Ar tikrai taip sunku paaiškinti vaikams, kodėl teta turi barzdą?(13)

Skaičiau, kad kai kurie po „Eurovizijos“ finalo vargsta aiškindami vaikams, kodėl teta turi barzdą. Man tūkstantį kartų sunkiau buvo paaiškinti savo sūnui, tuomet trimečiui, kodėl iškepiau vištą ( “Ar čia buvo netikra višta? Ji prieš tai, kai ją iškepei, buvo gyva? Kas ją nužudė?“).

Jei sūnus ryt ryte atsibudęs pamatytų mane su barzda, nustebtų tik minutėlei. Paklaustų: „Kodėl tu su barzda?“. „Nes ji užaugo“, - atsakyčiau. „Ar galiu prieš darželį pažiūrėti filmuką?“, - paklaustų tada ir mieguistas nutipentų į vonią. Viskas.

Jam nekiltų abejonė, ar barzdota aš vis dar esu moteris, jis neimtų svarstyti, ar nuo šiol mane vadinti mama, ar tėčiu. Iš esmės jam nesvarbu, ar aš barzdota, ar ūsuota, ar net raguota. Svarbu, kad laiku pasiimčiau iš darželio, kad susižeidus kelį užklijuočiau stebuklingai gydantį pleistrą ir nedrausčiau verkti, kad išklausyčiau jo vaikiškų, bet anaiptol ne menkų rūpestėlių. Nes būtent šie dalykai mane daro jo Mama. Barzda ant mano veido jo pasaulį sukrėstų daug mažiau nei žinia, kad žmonės valgo padarus, kurie prieš tai buvo gyvi. Jis mane mylėtų su barzda taip pat kaip ir be jos - besąlygiškai.

Mūsų vaikai gyvena dideliame spalvingame pasaulyje, kasdien susiduria su daugybe stebinančių dalykų, kuriuos sau vienaip ar kitaip paaiškina – su mūsų pagalba ar be jos. Klausimai tėvams iš vaikų lūpų byra kaip iš gausybės rago. Dalis klausimų yra apie žmonių kitoniškumą: „Kodėl to dėdės oda tokia juoda?“, „Kodėl tokia didelė mergaitė važiuoja vežimėlyje?“, „Kodėl Jonas nemoka kalbėti, jam juk penki metai?“, „Kodėl ta teta iš televizoriaus turi barzdą?“. Į šiuos klausimus atsakyti ne taip jau sunku. Mano universalus atsakymas - „Nes jie tokie yra“. Tu esi garbanotas, o tavo draugės plaukučiai tiesūs, tu greitai bėgioji, o mergaitė vežimėlyje gražiai piešia. Žmonių yra visokiausių, nes pasaulis didelis ir įdomus. Jame visiems užtenka vietos.

Man kur kas sunkiau atsakomi klausimai yra „Kodėl žmonės kariauja“, „Kodėl nedavei pinigėlių tam dėdei prie bažnyčios?“ ir , žinoma, „Kodėl iškepei vištą?“. Kaip ir visi maži vaikai, maniškis tiki, kad mama viską žino geriausiai, todėl už tą vištą man atleido. Ir net sutiko ją valgyti, jei tik aš mėsytę patieksiu supjaustytą gabalėliais, nes matant visą keptą paukštį jam „kažkoks nemalonus jausmas“.

Svarstau, gal mums, suaugusiems, žvelgiant į Conchitą Wurst kylantis nemalonus jausmas yra tos pačios prigimties? Nes pripažinkime – net tie, kurie palaikome ją ir jos skleidžiamą žinią, žvelgdami į tą gražų veidą jaučiame kaži kokį nesmagumą. Taip mūsų smegenys reaguoja į kartu suplaktus du nesuderinamus vaizdinius, saugomus skirtinguose smegenų stalčiukuose - moteriška šukuosena, ilga suknelė, ryškiai dažytos akys viename ir barzda kitame.

Taip pat mano sūnui nesuderinami atrodo gyvos bėginėjančios, kudakuojančios vištos ir kvapnaus kepsnio su įsmeigtu peiliu vaizdiniai. Ir mano, ir sūnaus smegenys siunčia pavojaus signalą (nesmagumą), nes iškilo grėsmė mūsų svarbiems įsitikinimams apie pasaulį. Mano įsitikinimas yra „vyras yra vyras, moteris yra moteris“. Jo – „kiekviena gyvybė yra vertinga“ . Ir tada galvoju – kodėl gi man visai ramu žiūrėti į tą kepsnį su įsmeigtu peiliu? Mano ar mažo berniuko vertybių hierarchija kelia daugiau abejonių? Galbūt Kristus būtent to kvietė mus mokytis iš „tų mažutėlių“? Gebėjimo žvelgti į pasaulį neatbukusiu, išankstinių nuostatų nesudrumstu žvilgsniu?

Mokykimės iš savo vaikų besąlygiškos meilės artimui ir neiškraipytos vertybių hierarchijos. Ir nesislėpkime už vaikų nugarų, dangstydami savo fobijas jų interesais.