Dr. Indrė Būtienė. Bijom už vaikus?

Nuolat tenka girdėti tėvus sakant – „Aš bijau…“, „Bijome, kad „nenusileistų žemyn“ kosulys“, bijome meningokokinės infekcijos, bijome skiepų ar bendrai bijome, kad vaikui gali kažkas bloga atsitikti… Regis, baimė yra nuolatinis tėvų, ypač auginančių mažamečius vaikus, palydovas.

Reklama

Pasak literatūros, „baimė – tai tikro ar įsivaizduojamo pavojaus sukeliama emocija susijusi su pastangomis išvengti šio pavojaus. Baimė kyla iš savisaugos instinkto, tai prigimtinė reakcija atsirandanti ankstyvoje vaikystėje. Ši emocija gali perspėti apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės“. Be abejo, mūsų, tėvų, instinktas yra apsaugoti savo vaikus. Bet kaip nuspręsti – pavojus tikras ar įsivaizduojamas?

Deja, laikai gerokai pasikeitė. Visų pirma pasitikėjimas gydytojais gerokai krito. Kalti ir patys gydytojai, ir pacientai, ir, žinoma, žiniasklaida. Nesu tikra, kad tai reikia vertinti tik blogai. Kodėl? Todėl, kad pagaliau žmonės pamažu supranta, kad savo ir vaikų sveikata privalo pasirūpinti patys. Gydytojas yra tik patarėjas, kuris teikia rekomendacijas, kaip geriau gydyti pvz. vaiką. Be abejo, čia šneku apie ambulatorinės grandies gydytojus, ne apie ligoninėse žmogaus gyvybę gelbstinčius gydytojus (operacinėse, reanimacijose ir kt.). Man kartais keista girdėti tėvų pasakymus, kad „man gydytojas liepė vaikui duoti vaistus, o aš, nors ir nenorėjau, bet daviau – kaip gi gydytojo neklausyti?“. Arba priešingai – „aš nedaviau vaikui antibiotikų, nors gydytojas ir liepė duoti. Bet aš gydytojui nesakiau ir jis mano, kad vaistus sugėrėme…“. Na ar ne vaikų darželis?

Nėra tokio žmogaus, kuris neklysta. Tik kažkodėl gydytojai neturi teisės klysti. Bet tai tikrai neįmanoma. Gydytojai yra tokie patys žmonės kaip ir jūs. Kiekviena klaida, ypač ta, dėl kurios pacientas lieka neįgalus arba, deja, numiršta, sukelia be galo daug skausmo ne tik artimiesiems, bet ir gydytojui. Kažkodėl spaudoje formuojama nuomonė, kad gydytojai yra beveik šaltakraujai žudikai. Pabandykite būti tų gydytojų vietoje. Abejoju, ar kuris nors rankas trina iš džiaugsmo, jei pacientui kas nors nutinka. Kaltę pripažinti yra viena, bet prisiimti visą atsakomybę už klaidą – yra kita. Paklauskime savęs – ar tik gydytojas kaltas dėl pacientų žalingo gyvenimo būdo, uždelstos ligos, genetinių ligų ir kt.? Ligos atsiradimas priklauso nuo paties paciento bei nuo aplinkybių, o ne nuo gydytojo. Na, bet tai jau būtų atskira šneka.

Kaip jau minėjau ankstesniuose straipsniuose – už vaiką atsako tik tėvai. Tad ir nuspręsti, kaip gydyti vaiką, turi teisę tik tėvai (nebent taip pažeidžiami vaiko interesai bei teisės). Gydytojai duoda tik REKOMENDACIJAS, kaip vaiką gydyti. Daugelis tėvų turbūt man paprieštarautų – jie nesimokė medicinos, ne jiems spręsti, kaip vaiką gydyti. Be abejo, be gydytojo pagalbos neišsiversite. Rimtų ligų metu tik gydytojai gali padėti sveikti. Bet kaip atskirti, liga yra rimta, ar ne? Manote, sunku ar neįmanoma?

Kaip tuomet mes nusprendžiame, kai namie kažkas sulūžta – kviesti meistrą ar ne? Pirmiausia įvertiname būklę ir pamąstome, gal mes galime patys su ta problema susitvarkyti, nebūtina iš karto kviesti meistrą. Jo paslaugos, be abejo, kainuos, tad gerai pagalvojam, gal galim susitvarkyti be didelių išlaidų. Ta pati situacija pavyzdžiui ir atliekant grožio bei higienos procedūras. Nemanau, kad kiekvieną kartą, kai reikia vaikui ar sau nusikirpti nagus, nusiprausti veidą, lekiam pas grožio specialistą. Vėlgi – dažnai mus sustabdo ir galimos išlaidos. Deja, mus nuo pat mažens valdžia klaidingai mokė, kad medicina Lietuvoje yra NEMOKAMA… Bet ar tikrai? Ar tiesiog mes už viską mokame, tik nesusimąstome, nes tie mokesčiai pakankamai sudėtingai paaiškinami. Tad jei nebaigę specialių mokslų sugebame nuspręsti, kokią namuose kilusią problemą mes galime išspręsti patys, o kokiam sprendimui reikia pagalbos, kodėl taip nesielgiame su savo ir savo vaikų sveikata? Vėlgi galima paprieštarauti – gi medicinoje šneka eina apie žmogaus gyvybę… Bet ar tiktai medicinoje? Ar nėra grėsmės gyvybei važiuojant netvarkingu automobiliu, gyvenant name, kur galima nuo laiptų nukristi, susižeisti, jei namas bus nekokybiškai pastatytas? Net aukštakulnių batelių avėjimas, kuriems įsigyti mes neklausėme ekspertų patarimo, o pačios nusipirkome, gali būti grėsmė sveikatai dėl galimų traumų.

Įvertinus įvairius statistinius duomenis, apsilankančiųjų gydymo įstaigose, ypač ligoninių priėmimo skyriuose, nuolat daugėja. Nuolat tenka išgirsti skundų, kad teko priėmime laukti kelias valandas ar net ilgiau. Anksčiau to nebuvo, pastebėjote? Abejoju, kad tai lemia tik ligų padažnėjimas. Vaikų sergamumas ne taip jau ir išaugo pastaraisiais dešimtmečiais. Tad kas gi atsitiko? Mano nuomone, priežastis dažniausiai yra ta, kad tėvai jau nebesugeba patys įvertinti vaiko sveikatos būklės ir dėl kiekvienos smulkmenos lekia į ligoninę. Ir vėl viskas susiveda į baimę – pagrįstą ir dažniausiai nepagrįstą.

Todėl aš esu tvirtai įsitikinusi, kad tik tėvų žinios apie tai, kaip įvertinti vaiko sveikatos būklę: kada jau reikia kreiptis pas gydytojus, o kada tik stebėti vaiko būklę ir teikti minimalią pagalbą, gali padėti kovoti su tėvų baime. Juk ne veltui sakoma – pažiūrėkime baimei į akis ir baimė išnyks. Nesiūlau visiems tėvams eiti mokytis medicinos. Bet kažkodėl, kai tėveliai sužino, kad laukiasi vaikučio, pradeda lankyti kursus nėščiosioms, kad viską sužinotų apie gimdymą ir naujagimio priežiūrą. Lieka neaišku, kodėl gimus vaikeliui mokytis nustojame. Pagrindines žinias apie vaiko sveikatą ir ligas PRIVALO įgyti visi tėvai, auginantys vaikus. Deja, kito kelio jau nebėra – gydytojai konsultacijos metu nebeturi laiko jūsų mokyti – jie gali tik patvirtinti ar patikslinti jūsų nuomonę bei duoti patarimų, t.y. rekomendacijų.

Kaip įvertinti, ar susirgus vaikui skubėti į ligoninę, ar dar laukti? Pirmiausia matykime patį vaiką, o ne pradėkime panikuoti dėl kažkurio atskiro simptomo. Ne veltui jau pirmaisiais medicinos studijų metais visiems gydytojams yra įkalta į galvą, kad svarbiausia yra paciento bendra apžiūra. Tad jei vaikas pradėjo sloguoti, kosėti ar sukarščiavo – pamatykime „visą“ vaiką, kaip jis jaučiasi ir elgiasi. Paklauskime savęs, ar vaikui labai trukdo atsiradę simptomai, ar jis į nesklandumą (pvz., kosulį) visai nekreipia dėmesio. Jei širdyje ir mintyse pradedate jausti nerimą – atsakykite patys sau – ką erzina kosulys ar sloga. Ar patį vaiką, ar mus, nes vėl vaikui susirgus griūna mūsų planai ir teks likti namuose bei slaugyti vaikutį? Įvertinkime, ar skubėdami vaikui duoti įvairiausių gydomųjų ar uždegimą slopinančių preparatų norime gydyti vaiką, ar labiau norime paskubinti jo imuninę sistemą, kad greičiau pasveiktų ir jūs vėl grįžtumėte į kasdieninę veiklą. Kad ir kiek savo nerimą slopintume vaikui duodamais vaistais, vaiko imuninė sistema mokysis kovoti su liga taip, kaip ji sugeba. Dažniausiai su įvairiais preparatais mes tik kaišiojame pagalius jai į ratus.

Na, o jei vis tiktai patį vaiką vargina atsiradę simptomai? Kosėjo visą naktį ir skundėsi gerklės skausmu. Ar jau reikia lėkti į priėmimo skyrių? Kai jums skauda gerklę, ar visada važiuojate į ligoninę, ar geriate daug arbatų, čiulpiate pastiles nuo gerklės skausmo, ar naudojate purškalus? Neabejoju, kad ir kosulys šiek tiek jus vargina. Vaikai juk ne ateiviai – daugelį simptomų galite malšinti paprastais metodais. Apie kosulį ir kaip jį malšinti, jau rašiau anksčiau. Na, o jei pakilo temperatūra? Vėlgi nereikėtų iš karto pulti į paniką. Visi tėvai turi žinoti, kokius ir kokiomis dozėmis reikėtų duoti vaistus,mažinančius temperatūrą. Bendrą vaiko būklę vertinam nukritus temperatūrai – jei tuomet vaikas atsigauna, paprašo valgyti, gerti ir ima žaisti – vėlgi, pakuotis lagamino ir lėkti į ligoninę nereikėtų. Pastebėkime jį kelias dienas. Vėmė vieną kartą, šiek tiek paviduriavo? Vėlgi įvertinkite bendrą vaiko būklę ir paklauskite savęs, ar jau jūs patys lėktumėte į ligoninę? Turbūt, kad ne…

Na, o kaip gi įvertinti bendrą vaiko būklę? Ne kosulys ar sloga nurodo pablogėjusią bendrą vaiko būklę. Kiekvienas gydytojas žino šviesoforo taisyklę, kurios schemą pridėjau. Ją žinant (ir mintinai išmokus), net įprasta vaiko liga nebus tokia gąsdinanti

Šviesoforo sistema sunkiai ligos tikimybei nustatyti

Kaip matote, karščiavimas yra tik vienas iš požymių, pagal kurį sprendžiamas ligos sunkumas. Būtina atkreipti dėmesį į odos spalvą, aktyvumą, kvėpavimą, skysčių balansą ir neurologinius ir kitus simptomus. Sunerimti ir kreiptis į gydytoją reikėtų esant geltonos spalvos simptomų, o nedelsiant vykti į ligoninę – esant raudonai spalvai. Manau, lentelė pakankamai aiški ir plačiau neanalizuosiu.

Dažnai tėvai lekia į kliniką dėl atsiradusio bėrimo, išsigandę, ar vaikas neserga meningokokine infekcija. Vaikas žvalus, laksto, žaidžia klinikoje ir čiauška. Tik tėvai sėdi išblyškę iš baimės. Tuomet ir reikėtų įvertinti visą vaiko būklę – ar jis labai išblyškęs, nusilpęs, nereaguoja į aplinką, dažnai kvėpuoja, vemia ar pasireiškia traukuliai? Juk toksinio šoko metu, kurį sukelia meningokokinė infekcija, būklė tikrai nebus lengva. Tad kai vaikas ateina ir pats linksmai pasako, kad jį išbėrė, tikrai nereikėtų panikuoti ir vertinti kaip kraštutinai sunkią būklę, kurios metu ligos išeitis gali būti letali. Greičiau patys tėvai susirgs nuo nervų.

Pabaigoje, kaip visada, mano patarimas. Tik įgiję pakankamai žinių apie vaiko sveikatą, tėvai galės ramiau reaguoti į vaiko ligą, o kartu suprasti, kodėl gydytojas skiria vieną ar kitą medikamentą ir kokio rezultato reikėtų tikėtis. Mes visi turime teisę klausti, o gydytojas privalo jums paaiškinti. Šioje situacijoje gydytojas yra kaip mokytojas ir patarėjas. Negavote atsakymo? Literatūros tikrai yra pakankamai.

vaikugydytoja.wordpress.com