Dvi Lietuvos medicinos: viena masinė, kita elitinė

Visi žino, kad nemokamos medicinos nėra. Viskas kainuoja. Todėl žmogaus sveikata ar net gyvybė priklauso nuo jo finansinės sėkmės.

Reklama

O pagrindinių religijų ir liberalų požiūris yra kitoks – žmonės gimsta lygūs ir laisvi. Ta lygybė lyg ir turėtų būti garantuota visuomenės. Kiekviena valstybė tai sprendžia savaip, bet mes esame ir tarptautinių sąjungų nariai. Todėl turime kai ką įsipareigoti, kai ką ir daryti pagal tuos įsipareigojimus. Kitais žodžiais – vystyti bendrą politiką.

Oficiali Europos Sąjungos  sveikatos ir socialinė saugos politika yra bendra. Oficialiuose dokumentuose teigiama, kad ES koordinuoja šalių vyriausybių veiksmus ir jas ragina: kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi; reformuoti savo socialinės apsaugos sistemas mokantis vienoms iš kitų ir nustatant efektyviausią įvairių sričių – skurdo, socialinės atskirties, pensijų, sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros – politiką; spręsti demografinių pokyčių keliamus uždavinius ir pasirengti visuomenės senėjimo poveikiui didžiausią dėmesį skiriant atsirandančioms galimybėms; reguliariai teikti visoje ES tiesiogiai palyginamus duomenis.

2009 metų ES Socialinių sveikatos veiksmų komisijos ataskaita buvo paskirta sveikatos santykių visuomenėje svarstymui. Jame radau minčių, kurios man nepatiko. Štai kad ir tokie teiginiai: „Socialinis teisingumas yra gyvybės ir mirties klausimas. Jis lemia žmonių gyvenimo būdą, tikimybę susirgti ir mirti anksčiau laiko. Su nuostaba matome, kaip vienose pasaulio šalyse gyvenimo trukmė ilgėja ir sveikata toliau gerėja, su nerimu stebime, kaip kitur yra priešingai. Šiandien gimusi mergaitė gali tikėtis gyventi daugiau nei 80 metų, jei ji gimė vienoje šalyje, bet mažiau nei 45 metus, jei gimė kitoje. Pačiose šalyse yra milžiniškų sveikatos skirtumų, kurie glaudžiai susiję su žmonių socialine padėtimi. Tokio masto skirtumų šalyse ir tarp šalių tiesiog neturėtų būti.“  (https://whqlibdoc.who.int/hq/2009/WHO_IER_CSDH_08.1_lit.pdf).

Reikalavimai nuostabūs, bet yra tik viena mažutė problemėle – iš kur imti pinigų. Žinia,  yra kelios valstybės veiklos sritys, kurios gali sunaudoti visus biudžeto pinigus: švietimas, socialinė sauga, sveikatos sistema. Visos kitos vartoja gerokai mažiau, todėl didžiausias ir esminis skirstymas vyksta tarp jų.

Socialinių sveikatos veiksmų komisija mano, kad „prastą neturtingųjų sveikatą, socialiai apspręstą sveikatos lygį ir žymius sveikatos skirtumus tarp šalių lemia netolygus valdžios, pajamų, prekių ir paslaugų pasiskirstymas tiek pasaulyje, tiek atskiroje šalyje; tas netolygumas atsispindi žmonių gyvenimo sąlygose ir aplinkybėse, kuriose jie atsiduria dėl nevienodo švietimo ir sveikatos paslaugų prieinamumo, teisių į mokslą, darbo ir poilsio sąlygų, namų aplinkos, miestų ir miestelių, kitaip sakant, nuo galimybės gyventi visavertį gyvenimą. Šis nelygus sveikatą žalojančių veiksnių išsidėstymas jokia prasme nėra „natūralus“ reiškinys, jo žalingumas kyla dėl prastų socialinių strategijų ir programų, nesąžiningų ekonominių susitarimų ir blogos politikos derinio. Kartu paėmus, struktūriniai veiksniai ir kasdienio gyvenimo sąlygos sudaro socialinius sveikatos veiksnius, nuo kurių daugiausia priklauso sveikatos skirtumai šalyse ir tarp jų“. Labai gerai pranešta ir labai neteisingai

įvertinta.

Rengėjų  buvo gana daug, todėl ir racionalių siūlymų ataskaitoje galima rasti. Visų pirma, labai teisinga mintis, kad skirtingos valdžios strategijos gali gerinti ar bloginti sveikatą. Tai labai ryškiai matyti vietinės valdžios sprendimuose. Neteisingai pastačius stambų prekybinį ar pramogų centrą miesto viduryje, aplinkinių kvartalų gyventojai tampa privažiavimo kelių įkaitais. Neteisingai paskirsčius sveikatos sistemos pinigus – nukenčia viena pacientų grupė, laimi kita.

Antra labai svarbi mintis – sveikata nėra prekė. Tai teisė ir pareiga. Asmens teisė būti sveikam ir visuomenės prievolė rūpintis sveikatinimo veikla. Čia, aišku, daug niuansų.  Pradėsiu nuo visuomenės pareigos kurti sveikatos saugos ir priežiūros sistemą. Ji šiek tiek primena vandentiekio ar kelių tinklo sistemas. Norint, kad švarus vanduo būtų visiems prieinamas, reikia turėti jo tiekimo sistemą, nesvarbu, ar naudojasi tuo metu ja kas,  ar ne. Sveikatos priežiūros sistema dėl rinkos įtakos dažnai suskyla į dvi beveik ryškiai skirtingas dalis. Viena iš jų masinė, skirta daugumai, kita elitinė (blogąja šio žodžio prasme), skirta mažumai. Socializmo sąlygomis tai specialios  poliklinikos ar spec. ligoninės, kapitalizmo sąlygomis panašios yra privačios sveikatos priežiūros ir rūpybos įstaigos. Ir vienu,  ir kitu atveju mažesnioji visuomenės dalis turi tam tikrą privilegiją ir gauna geresnės kokybės paslaugas. Aišku, neišsivysčiusiose šalyse dažnai yra visai kita problema: sistema neapima visų žmonių, jos neužtenka. Nors tai vadinti neišsivysčiusių šalių problema, matyt, netikslinga, nes šalys su didelėms teritorijomis susiduria su tuo taip pat (turiu galvoje kad ir tokias šalis kaip Indija, Kinija ar Rusija).  Pagrindinė problema – resursai.  Turiu galvoje žmones, pastatus bei įrangą, vaistus ir lėšas. Vadinasi, turi būti pakankamai gydytojų, medicinos personalo, ligoninių, poliklinikų, ambulatorijų, laboratorijų su reikalinga įranga ir t. t. Turi būti būtini ir pakankami ligas gydančių vaistų kiekiai, turi būti lėšų atlyginimams, išlaikymo paslaugų apmokėjimui ir t .t.  Čia didžiausią vaidmenį vaidina du faktoriai: valstybės ekonominė galia ir politikų požiūris į sveikatos saugos ir priežiūros sistemą. Jeigu valstybė turi mažai resursų, tai kaip juos bepasiskirstytum, jų vis tiek trūks. Antra problema dažai atsiremia į mano nurodytą specialią sveikatos sistemą. Jei politikai turi „savą“ sistemą, tai visuotinė ar liaudiškoji jiems nedaug rūpi. Nesvarbu, ar tai socializmas, ar kapitalizmas. Sakykim, Lietuvoje nei prezidentas, nei Seimo nariai nesinaudoja bendra sveikatos saugos sistema. Jie turi atskirą. Net ir vietos politikai vienaip ar kitaip susikuria atskirtą, „specialią“ sistemėlę. Todėl bendroji sveikatos sistema jiems lieka už rūpesčio zonos. Sau jie turi, o kitiems...

Tokios posistemės susidaro nepaisant  bazinių ekonominių struktūrų. Vadinasi, šaknys - ne ekonomikoje, o galių pasiskirstyme. Nelįsdamas į teorines gelmes, galiu patvirtinti, kad išeitis viena -  jungti bendruomenes į sveikatos sistemos priežiūrą ir valdymą. Vietiniame lygyje – pacientai turi dalyvauti priežiūroje ir kokybės tikrinime, aukščiausiame valstybės valdymo lygyje – sveikųjų ir ligonių organizacijų lyderiai. Dokumente tai skamba taip: „Bet kokios rimtos pastangos sumažinti sveikatos nelygybę reikalauja pakeisti valdžios paskirstymą visuomenėje ir globaliuose regionuose,

įgalinant asmenis ir grupes tvirtai ir efektyviai atstovauti savo poreikiams bei interesams, ir tai darant iškelti į viešumą ir pakeisti nesąžiningą piramidinį socialinių išteklių paskirstymą (sveikatos sąlygas), į kuriuos visi kaip piliečiai turi teisę pretenduoti“.

Nelygybė visuomenėje egzistavo visada. Tačiau socialinės problemos turtingose visuomenėse kelia grėsmę jų pačių buvimui. Todėl jos linkusios ieškoti būdų socialinei atskirčiai mažinti. Lietuva, pagal  „Eurostat 16/2011“ leidinį, priklauso aukščiausios socialinės nelygybės grupei Europoje. Todėl bendromis pastangomis būtina skubiai ir efektyviai spręsti skurdo ir sveikatos problemą Lietuvoje.

Dr. Vytautas Valevičius