Ar viską žinote apie mūsų vandenį?

Europoje vos kelios valstybės galėtų pasigirti tokios geros kokybės vandens ištekliais, kokius turi Lietuva, tačiau visuomenėje egzistuoja daugybė mitų susijusių su vandens vartojimu, todėl kartais sunku suprasti, kas yra tiesa, o kas yra tik iš nuogirdų gimę mitai. Populiariausius mitus apie vandenį ir jo vartojimą atskleidžia Lietuvos žaliųjų partijos valdybos narys, VšĮ „Žaliosios politikos institutas“ viceprezidentas, aplinkosaugos ir vadybos ekspertas Rimantas Šerkšnas.

Reklama

Pirmas mitas: Lietuvoje negalima vartoti nevirinto ir nefiltruoto vandentiekio vandens

Netiesa. Beveik visoje Lietuvoje tiekiamas tik iš požeminių (giluminių) gręžinių gaunamas vanduo. Giluminiam vandeniui esminės įtakos neturi aplinkos tarša, jo kokybė yra nuolat tikrinama, kadangi vandentiekio vamzdynais vartotojams tiekiamo geriamojo vandens saugą ir kokybę bent iki įvado į vartotojų pastatus garantuoja geriamojo vandens tiekėjai ir kontroliuoja atitinkama valstybinė tarnyba.

Be to, mūsų vandentiekio vanduo gali būti ir naudingas sveikatai – su juo žmogus gauna net pusę reikiamos mineralinių medžiagų paros normos. Statistika rodo, kad žmonių, vartojančių kietą vandenį, mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra 25 proc. mažesnis.

Įprastai vandenyje yra daugiau ar mažiau mineralinių junginių: kalcio, magnio, natrio, geležies ir druskų ir kitų medžiagų. Mineralinės medžiagos teikia vandeniui malonų skonį, tačiau per didelis jų kiekis gali padaryti jį neskanų ir netinkamą gerti. Vandens mineralizacijai mažėjant jo skonis blogėja. Vanduo be druskų (distiliuotas) yra netgi kenksmingas.

Tiems, kurie baiminasi dėl centralizuotai tiekiamo vandens apdorojimo cheminėmis medžiagomis, ekologija besirūpinantys šalies atstovai teigia, jog mūsų šalyje iš čiaupo bėgantis vanduo neapdorojamas cheminėmis medžiagomis. Tai daroma daugelyje kitų Europos valstybių, kurios vartoja vandens telkinių (upių ar ežerų) vandenį.

Centralizuotai tiekiamame vandenyje aptinkami nemaži geležies ir mangano kiekiai, dėl kurių vanduo iš čiaupo yra neskaidrus. Bet jei vizualiai nematyti – vanduo tikrai geras. Geležis nėra toksinis elementas, galintis sukelti apsinuodijimų. Geležies ir mangano koncentracija geriamajame vandenyje jokios įtakos sveikatai neturi, tačiau šių dviejų elementų junginiai nuosėdų pavidalu susikaupia vamzdžiuose, ant buities įrangos.

Galima pasidžiaugti, kad didesnė dalis sostinės gyventojų geria nugeležintą vandenį. Jei norime gerinti vandens struktūrą, niekas nedraudžia to daryti gamtinėmis priemonėmis. Į vandens ąsotėlį ar krištolinį indą galime įberti titnago arba šungito, įmesti sidabro šaukštelį ir palaikyti indą su vandeniu saulės šviesoje.

Antras mitas: parduotuvėje pirktas fasuotas vanduo yra sveikesnis už tiekiamą vandentiekiu

Netiesa. Pirmiausia reikia žinoti, kad parduodamas vanduo yra skirstomas į tris kategorijas: geriamąjį, stalo ir mineralinį vandenį (ši informacija yra pateikiama pakuotėje gerai įžiūrimomis raidėmis).

Geriamasis vanduo yra kaip centralizuotas vandentiekio vanduo, kuriam keliami tie patys švarumo bei sudėties reikalavimai. Centralizuoto vandens tiekėjai vandenį subalansuoja specialiai žmonėms, parenka tinkamą rūgštingumą (Ph), išvalo, kad skystis atitiktų geriamojo vandens higienos normas. Centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens tiekėjai turi modernias geriamojo vandens laboratorijas, kuriose kasdien atlieka vandens tyrimus, siekiant užtikrinti tik pačią geriausią vandens kokybę.

Parduodamas fasuotas geriamasis (ne mineralinis) vanduo chemine sudėtimi labai panašus į tekantį iš čiaupo. Jis skiriasi tik tuo, kad fasuotas vanduo yra gaminamas ir ilgą laiką stovi butelyje, kas dar labiau pablogina vandens kokybę. Vanduo prieš išpilstant jį į butelius yra minkštinamas pašalinant kalcio bei magnio druskas, galbūt pridedama kitų mineralų. Todėl  natūraliai iškyla klausimas – kam papildomai pirkti tai, ką kiekvienas turime savo namuose ir galime naudoti vos atsisukę geriamojo vandens čiaupą?

Antroji kategorija – stalo vanduo – tai vėl tas pats vanduo iš čiaupo, tik jau papildytas dalimi natūralaus mineralinio vandens ir turi kiek daugiau mineralų bei druskų.

Natūralus mineralinis vanduo – diskusijų objektas. Sovietmečiu išaukštintas ir priskirtas beveik vaistų kategorijai, dabar pagal ES standartus jis priskiriamas maisto kategorijai, taigi ir vartoti jį reikia saikingai, įvertinus, kokių ištirpusių mineralinių medžiagų jame yra ir kokių šiuo metu stinga jūsų organizmui. Nuolat gerti mineralinio vandens nereikėtų, nes tuomet organizme susikaupia per daug mineralinių druskų.

Be jokios abejonės, fasuotą geriamąjį vandenį reikia rinktis tada, kai nesate tikri, kad jūsų vanduo atitinka saugos reikalavimus. Jei vanduo jums tiekiamas centralizuotai, šią informaciją privalo viešai skelbti vandens tiekėjai, o turint nuosavą vandens gręžinį ar šulinį, jo kokybę laboratorijoje reikia pasitikrini bent kartą per metus.

Trečias mitas: Lietuvos šulinių vanduo yra užterštas

Tiesa. Lietuvoje beveik 1 milijonas žmonių, gyvenančių vienkiemių sodybose, kaimo gyvenvietėse, miestų pakraščiuose maistui, higienos reikmėms, gyvuliams girdyti vartoja šulinių vandenį. Remiantis įvairių mokslinių tyrimų ir geriamojo vandens monitoringų duomenimis, mūsų šalyje daugiau kaip 40 proc. tirtų šulinių yra užteršti chemiškai (nitratai, nitritai, amoniakas), apie 50 proc. šulinių nustatyta mikrobiologinė (žarninės lazdelės, fekaliniai streptokokai, koliforminės bakterijos) tarša. Trąšų, mėšlo perteklius, kurio nepasisavina augalai, patenka į požeminius vandenis ir geriamojo vandens šulinius bei užteršia vandenį azoto junginiais ir bakterijomis.

Šuliniai užsiteršia dėl to, kad jie dažniausiai kasami ten, kur ir gyvenama, be to, kasama nepakankamai giliai. Šuliniai ypač užsiteršia pavasarį pagausėjus polaidžio vandeniui, o užterštumo nitratais pats žmogus negali pastebėti – toks vanduo neturi jokio specifinio skonio ar kvapo.

Nitratai labai pavojingi nėščiosioms, naujagimiams, pirmųjų mėnesių kūdikiams, taip pat vaikams, sergantiems infekcinėmis ligomis. Dažnai pamirštama, kad nitratai kenksmingi ir suaugusiems, ypač sergantiems širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemų ligomis, anemijomis. Prie padidinto jautrumo grupių priskiriami ir senyvo amžiaus žmonės.

Ketvirtas mitas: šaltinių vanduo yra tobulas

Tiesa. Giluminių šaltinių vanduo iš tiesų yra puikus – jame daug natūralių ištirpusių mineralų (šaltinių vanduo yra priskiriamas natūralaus mineralinio vandens kategorijai), jis išsiveržia iš žemės gelmių, todėl yra labai švarus. Be to, natūralūs šaltiniai paprastai trykšta kiek atokiau nuo tankiai apgyvendintų vietų, todėl jų nepasiekia žmogaus ūkinės veiklos tarša.

Dar vienas neabejotinas tokio vandens pranašumas – jis netiekiamas centralizuotai, taigi jam netaikomos jokios bendrosios saugos normos ir jo niekas privalomai nedezinfekuoja. Atrodo, čia turėtų slypėti ir šaltinių vandens pavojai – kai jais naudojasi daugybė žmonių ir niekas neprižiūri, kaip laikomasi higienos reikalavimų, kyla abejonių dėl tokio vandens mikrobiologinės švaros. Tačiau visi iki šiol Lietuvoje atlikti šaltinių vandens tyrimai dar nė karto nenustatė jokių blogybių – tokios informacijos neturi nei Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, nei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija.

Tačiau visada gali būti pirmas kartas, todėl prieš geriant nežinomo šaltinio vandenį, vertėtų patikrinti jį laboratorijoje ir dėl taršos (pavyzdžiui, smėlingose vietovėse ūkinės veiklos pasekmės teoriškai gali pasiekti ir šaltinių gelmes), ir dėl vandens cheminės sudėties. Juk tai gali būti ne natūralus šaltinis, o trukęs vamzdis?

Penktas mitas: pernelyg kietas vanduo kenkia sveikatai, todėl jį reikia minkštinti

Netiesa. Vandens kietumą lemia magnio ir kalcio druskų koncentracija. Visi žinome, kad dėl kieto vandens greičiau genda buitinė technika, skalbiami audiniai praranda spalvą, apsineša vamzdynai, tačiau žmogaus organizmui šie elementai reikalingi. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nes jį verdant žmogui naudingos mineralinės druskos ir mikroelementai nusėda ant arbatinuko sienelių.

Kietame vandenyje gausu ištirpusių mineralų, ypač kalcio. Kalcis neturi įtakos sąnarių ligoms, tačiau per didelis jo kiekis organizme gali prisidėti prie kraujagyslių ligų ar inkstų akmenų vystymosi. Kalcio su vandeniu į žmogaus organizmą patenka labai nedaug, didžiąją jo dalį gauname iš maisto, ypač pieno produktų, todėl teiginys, kad kietas vanduo didina riziką susirgti tam tikromis ligomis ir vandenį reikia minkštinti yra visiškai nepagrįstas. O be to, žmogus – ne arbatinukas, neverda ir jame kalkės neišsiskiria!

Vandens kietumo norma galiojo sovietmečiu, o ir tai ji buvo nustatyta ne dėl galimo poveikio sveikatai, bet dėl susidarančių nuosėdų žalos vamzdžiams ir buities įrangai. Dėl savo buities iš tiesų verta pasistengti ir specialiais minkštinančiais filtrais vandenį suminkštinti – toks nepalieka kalkių nuosėdų, lengviau plauna ir skalauja. Tačiau kalbant apie sveikatą yra priešingai –  žmonių, vartojančių kietą vandenį, mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra mažesnis.

Žinoma, jei turite galimybę naudoti ištirtą nuosavo giluminio gręžinio vandenį ar susirandate gamtoje trykštantį šaltinį, telieka mėgautis tokiu paprastai minkštu vandeniu ir dėkoti puikiai jį subalansavusiai gamtai. Tačiau jei susiruošėte dirbtiniu būdu minkštinti savo vartojamą vandenį, nes jis jums atrodo per kietas, pirmiausia verčiau atlikite laboratorinius tyrimus ir tuo įsitikinkite.

Šeštas mitas: Plastikiniai buteliai išskiria pavojingą chemini junginį

Tiesa. Pavieniai mokslininkai apie tai, kad plastikinė tara į joje laikomus skysčius išskiria cheminį junginį bisfenolį A, kuris trikdo gyvūnų reprodukcinės sistemos raidą ir yra siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis bei krūties vėžio atsiradimu, kalba jau gerą dešimtmetį. Tačiau tik dabar perspėjimai pasiekė išsamių mokslinių tyrimų ir išvadų lygį, todėl imamasi tam tikrų veiksmų: kai kurios šalys jau uždraudė kūdikių maitinimui skirtų buteliukų gamybai naudoti bisfenolio A turinčią plastmasę. Tarp jų yra ir Lietuva. Draudimas gaminti ir importuoti kūdikių buteliukus iš šio cheminio priedo turinčios plastmasės pas mus jau yra įsigaliojęs.

Tiesa, suaugusiųjų maisto tarai šis reikalavimas kol kas nėra taikomas, nes dar nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad bisfenolis A iš tiesų kenkia sveikatai. Įrodyta tik tai, kad jis migruoja iš plastikinės taros į gėrimus, tačiau kol kas oficiali daugelio šalių maisto saugos žinybų nuomonė yra tokia, kad bisfenolis A žmogaus organizme natūraliai suskaidomas į mažiau pavojingas medžiagas.

Tikriausiai niekas neprieštaraus, kad Lietuvos turimus vandens išteklius tikrai pelnytai galime vadinti vienu didžiausių mūsų valstybės turtu, kurio pavydi ne viena pasaulio valstybė. Didžiausia grėsmė mūsų vandens kokybei – skalūnų pramonė – regis, kol kas pasitraukė į šešėlį. Vertinkime pirmiausia tai, be ko nei vienas iš mūsų negalėtume išgyventi – švarų vandenį.

Lietuvos žaliųjų partija