Brolis L. Mituzas: žmogus – ne laboratorinis mėgintuvėlis cheminių medžiagų bandymams
Narkotikų, alkoholio ir tabako pasekmės yra visiškai vienodos, o saikingas vartojimas tėra kažkieno sugalvota utopija, įsitikinęs katalikiškos Pilnų namų bendruomenės moderatorius brolis Laimonas Mituzas. Anot jo, priklausomų žmonių amžius vis jaunėja, o išbandžiusių vartoti narkotines medžiagas – daugėja.
„Jaunimui norisi viską išbandyti. Aš jiems pritariu, kad tikrai reikia išbandyti šuolį parašiutu, nusileisti slidėmis nuo kalno, užsiimti kitomis veiklomis, bet žmogus nėra laboratorinis mėgintuvėlis, kuriame reikėtų bandyti visas chemines medžiagas“, – sako brolis L. Mituzas.
– Nors priklausomybė pripažįstama sveikatos sutrikimu, jei kalbėtume apie priklausomybę nuo alkoholio ir jos mastus, visuomenėje ji, regis, gana toleruojama. Kaip Jums atrodo?
– Problema galbūt būtų ta, kad niekas garsiai nekalba apie problemą ir jos mastą. Jei išgirstame žodį „narkotikai“, mums iš karto susiformuoja tam tikra emocinė būsena, kad čia kažkoks siaubas. Bet, kai įsijungiame televizorių po 22 val., reklamos metu galime pamatyti 10 skirtingų alkoholio gėrimų reklamų, ir mums tokios pat reakcijos tai nesukelia.
Visuomenė alkoholį priima kaip savaime suprantamą dalyką. Reikėtų pradėti kalbėti apie alkoholio, taip pat – tabako vartojimo pasekmes. Narkotikų vartojimo pasekmės visiems atrodo savaime suprantamos – tai yra blogis ir mirtis. Jei imtumėme lyginti narkotikus, alkoholį ir tabaką, tai pasekmės yra vienodos.
– Viešoje erdvėje girdime sakant – svarbu saikas.
– Saikingas vartojimas yra labai diskutuotina tema. Tas, kuris tapo priklausomu nuo alkoholio, neturi kitos išeities, kaip visiškai atsisakyti alkoholio vartojimo. Išmokti vartoti saikingai – utopija, kurią kažkas sugalvojo.
Ne visi žmonės yra priklausomi, ne visi tokiais tampa. Vienas, esant galimybei ar šventei išgeria, kaip sakoma, „prie kompanijos“, ir tuo viskas baigiasi. Kitam, deja, ta vieno vakaro šventė gali tęstis tris dienas ar net savaitę. Tada jau aišku, kad tai yra problema.
Vienas žmogus gali atsisakyti alkoholio, kitas – tiesiog negali. Tai yra labai individualus dalykas, priklausantis nuo daugelio aspektų, esančių žmoguje, galbūt net jo genetiniame fonde. Labai sunku pasakyti, ar žmogus – moteris ar vyras, jaunesnis ar vyresnis – taps priklausomas nuo alkoholio ar net narkotikų, ar netaps.
Paprasčiau su narkotinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, heroinu ar kokainu. Žmogus praktiškai neturi pasirinkimo. Jei jis, esant galimybei, pavartojo vieną kartą, tikimybė, kad taps priklausomas, išauga iki 90 proc. ir daugiau. Jei tos medžiagos pavartojo antrą kartą, tikimybė, kad taps nuo priklausomas, padidėja iki 95 proc. ar 99 proc. Nuo šių narkotinių medžiagų paprasto išsilaisvinimo niekas neturi. Jei žmogus papuolė į priklausomybę nuo taip liaudyje vadinamų sunkiųjų narkotikų, paprastos išeities nebus.
– Kas žmogų stumia į įvairias priklausomybes?
– Jei stebėtume statistinius duomenis, pamatytume, kad priklausomų asmenų amžius jaunėja. Pavartojusių vieną ar kitą cheminę medžiagą, pabandžiusiųjų skaičius kiekvienais metais didėja. Natūraliai kyla klausimas, kodėl taip yra.
Žinoma, problemų tikriausiai reikėtų ieškoti šeimoje. Šiuolaikiniame dinamiškame pasaulyje atsakymo ilgai ieškoti nereikia – vaikai yra paliekami saviugdai. Tėvai nesidomi arba neturi laiko domėtis, kuo vaikai užsiėmę, kuo gyvena. Jiems trūksta dėmesio. Tėvai praleidžia mažai laiko su vaikais ir vaikas pats pradeda dėliotis prioritetų lentelę, kas yra gėris ir blogis. Tai esminės, fundamentalios sąvokos: kas galima ir negalima. Natūraliai atsiranda galimybė padaryti klaidų.
Kitas etapas – mokykla. Čia taip pat yra nemažai pavojų. Mokykloje vaikas jaučiasi laisvas, ten yra draugai, kompanijos. Atsiveria labai didelė galimybė išbandyti kažką ekstremalaus, naujo. Tai vaikui, paaugliui yra visai natūralu.
Tenka pabendrauti su jaunimu, kalbėti apie priklausomybes. Bandau jiems pasakyti, kad jaunatviškas entuziazmas nėra vienareikšmiškai geras ir pozityvus. Jaunimui norisi viską išbandyti. Aš jiems pritariu, kad tikrai reikia išbandyti šuolį parašiutu, nusileisti slidėmis nuo kalno, užsiimti kitomis veiklomis, bet žmogus nėra laboratorinis mėgintuvėlis, kuriame reikėtų bandyti visas chemines medžiagas. Tų bandymų rezultatai gali būti nepageidautini ir žalingi. Pagal statistiką, jaunimas dažniausiai į priklausomybes pakliūva dėl smalsumo tam, kad sužinotų, kas tai yra ir kaip veikia. Smalsumo patenkinimas netolygus rezultatui. Pasekmės dažnai būna skaudžios.
Jei kalbėtume tai, kodėl vyresnio amžiaus žmonės geria, tai turbūt yra kultūra, atsinešta iš ankstesnių laikų, kai išgerti darbe buvo normalu. Tiesa, ir dabar galime prisiskaityti įvairių straipsnių spaudoje apie santykį su alkoholiu. Problemų tikrai yra nemažai. Klausimas, kaip jas išspręsti, yra tikrai nepaprastas. Atsakymų kur kas mažiau negu klausimų.
– Be jokios abejonės, iš bet kokių priklausomybių vaduotis yra sunku. Ko gero, pirmas žingsnis – jas pripažinti sau, ką galbūt dažnai ir neigiame.
– Sveikimas dažniausiai vienareikšmiškai prasideda nuo šio žingsnio – pripažinimo. Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi artimieji, prašo pagalbos ar konsultacijos. Situacijos būna tokios, kurios, galima sakyti, yra beviltiškos. Kai šeimos narys (pavyzdžiui, sūnus ar vyras) geria daug, dažnai, nukenčia darbas, pareigos, šeima, aplinkiniai, vaikai. Artimieji bando su tuo žmogumi kalbėtis, bet jis tiesiog neigia problemą. Padėti tokiam žmogui yra labai sudėtinga, o kartais iš viso neįmanoma.
Visos programos, kurios šiandien naudojamos priklausomiems asmenims gydyti, prasideda nuo to, kad žmogus pripažįsta savo ligą, ją priima, suvokia ir suvokia tai, kad jis pats su šia savo priklausomybės liga nesusitvarkys. Labai svarbu artimiesiems ir tam žmogui suprasti, kad priklausomybė nėra silpnos valios pasireiškimas. Tai yra liga, kuri turi aibę pasekmių tiek to žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai, tiek visai socialinei aplinkai, kurioje jis gyvena. Pripažinimas yra pirmasis kelias sveikimo link.
Kad ir kokia sudėtinga liga būtų, kokias komplikacijas beturėtų, pasveikimas yra įmanomas. Nereikėtų įsivaizduoti, kad liga yra pagydoma – ji nėra pagydoma. Tiesiog žmogus turi galimybę išmokti gyventi su savo liga taip, kaip mokosi žmonės, susirgę cukriniu diabetu. Vienintelis kelias – išmokti su ta liga gyventi ir gyventi blaiviai, o ne, kaip minėjau, išmokti saikingai vartoti. Gyventi blaiviai galima ir įmanoma. [...]
– Kokios priklausomybių pasekmės žmogui, jo asmenybei, šeimai, aplinkiniams, visuomenei?
– Priklausomybė iš žmogaus atima laisvę, galimybę bet ką pasirinkti: tai, kaip galvosiu, kaip gyvensiu, ką norėčiau daryti savo gyvenime. Priklausomybė visa tai atima iš žmogaus ir paverčia ligos įkaitu. Liga diktuoja, ką veiksi, kaip galvosi, apie ką svajosi. Žinoma, tai nėra tai, ko žmogus norėtų iš savo gyvenimo, ar ko tėvai norėtų savo vaikams. Tos pasekmės įvairiausios. Jei kalbėtume apie fizinę ir psichinę žmogaus sveikatą, atsiranda įvairūs susirgimai, psichinės ligos, išvysto psichikos sutrimai: šizofrenija, paranoja.
Socialinėje aplinkoje visų pirma kenčia artimieji. Iš namų pasitraukia ramybė ir džiaugsmas, priteklius. Narkomanai – labai geri „sanitarai“ – „išsprendžia“ visas finansines šeimos problemas. Žinoma, sakau tai ironiškai. Santykiai šeimose būna suirę, prarandami ryšiai, nes tėvų sveikata ir galimybės visiškai išsekusios. Nenuostabu, kad tėvai dažnai nenori apie savo vaiką nieko nei girdėti, nei žinoti, kad tik jo nematytų savo akyse. Jie būna nuo visko pavargę: situacijų, kasdienybės. Atrodo, kad problemos niekada nesibaigs. Tokiu atveju visa šeima yra serganti, ne tik vienas asmuo.
Paveikslas yra toks. Labai niūrus. Šia tema kalbėti kitaip neišeina. Žinoma, jaunimo šiais dalykais nepagąsdinsi. Jie dažnai galvoja – man taip neatsitiks, parūkysiu vieną kartą „žolytės“ su draugais kažkokiame vakarėlyje, bet nieko nuo to nebus, netapsiu priklausomas. Jaunimas mano, kad tas blogis gali nutikti kažkam kitam. Rasti priėjimą į jauno žmogaus širdį ir protą yra tikrai nepaprastas uždavinys, bet, manau, įmanomas.
Savaitgalinis alkoholizmas arba buitinis alkoholizmas – visuomenėje labai paplitęs. Gyvenimo savaitė: pirmadienis–penktadienis skirtas darbui, o savaitgalis – alkoholiui ar kitom pramogoms. Dažnai tai tęsiasi daug metų, o gal net ir dešimtmečių. Pagal medikų, mokslininkų tyrimus, tokio buitinio alkoholizmo buvimas žmogaus gyvenime po ketverių metų iššaukia psichikos sutrikimus: paranoją, šizofreniją. Tie rezultatai viską pasako.
Toks gyvenimo ritmas, kuriuo dabar gyvena ne tik jaunimas, anksčiau ar vėliau prie kažko prives. Ar prie gero, kažin. Žmonės nemoka arba nenori ir neieško kitų būdų, kaip nuimti savaitės įtampą. Tai yra šiokia tokia problema – gal net ir didelė. Buitinis alkoholizmas yra vienas iš visuomenėje toleruojamų dalykų. Atrodo, nieko čia tokio: penktadienį ar šeštadienį po visos savaitės leidžiame sau atsipalaiduoti, nieko blogo tame nematome. Ilgainiui žmogus tiesiog tampa alkoholiku.
Tegul tie žmonės, kurie tokiu būdu gyvena ir bandytų prieštarauti, sakydami – aš – ne alkoholikas, pabando mėnesį išgyventi be jokio alkoholio. Ką ten mėnesį – dvi savaites išgyvenkite be alkoholio. Jei jums tai pavyks, sveikinu. Pabandykite dar dvi savaites. Jei mėnesį išbūsite be alkoholio, tada tikrai jus sveikinu. Galite save įrašyti į nepriklausomų žmonių sąrašą. Jei to nepavyks padaryti, manau, turėsite pakankamai erdvės apmąstymams.
Agnė Kairiūnaitė,
Susiję straipsniai
