. Nors būna ir labai sunkių dienų, jas išgyvenu daug lengviau. Dabar dar tik dirbu su savimi, su savo aplinka, kitaip tariant, „apsišluoju“, kad galėčiau priimti naujoves. Bet žinau, kad man tai patinka. Šitas kelias yra sunkus, bet jis suteikia daug džiaugsmo ir pilnatvės pojūtį.

Galiu rinktis: jaustis blogai ar jaustis gerai

Pavasarį keliuosi su saule, vasarą keliuosi su saule, rudenį ir žiemą taip pat. Dabar labai džiaugiuosi žiema. Pavyksta ilgiau pamiegoti, iki pusės septynių. Toks ritmas man labai patinka. Anksčiau savaitgaliais, po kokio nors užsitęsusio vakarėlio, leisdavau sau pamiegoti ilgiau... Dabar smagu, kai galiu pabusti be rytinio galvos skausmo ar blogos savijautos. Na, žinot tą jausmą, kai atsikeli – troškina. Tada geri daug, pageidautina „Borjomi“, vandens su citrina ar giros. Po kurio laiko atsiranda nenumaldomas noras valgyti: kiniečių aštri sriubytė ar kopūsčiukai yra pats tas. Vėliau apima noras tvarkytis kambarius, nes erzina viskas, arba visą dieną žiūrėti televizorių, arba užmigti, žinant, kad pagaliau bus kita diena ir tu jausiesi gerai, jei, žinoma, neišlėksi į kitą vakarėlį. Ir būtinai reikia rasti laiko aptarti vakaro įvykius su draugais. Čia ta geriausia dalis. Kaip buvo smagu – visą savaitę, vadinasi, visą mėnesį, o tai reiškia visus metus. Geras jausmas. Labai geras. Tačiau dabar smagu yra tai, kad gali būti šviesaus proto ir su tais pačiais draugais, pabuvojus tuose pačiuose vakarėliuose, gali aptarti visus įvykius ir suvokti, kad tau buvo dar linksmiau, negu anksčiau. Na, o tam, kas kitam laido gale, nelabai. Bet užjauti, nes pats visa tai išgyvenai. Dabar žinau, kad galiu rinktis: jaustis blogai ar jaustis gerai. Pastarasis variantas man patinka labiau.

Radau kitus atsipalaidavimo būdus

Nevartoju alkoholio. Kartais, kad aplinkiniams būtų ramiau, taurę laikau rankoje. Ar paragauju kelis gurkšnelius vyno. Šiandien suvokiu, kad mūsų niekas nemokė vartoti alkoholio saikingai. Jus mokė? Manęs ne... Mano giminėje buvo daug balių, juos dalyvaudavom ir mes, vaikai. Ir matydavom, kaip visiems būdavo linksma. Todėl visada ir suvokėm, kad tai yra normalu. Mano vaikai, pamatę prie manęs taurę vyno, stebisi: „Mama, o kodėl tu negeri?“. Paaiškinu, kad damos išvis nevartoja alkoholio arba vartoja atsakingai. Dukroms keista, jei pamato, kad šiek tiek paskanauju vyno. Nežinau, ar mano vaikai užaugę vartos alkoholį taip, kaip jų mama tai darė, bet bent jau aš žinosiu, kad padariau viską, kad jos tai darytų kuo atsakingiau.

Nerūkau. Nors su pertraukomis rūkiau ilgai. Nuo mokyklos laikų. Jei bandydavau savaitę nerūkyti, žiūrėk, kur buvęs, kur nebuvęs – savaitgalis, o tada jėėė – balius, festivalis ir cigarečių pakelis. Kitą rytą spjaudaisi, krenkšti, gerklė išdegusi ir t.t. Kas rūko, tas žino... Bet praėjo penkios dienos ir vėl tas pats, nors ir žinai, kad vėl bus bloga... Bet linksmybės tęsiasi! Žiauriai skanu būdavo. Dabar labai smirda... Labai.

Mažiau žiūriu televizorių, daugiau skaitau knygų. Rytais su vaikais ir vyru pusryčiaujam namuose. Nes taip daugiau laiko galime praleisti kartu. Manau, kad taip ir vaikai mokosi suvokti buvimo kartu prasmę. Savaitgaliai beveik visada yra šeimos dienos. Nebent atsiranda neatidėliotinų darbų. Bet abu su vyru stengiamės planuoti laiką taip, kad galėtume pabūti kartu. Labai smagu, kai savaitgalį gali pailsėti su šeima.

Keliuosi anksti rytais. Kiekvienas maudynes baigiu šaltu vandeniu. Žiauriai gerai „pasikraunu“. Rytais arba bėgioju, arba darau mankštą. Jeigu norisi, darau tai kiekvieną dieną, jeigu ne – kas antrą. Stengiuosi nuolat aktyviai judėti. Stengiuosi klausytis organizmo.

Dabar randu kitus atsipalaidavimo būdus: knyga, ramybė, apmąstymai. Kai kada neatsisakau susitikimų ir bendravimo su draugais.  Nes draugystes reikia puoselėti. Bet kaip smagu, kai kitą rytą neskauda galvos. Kai gali iš tikrųjų pailsėti. Juk kartais tikrai smagu nueiti ir į klubą pašokti ar sudalyvauti vakarėlyje. Bet dabar viskas visai kitaip. Daug linksmiau ir kokybiškiau. Be alkoholio.

Teisingi sesers klausimai ir noras keistis vedė į pokyčius

Pagrindinė priežastis, lėmusi pasikeitimus mano gyvenime, buvo NORAS. Kažkur giliai... Seniai jaučiau, kad noriu kitaip. Tik labai ilgai iki to ėjau. Nepaleido kažkas. Greičiausi pati savęs nepaleidau... Nes trūkdavo jėgų. Kiek kartų buvau sau pasakiusi, jog dabar paskutinis tokių linksmybių kartas... Bet nebuvo. Nes ir vėl jų norėdavosi. Ir dabar norisi, bet kitaip, daug kokybiškiau.

2011-ieji man buvo labai sunkūs metai. Dabar, kai pažiūriu atgal, suvokiu, kodėl jie buvo tokie sunkūs emociškai. Jaučiausi taip, lyg gyvenčiau ne savo, o kažkieno kito gyvenimą. Nes dariau ne taip, kaip aš noriu. Nes susidurdavau su aplinkybėmis, kurios, atrodė, tik ir gadino gyvenimą: nestabili finansinė padėtis, nenusisekę santykiai, nuolatinis stresas, pervargimai ir pan. Gerai, kad šalia buvo toks žmogus, kaip mano sesuo. Ji labai palaikė, suprato ir padėjo, klausė teisingų klausimų. Pavyzdžiui: „O kodėl tavo reakcija yra pikta, kai kažkas kitas nedaro taip, kaip nori tu? O kodėl kažkas kitas turi daryti taip, kaip tu nori? Tai gal pati pradžioje daryk. Gal pati atsiribok nuo blogų emocijų. Gal pati kurk geras emocijas. Gal pati rinkis, kokį gyvenimą gyventi: gailėti savęs, ar džiaugtis kiekviena diena. Gal ne kiti kalti dėl susidariusių aplinkybių, o tu pati? Juk niekas tau neliepė pažindintis, pirkti brangių mašinų, gyventi materialiame pasaulyje. Juk pati taip pasirinkai“.  Kitaip sakant, sesuo man atvėrė akis. „Pasodino“ į vietą. Dėkoju, kad man užteko, palyginti, ne tiek ir daug klausimų pirminiam suvokimui. Supratau, kad gyvenu tokį gyvenimą, kokį blogomis emocijomis, vidiniu psichologiniu išsekimu, materialistiškumu, negalėjimu suprasti savo minčių susikūriau pati. Kaip – nežinau, tiesiog dariau tai. Mėgavausi viskuo be saiko. Nors turiu labai stiprią vidinę nuojautą, kuri man kažką kuždėjo, tuomet aš ją tiesiog nustūmiau į šalį.

Kitokios šventės

Mums svarbios yra visos šeimos šventės: vaikų gimtadieniai, mūsų gimtadieniai, Velykos, didžiosios žiemos šventės. Pastebėjau, kad kai pati švenčiu kitaip, ir mano aplinkiniai pradėjo švęsti kitaip. Labai smagu. Vaikų gimtadieniams stengiuosi parinkti kuo natūralesnį maistą be dažiklių, kvapiklių, perku ten, kur žinau, kad jis kokybiškas. Net ir didžiosiose parduotuvėse atrandu kokybiškų gaminių, tik paieškos užtrunka ilgiau. Pati kepu pyragus, gaminu maistą.

Per šventes dažniausiai girdžiu šį standartinį variantą:

- Gersi?

- Ne.

- Kodėl?

- Negeriu alkoholio.

- Tu ką, visai?

- Ne, nu negeriu rimtai.

- Nenusikalbėk. Tai tipo – sveikuolė? Iki kada?

- Nežinau, tikiuosi, kad visą gyvenimą tokia būsiu. Bent mano tokie norai šiandien. Nes puikiai pažįstu tą kitą pusę. Ji buvo mano draugė. Dabar renkuosi sveikai gyventi.

Kam žinoti, jei gali nežinoti?

Žmonės nesidomi sveiku gyvenimo būdu, nes patogiau yra nežinoti. O kam žinoti, jei gali nežinoti? Kam varginti savo smegenėles? Juk ir taip yra gerai. O kai bus blogai, tada ir darysim kažką. Nėra taip blogai, kad būtų verta pradėti domėtis. Kita vertus, gal žmogus yra tokia būtybė, kuri turi pasiekti savo tašką, kad jam pradėtų to reikėti. Deja, dažnai būna per vėlu. Esu įsitikinusi, kad reikia jau dabar auginti jaunąją kartą taip, kad jie suvoktų, kas tai yra ir kodėl to reikia. Kad jie žinotų pasirinkimo galimybes ir to pasekmes. Žinau, kad lengviau pasakyti, nei padaryti, bet stengtis reikia.

Pradėjus gyventi kitaip, mano mąstymas lūžo kelis kartus. Ir labai giliai. Dabar atradau pomėgius šeimoje. Labai džiaugiuosi, kad šie metai yra tie metai, kai su vaikais noriu sutikti šventes, noriu, kad šios šventės joms būtų ypatingos. Noriu kiekvieną rytą anksti keltis. Noriu gaminti pusryčius. Noriu vasarą anksti keltis, pabėgioti ir klausytis paukščiukų čiulbėjimo. Noriu padaryti savo aplinkinius žmones laimingus. Noriu spręsti problemas, o ne nuo jų bėgti.