Be vaikų. Kaip nevaisingumą išgyvena moterys, turinčios skirtingą socialinę padėtį? (1)
Kas yra nevaisingumas? Apibūdinus paprastai, tai moters negalėjimas pastoti 6 mėnesius, jei ji yra iki 35 metų amžiaus. Jei moteris vyresnė, nevaisingumu laikomas negalėjimas pastoti 12 mėnesių. Tokiai diagnozei priskiriamas ir negalėjimas išnešioti kūdikio visą nėštumo laikotarpį jau pastojus.
Nevaisingumo mastai kasmet visame pasaulyje auga. Apie 5 proc. porų kenčia tiek nuo pirminio (moteris niekaip nepastoja), tiek nuo antrinio (moteris neišnešioja vaisiaus) nevaisingumo. Seniau sveikatos apsaugos specialistai buvo įsitikinę, jog pagrindinės nevaisingumo priežastys yra trys ir jos vienodai reikšmingos. Tai įvairios fizinės priežastys (pvz., lytinių organų disfunkcija), moterų psichosomatinės problemos bei nenustatytos priežastys. Vis dėlto vėliau tapo aišku, kad vyrų psichosomatinės problemos daro tokią pačią įtaką poros negalėjimui susilaukti palikuonių, kaip ir moterų.
Jei detalizuotume fizines priežastis, moterų nevaisingumą lemia praeityje pasireiškę lytinių organų uždegimai, anatominiai pakitimai, sutrikusi ovuliacija ar net imunitetas, formuojantis antikūnus vyriškiems spermatozoidams. Vyrų nevaisingumui būdinga sutrikusios sėklidžių ar priešinės liaukos funkcijos, lytinių organų pakitimai, sutrikusi spermatogenezė ir negalėjimas atlikti lytinio akto.
Psichosomatinės priežastys susijusios su biocheminiais, fiziologiniais audinių ir organų pakitimais, esant nuolatinei įtampai, stresui ar tam tikroms psichinėms būklėms.
Su kuo susiduria nevaisingos poros
Natūralu, kad poros, išgirdusios šią diagnozę, patiria daug neigiamų emocijų ir išgyvenimų. Dažniausiai pasitaikančios reakcijos yra šokas, depresija, savigrauža, pyktis, nevisavertiškumo jausmas, pasitikėjimo savimi praradimas. Kenčia santykiai su partneriu - prasideda dažnesni pykčiai, konfliktai, prastėja poros seksualinis gyvenimas. Ne mažiau veikiami ir santykiai su šeima, artimais draugais. Ypač jei visi jie, linkėdami gero, nepamiršta pareikšti savo nuomonės, duoti patarimų. Vengiama bendravimo su artimaisiais, kurie jau turi vaikų ar laukiasi mažylio. Sumažėja socialiniai poreikiai, pacientai jaučiasi labai prislėgti. Tai įrodo ir keli tyrimai. Apklausus 200 porų, besilankančių vienoje vaisingumo klinikoje, 50 proc. moterų ir 15 proc. vyrų teigė, jog diagnozuotas nevaisingumas – vienas siaubingiausių jų išgyvenimų. O atlikus išsamią 500 pacientų apklausą prieš streso ir nerimo mažinimo programą, sužinota, jog nevaisingų žmonių savijauta ir išgyvenimai panašūs į vėžiu sergančių žmonių savijautą.
Nevaisingumo tema parašyta daugybė straipsnių, galima rasti įvairios informacijos nuo gydymo metodų iki psichologinės pagalbos. Vis dėlto du daktaro laipsnį turintys sociologijos specialistai iš Delavaro universiteto (JAV) į nevaisingumą pažvelgė kitu kampu. Juos domino, kaip šią diagnozę išgyvena moterys, priklausančios skirtingiems socialiniams sluoksniams. T. y. gaunančios mažas arba dideles pajamas. Ar turtinė padėtis turi įtakos gyvenimui ir savijautai po tokios diagnozės?
Išgyvenimai nepriklauso nuo socialinės padėties
Natūralu, kad žinia apie negalėjimą pastoti ir turėti vaikų neigiamai veikia visas norinčias susilaukti atžalų moteris ir poras, nepriklausomai nuo amžiaus, charakterio bruožų, išsilavinimo, auklėjimo, finansinės padėties. Vis dėlto reakcijos pobūdis, prislėgtos nuotaikos periodo trukmė gali skirtis. Skirtumus apibrėžia ir socioekonominė padėtis. Sociologijos ekspertai iš Delavaro universiteto atliko išsamią apklausą. Klausimyną pildė ir pokalbiuose dalyvavo 58 moterys, dirbančios visiškai skirtingus darbus (nuo viešbučio kambarinių iki generalinių direktorių), kas mėnesį gaunančios skirtingas pajamas (nuo minimalios algos iki gana solidžių sumų). Su negalėjimu turėti vaikų susidūrusios moterys pasakojo apie skausmą, apie tai, kaip ši žinia pakeitė jų gyvenimą, santykius su antra puse, artimaisiais ir draugais. Apie tai, kaip, rodos, per vieną dieną viskas griuvo kaip kortų namelis. Kai kurios poros po kurio laiko susitaikė su šia mintimi, grįžo į socialinį gyvenimą, moterys sėkmingai tęsė karjerą. Kai kurios nusprendė gražų gyvenimą dovanoti likimo nuskriaustiems vaikams įsivaikindamos vieną jų ar kelis. Buvo ir moterų, kurios ilgą laiką diena po dienos išgyvendavo skausmą ir nejautė jokio palengvėjimo, susitaikymo, darnos su savimi ir aplinkiniais, kaip seniau.
Socialinė padėtis, klasė labiausiai nulėmė skirtingą moterų reakciją, diagnozės interpretaciją.
Merginos ir moterys, turinčios aukštą padėtį visuomenėje, gaunančios dideles pajamas, problemą pastebėdavo anksčiau. Poros pradėdavo planuoti nėštumą, moterys bandydavo pastoti. Negaunant jokių rezultatų trumpą laiką, vartodavo maisto papildus, į pagalbą pasitelkdavo kitus metodus, darydavosi ovuliacijos testus. Nepastojusios kelis mėnesius kreipdavosi į medikus ir nerimastingai varstydavo vaisingumo klinikos duris.
Pasiturinčios poros norėdavo kuo greičiau sužinoti tyrimų rezultatus, diagnozę. Esant nevaisingumui, siekta nedelsiant pradėti atitinkamą gydymą ar apvaisinimo procedūrą, nepaisant didelės medikamentų kainos ir ne visuomet lūkesčius pateisinančių apvaisinimo procedūros rezultatų. Tiesa, finansai nepadėjo išspręsti psichologinio “užburto rato”. Kiekviena terapija – it šviesos spindulėlis, didžiausia viltis. Kaskart nepavykus, nusivylimas buvo vis didesnis, kaip ir į dar vieną terapiją dedamos viltys. Nustatyta, kad gydymą nuo nevaisingumo pradėjusioms moterims periodiškai pasireikšdavo simptomai, panašūs į potrauminio streso: sutrikęs miegas, socialinė izoliacija, pykčio protrūkiai, dirglumas. Galų gale, nepavykus pastoti po kelių procedūrų, poros suvokdavo, jog daug dalykų bus kitaip, nei jie svajojo ir tikėjosi. Daug uždirbančių moterų „atsistatymo“ trukmė buvo ilgesnė nei moterų, kurios gaudavo mažas pajamas. Situaciją šiek tiek palengvindavo tai, jog tokios nevaisingos poros turėjo ir daugiau draugų ar pažįstamų, negalinčių susilaukti vaikų. Žinojimas, kad gali išsikalbėti su tave suprantančiais, pasidalinti mintimis su likimo draugais, buvo labai svarbus.
Mažesnes pajamas gaunančios moterys rečiau planuodavo nėštumą ir problemą pastebėdavo daug vėliau – po kelių ar daugiau metų. Joms aktualesnė buvo galutinė diagnozė, o ne priežastys ar gydymo būdai. Dažniausiai dėl didelių gydymo kaštų. Šios moterys pasakojo, jog diagnozavus negalėjimą turėti vaikų, pasijausdavo labai vienišos. Mat joms nevaisingumas, vaikantis stereotipų, atrodė kaip „baltaodžių turtingų moterų“ sveikatos problema. Nesvarbu, kad medicininė statistika teigia - vaisingumo problemos užklumpa vyrus ir moteris nepriklausomai nuo įvairių faktorių. Jos niekada nebūtų pagalvojusios, kad tai gali nutikti joms, ir jautėsi išskirtos iš savo aplinkos. Aplinkos, kurioje gausu daugiavaikių šeimų. Vienatvė, įkyrios mintys, ką kiti pagalvos, tapdavo nuolatinėmis palydovėmis. Daugeliui mažas pajamas gaunančių moterų nepasiekiamas buvo ne tik gydymas, bet ir vizitai pas gydytojus. Dažniausiai neturint galimybės palikti darbo vietos. Tai situaciją dar labiau sunkindavo. Vis dėlto sociologai pastebėjo, kad šios moterys gyvenime dažnai matė daugybę sunkumų, joms teko susidoroti su įvairiomis nepalankiomis situacijomis, tad skausmas, depresija, nevisavertiškumo jausmas būdavo įveikiamas šiek tiek greičiau.
Tyrimo Delavaro universitete vadovė Ana V. Bel pabrėžė, jog jokiu būdu negalime išmatuoti ir įvertinti nusivylimo, išgyvenimo stiprumo, nes kiekvienam jie individualūs nepaisant turtinės padėties. Tačiau šį kartą į nevaisingų moterų bei porų reakciją sužinojus diagnozę buvo pažiūrėta būtent iš tos pusės. Gal ateityje įvertinus ir daugiau faktorių, nevaisingumo ar kitų gyvenimiškų negandų faktą bus lengviau išgyventi ir lengviau suprasti save?
Audrė Bartaševičiūtė
Šaltiniai
Burns LH. "Psychiatric Aspects of Infertility and Infertility Treatments", Psychiatric Clinics of North America (Dec. 2007): Vol. 30, No. 4, pp. 689–716.
Cousineau TM, et al. "Psychological Impact of Infertility", Best Practice & Research: Clinical Obstetrics and Gynaecology (April 2007): Vol. 21, No. 2, pp. 293–308.
Susiję straipsniai
