Diagnozė - paauglystė. Receptas - tėvų rankose
Jau ne vaikas, bet ir ne suaugęs. Atsikalbinėja. Nešneka. Ignoruoja. Nelanko mokyklos. Elgiasi įžūliai be jokių priežasčių. Varo iš proto tėvus ir mokytojus. Ar jis normalus? Kodėl jis taip pasielgė? Kaip su juo susikalbėti?
Atsakymai tėvams
Tai ne liga, bet „persirgti“ ja tenka beveik visiems. Arba turėti vaikų, kurie priverčia tėvus mokytis bendrauti kitaip, kiekvieną dieną laikant kantrybės, tolerancijos testą.
Taip, tai paauglystė. Diagnozė, kurios suaugusieji su siaubu ima laukti, vos jų vaikai išauga iš sauskelnių.
O gal be reikalo? Ar tikrai taip verta bijoti to pokyčių amžiaus, kuris, anot psichologų, yra visai normalus, o problemas tuo laikotarpiu dažniausiai sukuria pačių tėvų elgesys?
Tad koks tas elgesys turėtų būti, kad tėvai su savo bręstančiais vaikais galėtų kuo harmoningiau bendrauti ir turėtų kompetencijos būti atrama savo tapatybės beieškantiems paaugliams?
Dvejojantiems ir atsakymų į opius klausimus ieškantiems tėvams turėtų pagelbėti knyga „Dėmesio: paauglystė. Tėvų knyga“. Ją parašė vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys bei tarptautinės socialinio ir emocinio ugdymo programos LIONS QUEST instruktorė Daiva Šukytė.
Neseniai pasirodžiusi knyga pristatyta klaipėdiečiams, kurie turėjo galimybę iš pačių autorių lūpų išgirsti ne tik knygos atsiradimo aplinkybes, bet ir susipažinti su leidinyje gvildenama problematika.
„Mes mėginame atsakyti į kylančius klausimus aiškindami įprastą paauglių elgseną ir aprašydami tinkamiausius būdus į ją reaguoti. Mūsų tikslas – parodyti, kad paauglystė yra puikus laikotarpis, kai tobulėja tiek suaugusieji, tiek vaikai. Bandysime padėti atpažinti paauglystės problemas ir patarti, kaip jas sėkmingiau įveikti“,- teigia knygos autoriai.
Kaip namuose, taip ir mokykloje
Knygą parašyti įkvėpė tarptautinė socialinio ir emocinio ugdymo programa LIONS QUEST, kuri šiuo metu jau yra įdiegta 150 Lietuvos mokyklose ir su kuria dirba knygos autoriai.
Šios programos esmė - ugdyti vaikuose gebėjimą savyje atpažinti ir reikšti jausmus, sukurti erdvę, kurioje mokiniai galėtų išsakyti susirūpinimą ir problemas dėl santykių su mokytojais ar klasės draugais, dalintis idėjomis, kaip galima tobulinti mokyklą drauge su mokyklos bendruomene ir niekada nebijoti, kad bus užgauti nematant suaugusiesiems.
Pagal šią programą dirbančiose mokyklose, be įprastų mokymosi dalykų, yra privalomos socialinio bei emocinio ugdymo pamokos bei vyksta itin glaudus bendravimas ir bendradarbiavimas su tėvais.
Nors visi mes esame išgyvenę paauglystę, sutrinkame, kai paaugliais tampa mūsų vaikai. Imame blaškytis, kaip automobilio vairuotojai, kelyje susidūrę su netikėta kliūtimi. Rodos, iki tol viskas buvo aišku, bet staiga dingsta pasitikėjimas savimi, imame abejoti, ar esame geri tėvai, ar tinkamai reaguojame į savo mylimo vaiko žodžius ir poelgius.
Su tokia situacija susidūrė ir knygos autoriai, patys auginantys vaikus. „Mes patys išgyvenome krizę ir teko įveikti ne vieną kryžkelę pakeliui į harmoningus santykius su savo paaugliais. Kaip mama puikiai suprantu, jog gali dėti milžiniškas pastangas namuose, skiepydamas tam tikras vertybes. Tačiau jeigu jos neranda atgarsio mokykloje, - visos pastangos veltui. Santykis tarp mokyklos ir tėvų turi būti subalansuotas. Koks auklėjimas namuose, toks turi būti ir mokykloje bei atvirkščiai“,- įsitikinusi D. Šukytė.
Lyderiai augina lyderius
Pats sunkiausias dalykas paauglystėje - tai susikalbėjimas. Pasak L.Slušnio, jis aktualus ne tik tėvams, bet ir auklėtojams, kurie mokykloje tampa tais žmonėmis, kurie daugiausiai bendrauja su paauglių tėvais.
Didžiulė problema ta, kad dabartinė pedagogų ruošimo sistema rūpinasi, kaip parengti gerus dalykų mokytojus, bet visiškai neskiria dėmesio auklėtojų kvalifikacijai, kuri reikalinga ne tik organizuojant klasės veiklą, bet ir sprendžiant paauglystės laikotarpiu iškylančias problemas bei koordinuojant priimamus sprendimus su tėvais.
„Kadangi nuolat vedu seminarus, daugybę kartų susidūriau su medikų, tėvų, mokytojų klausimu: ką daryti, jei turiu paauglį vaiką? Mano atsakymas visuomet tas pats - nežinau. Nes kartais tikrai nežinau, kaip elgtis ir su savo vaikais. Kiekviena situacija yra unikali. Tačiau kaip tėvas ir kaip psichiatras pastebiu tam tikras tendencijas, kurios yra bendros visiems. Manau, kad tėvai turi būti stiprūs lyderiai, jeigu nori mokėti spręsti tiek su paauglyste, tiek su kitais vaikų gyvenimo klausimais susijusias problemas ir siekia auginti lyderius vaikus“, - pasakojo L. Slušnys.
Nugalėti baimę
Paauglystė - tai kelias, kurį nueina tėvai kartu su vaikais, o ne atskirai. Šiame kelyje yra labai svarbus abipusis noras ir pastangos keistis. Todėl visoms pusėms tenka įdėti nemažai energijos, kad tas kelias būtų džiaugsmingas.
Netgi konfliktinės situacijos gali padėti augti ir keistis. Todėl viena aktualiausių temų paauglių tėvams - konfliktų sprendimai, kaip ir ką daryti konfliktų metu bei kaip kurti darnius tarpusavio santykius namuose.
Kitas svarbus dalykas, kurį pabrėžia L. Slušnys, - kai kurių dalykų nereikia bijoti. Mes per dažnai bijome prisiliesti prie opių ir mums nelabai malonių dalykų, juos dažnai nutylime, palikdami spręsti patiems paaugliams.
Mums nejauku ko nors klausti, baiminamės, kad per daug įsibrausime į paauglių erdvę. Žinoma, labai svarbu jausti subtilų saiką ir gerbti bręstančio žmogaus jausmus, tačiau kai kuriais klausimais būtina diskutuoti, padėti susivokti ir palaikyti kryptį, kad vaikai nepasiklystų savo ieškojimuose.
L. Slušnio teigimu, reikia nebijoti kalbėti apie priklausomybes, jų problematiką, apie narkotines medžiagas. Ir labai svarbu neišsigąsti pastebėjus, kad paauglys yra apsvaigęs, ir žinoti, kaip elgtis. Tokiose situacijose pats blogiausias dalykas yra nutylėjimas.
Nors, pripažįsta L.Slušnys, ne visi dalykai, apie kuriuose tenka tėvams nebijoti kalbėti, yra lengvi. Reikia žinoti, kaip ir ką kalbėti apie narkotikus, seksualinius santykius, prievartą, kad tai nesukeltų frustracijos.
Paaugliams tėvų reikia
L. Slušnys ne kartą pabrėžė gebėjimo kalbėtis su paaugliais svarbą, nes tai padeda sukurti bendravimui saugią erdvę. Kaip tėvams ugdyti kantrybę, išlaukti, kai vaikas atsikalbinėja ar vengia pokalbių. Labai svarbu įsiklausyti ir girdėti vaiko poreikius, norus, tuomet savaime gims tie žodžiai, kurie yra patys tinkamiausi konkrečioje situacijoje.
„Labai dažnai paauglystės laikotarpiu atrodo, kad mūsų vaikams mūsų nereikia. Tėvai yra kvailiai, tėvai nesupranta - tokie ir panašūs pareiškimai neturėtų išgąsdinti. Toks paauglių elgesys yra normalus. Neapsirikite: vaikams iš tiesų labai reikia jūsų ir pokalbių su jumis, jie labai nori matyti tėvus, jausti jų buvimą šalia. Vengdamas pokalbių, būdamas grubus paauglys tėvus testuoja. Ir labai nusivilia, kai mes atsitraukiame“,- sako L. Slušnys.
Psichiatras pastebi, jog santykyje su paaugliu vaiku yra labai svarbus mamos ir tėvo asmeninis pavyzdys. Kaip mes sprendžiame konkrečią problemą? Kaip elgiamės konkrečioje situacijoje? Tai mažiausiai pastangų reikalaujantis auklėjimo būdas, kai veiksmai nesiskiria nuo žodžių.
Paauglystėje ypač tampa svarbios ir netradicinių, išsiskyrusių šeimų bendravimo problemos. Visose netipinėse situacijose užkoduota konfliktų rizika, tačiau jų galima išvengti, pasitelkus mylinčio žmogaus išmintį ir žinias.
Susiję straipsniai
