Geriantys tėvai, nematomi vaikai

Alkoholizmas Lietuvos šeimose – problema, apie kurią dažnai vengiama kalbėti, tačiau jos pasekmes gali jausti kartos. Specialistai pastebi, kad net ir materialiai stabiliose, bet nuo alkoholio priklausomose šeimose vaikai auga apleisti ir emociškai sužaloti.

Nutylėta problema

Tėvų priklausomybė nuo alkoholio – problema, paveikianti šeimos dinamiką, vaikų raidą ir sveikatą, sako Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Vilniaus filialo Vaikų dienos stacionaro skyriaus medicinos psichologė Rima Kojuševa.

„Alkoholizmo problema dažnai slepiama arba nepripažįstama šeimoje, tad realybė dažnai neatsispindi oficialioje statistikoje. Kalbėdama iš asmeninės profesinės patirties ir pastebėjimų, galiu pasakyti, kad vis dar vyrauja stigma dėl priklausomybės ligų, suaugę bijo arba nenori pripažinti turintys problemų dėl alkoholio vartojimo ir dažnai nesikreipia pagalbos“, – pastebi Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo Vaikų dienos stacionaro skyriaus medicinos psichologė Rima Kojuševa.

Anot pašnekovės, ši problema, priešingai nei įprasta manyti, nėra tik regionų gyventojų rūpestis. „Regionuose dėl mažesnio gyventojų skaičiaus šias problemas lengviau pastebėti nei miestuose, kur gyvena didesnis skaičius žmonių, ypač jei šie įpročiai slepiami. Todėl drąsiai sakyti, kad regionuose alkoholio vartojimo problema pasitaiko dažniau nei didmiesčiuose, neskubėčiau“, – teigia R.Kojuševa.

Pasekmės ilgalaikės

Psichologė pabrėžia, kad vaikų, augančių šeimose, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu, psichologinė būklė dažnai būna sudėtinga. „Šie vaikai dažniausiai gyvena nesaugioje, nepastovioje aplinkoje, neturinčioje aiškių normų. Jiems tenka išgyventi daug prieštaringų emocijų: gėdą dėl tėvų, nerimą, liūdesį, pyktį. Gali būti būdingos mokymosi, sveikatos problemos, sunkumai užmezgant ir palaikant socialinius ryšius. Trumpai tariant, piktnaudžiaujančių alkoholiu tėvų vaikai dažniausiai būna emociškai, dvasiškai, morališkai, psichologiškai apleisti, net jeigu jie auga materialiai stabiliose šeimose.“

Kai kada vaikams pasireiškia tik trumpalaikės pasekmės: nerimas, emocinė sumaištis, emocinis nestabilumas, baimė, nepasitikėjimas aplinka, stresas dėl galimų nenuspėjamų tėvų reakcijų. „Vaikai dažnai jaučia kaltę, manydami, kad šeimos problemos yra jų pačių kaltė“, – atkreipia dėmesį specialistė.

„Taip pat galimos ir ilgalaikės pasekmės: žemas savivertės jausmas, sunkumai santykiuose, emocinė priklausomybė, prieraišumo ir psichosocialinės problemos. Didėja rizika susirgti depresija, patirti smurtą arba jį kartoti, gali kilti savižudiškos mintys. Dažnai šie vaikai užauga „per anksti“ – jie bando prisiimti suaugusiojo vaidmenį ir rūpintis šeimos nariais“, – pasakoja R.Kojuševa.

Imasi skirtingų vaidmenų

Specialistės teigimu, žalingoje aplinkoje gyvenantys vaikai elgiasi skirtingai. Vieni tampa uždari, liūdni, dirglūs, kartais agresyvūs, vengia artimų emocinių ryšių. „Dažna problema yra socialinė izoliacija: vaikai vengia bendraamžių, nes jaučia gėdą arba nenori, kad kiti sužinotų apie jų šeimos sunkumus. Jie gali prastai mokytis, konfliktuoti su mokytojais ir draugais, – pastebi RPLC specialistė. – Kiti, atvirkščiai – tampa labai „patogūs“, pareigingi, stengiasi įtikti, neišsiskirti, kad tik niekas nesužinotų šeimos „paslapties“,“ – sako psichologė.

Anot specialistės, socialinė stigma, neva tai yra „vidinė šeimos problema“, slegia vaikus ir vaikystėje, ir suaugus. Dažnai nutinka taip, kad nesprendžiami sunkumai ir skaudūs išgyvenimai vaikus lydi visą gyvenimą.

Skaudžiausiai paveikia paauglius

„Ikimokyklinio amžiaus etape vaikai yra itin priklausomi nuo tėvų emocinio prieinamumo ir fizinio saugumo. Kai šeimoje vyrauja alkoholio vartojimas, vaikai dažnai patiria emocinį nesaugumą dėl nenuspėjamo tėvų elgesio. Jie gali būti apleisti, nesulaukti pakankamos priežiūros, o tai stabdo emocinę bei pažintinę raidą. Pasitaiko psichosomatinių sutrikimų, tokių kaip pilvo skausmai, miego problemos ar šlapinimasis į lovą“, – pasakoja R.Kojuševa.

Vyresnio amžiaus vaikams kyla kitų iššūkių. „Mokyklinio amžiaus, 7-12 metų, vaikams būdingas didėjantis gebėjimas suvokti šeimos dinamiką ir tėvų elgesio ypatumus. Esant priklausomybei nuo alkoholio šeimoje, vaikas gali prisiimti atsakomybę už tėvų elgesį, imtis globėjo vaidmens jaunesniems šeimos nariams ar stengtis kompensuoti tėvų funkcijų trūkumą. Tokie vaikai dažnai patiria didesnį psichologinį stresą, kuris gali būti susijęs su gėdos jausmu dėl šeimos situacijos, socialiniu atsiribojimu ar vengimu bendrauti su bendraamžiais“, – aiškina psichologė.

Tačiau sudėtingiausiai su šia problema tvarkosi paaugliai. „Tai yra tapatybės formavimosi, savarankiškumo stiprėjimo ir vertybių perorientavimo laikotarpis. Augant šeimoje, kurioje piktnaudžiaujama alkoholiu, paaugliai dažniau patiria emocinius sunkumus, tokius kaip depresiniai simptomai, padidėjęs nerimo lygis, menka savivertė bei pasitikėjimo savimi stoka. Izoliacijos jausmas ir emocinis atstūmimas gali didinti riziką pradėti vartoti alkoholį ar kitas psichoaktyviąsias medžiagas kaip emocinio reguliavimo priemonę“, – įspėja pašnekovė.

Vaikai mokosi stebėdami

Vienas labiausiai neraminančių klausimų – ar priklausomybė alkoholiui yra paveldima?

„Gyvenime, ir ne tik profesiniame, dažnai susiduriu su tokiomis istorijomis, ir kiekviena jų yra individuali. Pusė mano pažįstamų užaugę alkoholio problemą turinčiose šeimose. Žinau nemažai gerai pasibaigusių istorijų, ir nemažai su bloga pabaiga. Neretai su alkoholį žalingai vartojančiais tėvais užaugę vaikai pasiekia gerų rezultatų, sukuria sveikas šeimas, bet tai nereiškia, kad jie nesusiduria su anksčiau išvardintais sunkumais. O yra ir tokių, kurie atkartoja tėvų likimus“, – dalinasi R.Kojuševa.

„Vaikai mokosi streso valdymo, emocinės raiškos ir konfliktų sprendimo iš aplinkos. Augdami aplinkoje, kurioje alkoholio vartojimas laikomas norma, vaikai dažnai perima tokio elgesio modelį, išmoksta netinkamų emocijų reguliavimo ir streso įveikos modelių. Tačiau nebūtinai vaikai perims tėvų modelį – jie gali remtis kitos šeimos ar žmogaus pavyzdžiais. Ir mane tai šiek tiek guodžia“, – atvirauja psichologė.

Kviečia kurti ryšį

Svarbiausia, ką galime padaryti – suteikti vaikams saugią, palaikančią aplinką, sako ji: „Jei šeimoje bus atliepti vaikų pagrindiniai emociniai ir psichologiniai poreikiai, jei į juos bus reaguojama su meile, rūpesčiu, atsakomybe ir supratimu, jei vaikai jausis priimti, išklausyti ir gerbiami, rizika, kad jie patys ateityje pasirinks žalingus elgesio modelius, smarkiai sumažėja.“

„Tėvystė nėra apie tobulumą, o apie pastangas kurti ryšį ir būti šalia, kai vaikui to labiausiai reikia. Tikiu, kad švietimas, atvirumas ir noras suprasti gali tapti stipriu pagrindu kurti saugesnę ir sveikesnę aplinką vaikams, šeimoms ir visai bendruomenei“, – užbaigia R.Kojuševa.

Kur kreiptis pagalbos?

Jaunuoliai, kurie siekia įveikti vaikystės traumas, gali kreiptis į jaunimo psichologinės pagalbos centrus („Jaunimo linija“, „Darnūs namai“, „Paramos vaikams centras“).

Specialistė neigia mitus

Vaikai nieko nesupranta.

Iš tiesų vaikai jaučia ir supranta daugiau, nei atrodo, tik jų niekas neklausia ir negirdi.

Jei geria, bet dirba – viskas gerai.

Priklausomybė turi emocinių pasekmių, o emocinė aplinka yra gyvybiškai svarbi. Tad darbas savaime neįrodo, jog vaikas auga sveikoje aplinkoje.

Apie problemą kalbėti nereikia.

Tylėjimas didina stigmą, o tai didina žalą. Kalbėtis reikia, ir kuo greičiau žmonės tai supras, tuo greičiau galima bus padėti tokioms šeimoms.

Tik genai lemia priklausomybę.

Netiesa – genetika didina riziką, tačiau daug įtakos turi ir aplinka, emocinis modelis, vaiko turimi vidiniai resursai.