Penktadienis, 2024.03.29
Reklama

Dr. Indrė Plėštytė-Būtienė. Baimė: mes bijome virusų ar jie mūsų?

Dr. Indrė Plėštytė - Būtienė Vaikų ligų gydytoja, vaikų pulmonologė-alergologė, MB “Mama, aš sergu” direktorė | Šaltinis: vlmedicina | 2019-01-03 15:24:31

Visi žinome – tam, kad mes ar mūsų mažieji susirgtų infekcinėmis ligomis, yra būtinas ligos sukėlėjas. Jei vaikas gyvens steriliai, infekcinėmis ligomis nesirgs – t.y. vaiko imuninė sistema nežinos, kad reikia su tais sukėlėjais kovoti, nes niekada nebus su jais susitikusi. Tik tokiu atveju imuninė sistema, greičiausiai iš neturėjimo ką veikti, pradės žaisti piktus žaidimus su pačia savimi – t.y. pradės naikinti savo organizmą – pasireikš autoimuninės ligos. Bet, aišku, tokia visiško sterilumo situacija yra neįmanoma – mes gyvename aplinkoje, kurioje knibždėte knibžda virusai, bakterijos ir kiti mikroorganizmai. Apie vienus iš jų – būtent virusus – šiame straipsnyje ir pašnekėsiu.

© Pixabay.com

Virusai tai labai maži mikroorganizmai, kurie yra labai specifiški. Jie randami visur, kur tik yra gyvybė. Prieš daugelį metų girdėjome tik apie bakterijas ir jų sukeliamas infekcijas, nuo kurių daug vaikų mirdavo, o dabar nuolat atrandami vis nauji virusai, o ir senieji nuolat kinta. Manoma, kad Žemėje yra apie 5 × 1030 bakterijų. Virusų greičiausiai yra gerokai daugiau. Virusai dar mažesni už bakterijas, todėl jų neįmanoma pamatyti šviesinio mikroskopo pagalba. Tokiems mažiems organizmams tyrinėti naudojami tik elektroniniai mikroskopai. Yra atsiradę ir kiti tyrimų bei virusų diagnostikos metodai, ir jie nuolat tobulėja.

Dažniausiai vaikams infekcines ligas sukelia būtent virusai. Deja, kodėl ir kaip jie sukelia ligas, mažai žinoma tėvams. Taip kyla įvairiausių nesusipratimų: tiek kalbant su gydytoju, tiek ir patiems gydytojams skiriant gydymą. Deja, matyt per daug dirbdami, gydytojai irgi pamiršta, kas atsitinka virusui patekus pas mus į organizmą ir kodėl antibiotikai jų neveikia.

Tad kuo gi ypatingi tie virusai? Virusas – neląstelinės sandaros infekcinių ligų sukėlėjas, negalintis augti ir daugintis už šeimininko ląstelės ribų. Jie gali užkrėsti bet kokį iš ląstelių sudarytą organizmą. Tai reiškia, kad virusai aplinkoje negali išbūti be ląstelės. Be to, kadangi jis gyvena ląstelėse, ‚gerųjų‘ virusų, kaip kad yra bakterijų, negali būti. Na, kartais apsigyvenę kokioje nors piktoje ląstelėje jie padaro gerą darbą ją sunaikindami, bet vis tiek būtent tai ląstelei – jis bus infekcinis patogenas.

Lotyniškai žodis virus reiškia nuodas. Dar iki šiol gana paplitęs terminas „apsinuodijimas maistu“, kuomet pasireiškia pykinimas, vėmimas ar viduriavimas. Bet pastaruoju metu vis dažniau randami ir nustatomi vadinami „virusai kaltininkai“, kurie ir lemia ligos simptomus. Be abejo, būna ir nepageidaujamos toksinės reakcijos į maistą, ypač kuriame tikrai yra organizmui kenksmingų cheminių junginių, pavyzdžiui valgant kai kuriuos grybus.

Virusai būna labai įvairių formų ir dydžių. Jei tik galėtumėm matyti savomis akimis visus virusus, nustebtumėm kokiame pasaulyje gyvename: kaip trimatėje mozaikoje, sudarytoje iš įvairiausių spalvų, dydžių ir formų mikroorganizmų. Mikroorganizmų pasaulis yra nuostabus ir toks gausus, kad tikrai neįmanoma nesistebėti tuo, kas sukūrė mus ir mūsų planetą.

Dr. Indrė Plėštytė-Būtienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Paprastai virusai yra gerokai mažesni už bakterijas. Dauguma jau atrastų ir ištyrinėtų virusų yra tarp 10 ir 300 nm. Virusų sudėtis nėra sudėtinga. Jis sudarytas iš nukleorūgšties – genetinės viruso dalies, kurioje užkoduota visa informacija apie virusą, kuri apsupta apsauginio baltyminio apvalkalėlio – kapsidės. Kapsidė sudaryta iš vienodų baltymų subvienetų, vadinamų kapsomeromis. Virusai gali turėti lipidinį apvalkalą, pagamintą iš užkrėstos ląstelės membraninio apvalkalo. Kapsidę sudarantys baltymai yra užkoduoti viruso genuose ir būtent pagal šio apvalkalėlio ypatybes virusai ir klasifikuojami – t.y. pagal viruso apvalkalėlį galime nustatyti, koks tai virusas.

Virusai skiriasi ne tik pagal savo apvalkalą, bet jie būna ir skirtingų formų. Išskiriamos keturios pagrindinės formų grupės. Spiraliniai virusai susideda iš vieno tipo kapsomerų, kurios susirenka aplink centrinę ašį ir suformuoja spiralę, kuri centre gali turėti įdubą, arba tuščią vamzdelį. Tokie virusai gali būti trumpi ir labai kieti arba ilgi ir lankstūs. Kai kurie virusai susipakuoja į lipidinį sluoksnį, vadinamą voku. Šis apvalkalas būna iš užkrėstos ląstelės plazminės membranos: arba išorinės, arba vidinės (pavyzdžiui branduolio). Apvalkalas būna nusagstytas baltymais, kuriuos užkodavo virusas ir užkrėsta ląstelė. Tokiam tipui priklauso gripo ir ŽIV virusai. Dauguma gyvūnų virusų turi tokią beveik sferinę simetrišką struktūrą ir jie vadinami briauniniais. Mažiausias reikalingas kapsomerų skaičius yra dvylika, kurių kiekvieną sudaro penki identiški subvienetai. Daug virusų, pvz., rota virusas, turi daugiau nei dvylika kapsomerų ir atrodo sferinis, tačiau iš tiesų išlaiko šitą struktūrą. Kai kurių virusų struktūra nėra nei grynai spiralinė, nei erdvinė daugiakampė, be to, turi papildomų struktūrų, tokių kaip baltyminės uodegos ar išorinė sienelė. Be šios klasifikacijos, virusai dar skirstomi į DNR ir RNR virusus, priklausomai nuo jų genetinės medžiagos struktūros.

Virusai negamina energijos, nereaguoja į dirgiklius ir yra labai paprastos sandaros organizmai. Todėl jie dauginasi tik tada, kai įsiskverbia į gyvas ląsteles. Pirmiausia virusas prisiartina prie ląstelės, prisitvirtina prie ląstelės membranos ir pro ją įleidžia savo nukleorūgštį (genetinę medžiagą). Specifiniai virusai prie visų organizmo ląstelių negali jungtis. Jie jungiasi specifiniais receptoriais, kurie „atitinka“ ląstelės receptorius (tas pats rankos ir pirštinės principas). Prieš patekdamas į ląstelę, virusas palieka savo apvalkalėlį išorėje – t.y. į ląstelę patenka „visiškai nuogas“, tik su savo genetine medžiaga. Tada ląstelės viduje virusas gamina savo nukleorūgštis, aplink kiekvieną tokią nukleorūgštį susidaro baltyminis apvalkalas ir tuomet, kai prisigamina pakankamas kiekis virusį, ląstelės membrana plyšta, nauji virusai pasklinda po tarpląstelinius tarpus ir puola kitas ląsteles. Deja ląstelė, kurioje virusas dauginosi, gerokai pažeidžiama ir žūva.

Tad kaipgi mūsų imuninė sistema kovoja su virusais? Deja, kova nėra labai lengva. Mūsų imuninė sistema gali pulti virusą tik tuomet, kai virusas dar nėra įsiskverbęs į ląstelę arba tada, kai ląstelė plyšta ir naujai susiformavę virusai pabyra. Yra ir dar vienas būdas. Kaip minėjau, virusai nusirengia prie patekdami į ląstelę ir palieka savo drabužius išorėje. Tą viruso apvalkalą pastebėjusios imuninės sistemos ląstelės ir nulemia, kad prasidėtų imuninis atsakas. Liks pažeistų ląstelių tuomet pradės plaukti įvairiausios ląstelės, pasiruošusios kovai su virusu. Ir taip prasidės uždegimas. Priklausomai nuo viruso dauginimosi greičio, tai bus ūmus ar lėtinis uždegimas. Deja kai kurie rečiau sutinkami virusai patenka į ląsteles nepalikdami visai jokio ženklo ir gali tūnoti labai ilgą laiką pas mus.

Manau, beskaitant apie virusus ne vienam kyla klausimas, kaip apsisaugoti nuo virusinės infekcijos? Akivaizdu, kad geriausia būtų, jei mūsų imuninė sistema net neprileistų virusų prie mūsų ląstelių. Kaip tai padaryti? Prieš patenkant iki ląstelės, virusas turi praeiti mūsų gleivinių ar odos apsaugą, t.y. tiek mechaninį, tiek ir cheminį mūsų organizmo barjerą. Tad labai svarbu, kad ši mūsų apsauga veiktų itin gerai ir nebūtų pažeista. Pavyzdžiui, jei prasidėjus šildymo sezonui, namuose ar darželiuose būna karšta ir sausas oras, mūsų gleivinės bus sausos. Deja, vien to pakanka, kad gleivinių cheminis apsauginis barjeras būtų sutrikęs ir praleis virusus.

Apsaugoje nuo virusų dalyvauja tiek įgimto, tiek ir įgyto imuniteto ląstelės. Ką tik gimusį mažylį jau puola minios virusų. Be abejo, gamta nepalieka mažylio vieno. Mamos pienas yra neįkainojamas apsaugant jį nuo aplinkos mikroorganizmų. Šalia to, jau pati mažylio imuninė sistema mokosi kovoti. Vienas iš efektyviausių įgimto imuniteto kovos būdų prieš virusus – tai interferono ir NK ląstelių aktyvavimasis. Interferonas – tai citokinas, kuris atlieka milžinišką darbą apsaugant nuo virusų. Jis ne tik kad pats apsaugo ląsteles nuo virusų, bet kartu liepia kitoms imuninėms ląstelėms atplaukti, kovoti pačioms ir gaminti virusus naikinančias medžiagas. NK ląstelės suaktyvėja pamačiusios, kad organizmo ląstelės jau yra užkrėstos virusu. Deja jos antikūnų negamina, bet pačios naikina tiesiogiai virusus, išskirdamos specifines citotoksines medžiagas. Be abejo, aktyvuojasi ir komplemento sistema, kuri tiesiogiai sunaikina laisvus virusus.

Virusus aš įsivaizduoju kaip mažus neklaužadas – jie labai greiti, išdykę ir nelabai paklusnūs. Su jais susitarti praktiškai neįmanoma. T.y. jie labai greitai dauginasi, greitai naikina mūsų ląsteles, greitai plinta ar pasiskirsto mūsų organizme. Patekę į organizmą, jie labai greitai prasiskverbia į mūsų ląsteles, dažniausiai į viršutinių kvėpavimo takų gleivinę ir pagauti juos labai sunku. Pasislėpusius mūsų ląstelėse virusus ne visada lengva ir mūsų imuninės sistemos ląstelėms surasti.

Į gyvą ląstelę skverbiasi tik viruso nukleorūgštys, baltyminis apvalkalas lieka už ląstelės ribų. Įsiskverbęs į ląstelę virusas naudoja jos fermentus, energiją ir ribosomas savo baltymams ir nukleorūgštims gaminti. Po kiek laiko susidariusios nukleorūgštys apsitraukia baltyminiu apvalkalu, t. y. virusas pagamina daug savo kopijų. Ląstelės membrana plyšta ir pasklidę po organizmą nauji virusai puola kitas ląsteles.

Taigi, virusus mes atpažįstame pagal apvalkalėlį. Į ląstelę virusas patenka „nuogas“ – t.y. nusirengia ir drabužius (apvalkalėlį) palieka prie įėjimo. Na, bent dėl to galim jiems padėkoti – pati gamta juos pamokė bent šiokio tokio mandagumo. Taigi taip mūsų imuninė sistema, radusi tokius drabužius, sužino, kad ląstelėje gyvena virusas ir ten dauginasi t.y. „linksminasi“. Deja, į pažeistą ląstelę mūsų imuninės sistemos ląstelės ar junginiai patekti negali. Tad virusui sunaikinti ji turi kelis variantus. Pirma, ji gali sunaikinti pačią organizmo ląstelę su visais joje esančiais virusais. Antra, laukti kol okupuotos ląstelės membrana plyš ir naujai susiformavę virusai išsilaisvins – tuomet reikia kuo greičiau visus sugaudyti, kol virusai vėl nepasislėpė kitose ląstelėse. Deja, nėra jau taip lengva juos sugaudyti. Todėl įprastinis scenarijus būna toks, kad virusai tol dauginasi, kol sunaikina visas ląsteles, kurios jiems patinka. Kai jiems nebelieka kur pasislėpti, mūsų imuninės sistemos kariauna juos sunaikina.

Na, o jei mūsų imuninė sistema jau buvo nors kartą su tam tikrais virusais susidūrusi ir prisimena, kokie jie iš tikrųjų yra neklaužados, ji juos sunaikina tik patekus į organizmą – t.y. nebeleidžia jų nei trumpam pasisvečiuoti pas mus.

Atrodo, viskas būtų paprasta – vieną kartą su virusu susidūrę, antrą kartą jų jau nebeįsileidžiame. Deja, ne viskas taip gražu ir lengva. Kodėl tuomet kai kurie vaikai vis serga ir serga panašiomis virusinėmis infekcijomis? Kodėl suaugę vis dar serga, nors jų imuninė sistema turėjo būti jau seniai susiformavusi ir veikti pagal visas instrukcijas?

Virusų rūšių yra be galo daug, todėl vaikai turi persirgti visomis, jo aplinkoje vyraujančiomis virusinėmis infekcijomis, kad išmoktų tuos virusus atpažinti. Vieni vaikai lengviau jomis praserga, kiti sunkiau, kai kurie tik kelias dienas jaučiasi silpniau, o kiti dėl tos pačios virusinės infekcijos patenka į ligoninę. Čia jau priklauso kokios būklės buvo organizmas, kai susirgo. Be to šiais laikais mūsų vaikams tenka ne tik didesnis mokymosi krūvis – jie turi išmokti mokyklose žymiai daugiau, nei mums teko, bet ir virusų aplinkui gerokai padaugėjo. Turbūt nerasčiau nei vienos šeimos, kuri nebūtų bent kartą išvykusi į kitas šalis. Grįždami mes visi parsivežame naujų virusų. Galim grįžti ir sergantys, ir tik nešiodami juos, pvz., savo nosies gleivinėje. O naujokas virusas, patekęs tarp tų, kurie jo dar nėra gyvenime sutikę, pasijunta labai laimingu – daug darbo laukia, kol visus aplinkinius jis „aplankys“ ir susargdins.

Antras veiksnys, kodėl kai kurie vaikai serga dažniau, tai mūsų imuninės sistemos sugebėjimai greitai mokytis. Deja, ne visi turim vienodą ir tobulą atmintį. Kai kurie vaikai turi kelis ar net daugiau kartų ta pačia infekcija persirgti, kol pagaliau prisimins tuos virusus, kad daugiau jais nepasitikėtų. Todėl ir skiepai būna ne vienkartiniai – norime būti tikri, kad vaiko imuninė sistema tikrai prisimins tuos gyvybei pavojingus mikroorganizmus. Kai kurie vaikai, išgirdę mamos dainuojamą dainą, iš kartą ją įsimena ir gali patys padainuoti, kitiems reikia kartoti ir kartoti, kol jie viską prisimena atmintinai. Paprastai tėveliams sakau, kai jie skundžiasi, kad jų vaikas dažnai serga, kad kai vaikas atėjęs pas mane man galės padeklamuoti gana ilgą eilėraštį, tuomet jis ir nustos taip dažnai sirgti.

Kadangi virusai labai mėgsta maskuotis (vadinamuoju lipidiniu apvalkalu), o vaikai bei jų imuninė sistema yra naivūs, tai mažyliai gana dažnai apsigauna. Kaip kad kasmet jie tiki Kalėdų seneliu, nors mes, suaugę, puikiai po kauke atpažįstame pasislėpusį tėtį, giminaitį ar kaimyną, taip ir tuo pačiu, tik užsimaskavusiu virusu jie patiki ir pasitiki, įsileidžia pas save į svečius ir tik po kelių dienų, kai liga jau prasidėjo, susigaudo, kad tai tas pats nelabasis, kuris ir ankščiau lėmė jiems ligą. Aišku, imuninės sistemos atmintis priklauso ir nuo to, kaip sunkiai vaikas sirgo, kaip gydėme ligą. Be abejo, labiausiai gyvenime sukrėtusius įvykius prisimename ilgiausiai.

Dar viena virusų savybė, kuri nelabai mums patinka, yra ta, kad jie moka keistis. Nors nežymiai pakeitus kapsidėje esančių baltymų sudėtį, mūsų imuninė sistema jų gali nebeatpažinti. Tuo paaiškinama, kodėl nesusidaro imunitetas prieš kai kuriuos virusus (pvz., gripo). Gripo virusas nuolat keičiasi, todėl gripu galime sirgti kiekvienais metais. Na, o vaikų imuninė sistema dėl savo netobulumo neatpažįsta net ir labai nežymiai pasikeitusio viruso.

Todėl virusus aš kartais vadinu madistais, dizaineriais ar pan. Kas kartą pakeisdami vieną iš savo aksesuarų kapsidėje – skarelę, kaklaraištį ar kojines, bando mus apgauti, kad jų nepastebėtumėm. Nori vis kitaip, naujai atrodyti. Kaip ir mados stilių, taip ir virusų yra be galo daug ir gana sunku susigaudyti imuninei sistemai. Tačiau kaip dizaineriai ir mados ekspertai puikiai žino, kas bus madinga kitais metais, taip ir mokslininkai gali numatyti, kaip kis virusų apvalkalėlis ateityje. Tuo paremta ir vakcinų, nuo, pvz., gripo, gamyba. Vakcina apsaugo ne nuo vieno viruso tipo, bet sudėtos kelios vakcinos – kas buvo pernai madinga, kas šiais metais ir dar – viena iš grėsmingiausių, daugiausiai mirčių bei komplikacijų lėmusių gripo viruso rūšių.

Įvertinkite straipsni:
Balsavimu įvertinimas 1 / 5 (2). Jūs dar nebalsavote
(2)
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais
NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Kauno klinikose atlikta nauja procedūra, išgydžiusi rijimo sutrikimą
Maitinimasis – viena esminių žmogaus išgyvenimo sąlygų. „Rijimo sutrikimas, dar vadinamas disfagija, gali pa...
Vaikų atostogų metu daugėja traumų: kaip nuo jų apsisaugoti?
Vaikų pavasario atostogos jau visai ant nosies. Ir nors šis laikas dažniausiai asocijuojasi su kelionėmis, aktyviu laisv...
Kokios klaidos daromos prie šventinio stalo?
Likus vos kelioms dienoms iki Velykų, daugybė žmonių pradeda planuoti, kokie patiekalai nuguls ant stalo šalia margučių....
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ kviečia paminėti autizmo mėnesį
Pasaulinė autizmo suvokimo, priėmimo diena – balandžio 2 d. Visas mėnuo yra skiriamas veikloms, susijusioms su aut...
Kaip tinkamai išsirinkti veido kremą iš plataus asortimento?
Tinkamo veido kremo pasirinkimas labai svarbus. Prie odos poreikių ir trūkumų pritaikyta kosmetikos priemonė veiksmingai...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų