Ar nurašyti senolius?

 Šie metai pavadinti Sveiko senėjimo metais. Jau girdėjome ir dar daug girdėsime puikių žodžių, skirtų mūsų seneliams ir proseneliams. Bet ar vien jie ką nors keičia? Daugybė  žodžių nepakeis vieno tikro darbo.

Reklama

Visuomenė senėja

Kadangi ankstesniais laikais senolių buvo nedaug, neišmokome spręsti masinės senyvo amžiaus žmonių gyvensenos problemos. Matyt, mes ne vieni ieškosime tų elgesio modelių, kurie leis bendradarbiauti skirtingų kartų atstovams. Iki šiol Lietuvoje vyravo du suvokimai apie senolius: „amžinas ligų maišas“ ir „smulkus namų tarnas“. Močiučių galima sutikti poliklinikose ar kitose gydymo įstaigose,  o senoliai, t. y. vyrai iš lėto nyksta, nes Lietuvoje jų vidutis amžius 11 metų trumpesnis nei moterų.

Pasaulio sveikatos organizacija teigia: „Numatoma, kad iki 2050 metų 65 ir vyresnių kaip 65 metų žmonių dalis ES padidės 70 proc., o vyresnių kaip 80 metų – 170 proc. Dėl tokių demografinių pokyčių 21-ajame amžiuje teks spręsti svarbius uždavinius: patenkinti padidėsiančią sveikatos priežiūros paslaugų paklausą, pritaikyti sveikatos sistemas prie senėjančios visuomenės poreikių ir užtikrinti jų tvarumą visuomenėje, kurioje bus mažiau darbingo amžiaus žmonių“.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kasmet vis didesnę dalį sudaro pagyvenę, t. y. 60 metų ir vyresni žmonės. Lietuvos statistikos departamentas informuoja, kad 2011 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 701,2 tūkst. pagyvenusių (60 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių, tai sudarė 21,6 procento visų gyventojų. Per 2010 m. pagyvenusių žmonių padaugėjo 4,1 tūkst. (0,6 proc.), o per pastaruosius dešimt metų – 32,6 tūkst. (4,9 proc). Pagyvenusių žmonių teritorinis pasiskirstymas nėra tolygus. Daugiausia 60 metų ir vyresnio amžiaus žmonių buvo Ignalinos (30,5 proc.), Anykščių (28,8 proc.), Alytaus (27,9 proc.), Varėnos (27,6 proc.) ir Zarasų (27,4 proc.) rajonų savivaldybėse, mažiausiai – Visagino (14 proc.) ir Neringos (15,2 proc.) savivaldybėse bei Mažeikių (18 proc.) ir Vilniaus (18,1 proc.) rajonų savivaldybėse.

Aktualesnė tampa slauga ir reabilitacija

Vyresnio amžiaus žmonės serga dažniau nei jaunesni. Pablogėjus sveikatai ypač aktualios tampa slaugos ir medicininės reabilitacijos paslaugos. 2010 m. iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamas slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas gavo 21,3 tūkst. 65 metų ir vyresnių gyventojų (2009 m. – 20,7 tūkst.). Medicininės reabilitacijos paslaugas 2010 m. gavo 21,2 tūkst. (2009 m. − 19,8 tūkst.) šio amžiaus gyventojų. Globos įstaigose gyvena beveik 1 proc. pagyvenusių žmonių. Kaip ir ankstesniais metais, 2010 m. pabaigoje globos įstaigose gyveno 6,6 tūkst., arba 0,9 procento visų šalies 60 metų ir vyresnių gyventojų. Senelių globos namuose gyveno 4 tūkst., globos įstaigose neįgalių suaugusių asmenų– 2,4 tūkst., savarankiško gyvenimo namuose – 124 gyventojai.

Yra  kelios valstybinės problemos. Visų pirma, ekonominė. Antra – sveikatos saugos (ne tiek gydymo, kiek prevencijos). Trečia – struktūrinis visuomenės savivokos kitimas. Apie antrąją jau rašiau kiek ankstėliau – „Senėjanti visuomenė: ar visi pasiruošę?“.

Būtinybė perskirstyti lėšas

Aiškinti, kad trūksta pinigų – šiais laikais itin populiaru. Vadinasi, reikia daryti taip, kad tos pačios lėšos duotų didesnį efektą, didesnę naudą. Arba net tuos pačius resursus perskirstyti kitaip, pavyzdžiui, gydymo sistemoje vis daugiau ir daugiau žmonių ir lėšų turi būti skiriama ankstyvai diagnostikai ir prevencijai. Ateityje reikėtų paskaičiuoti, ar toks perskirstymas duoda didesnę naudą nei lovų užimtumas ir naujų vaistų pirkimas. Todėl pagrindinis resursų skirstymo principas turėtų būti rezultatai, o ne procesai. Šaukimas „Duokit daugiau pinigų“, o kam – nežinia, baigiasi skandalais apie bankuose laikomus „valdiškus“ pinigus.

Vyresnio amžiaus žmonių priežiūra ateityje remsis naujais būdais, naujomis technologijomis. Ta ateitis – po 5-10 metų. T.y.  jos nesuplanavus dabar, galima labai atsilikti netolimoje ateityje. Dar 2010 metais paskelbtoje  Europos Komisijos  ataskaitoje (Joint Report on Health systems) yra įrašytas reikalavimas, kad būtina ryški priežiūros reorganizacija ir atnaujinama visų institucijų struktūra.

Perėjimas prie inovatyvios priežiūros

Svarbiausias orientyras yra vertybinis: žmonių priežiūra turi keisti savo vietą ir iš „liekamosios“, fragmentinės funkcijos turi tapti įprastine, į bendrą socialinę ir sveikatos priežiūros sistemą integruota dalimi. Kitas Europos Komisijos siūlymas – orientuotis į telepriežiūrą ir telesveikatą. Kitaip sakant,  į inovatyvią priežiūrą – perėjimą nuo fragmentiškumo prie ištisumo, prie nuolatinio proceso, apimančio ir diagnozę, ir reabilitaciją.

Dabar senolis kreipiasi pagalbos tada, kai jam atrodo, jog  jos reikia. Todėl dažnai ji tampa pavėluota. Kartais ir priešingai, kai kuriems taip patinka sirgti, jog medikai nebeturi laiko rūpinti tikrais sergančiaisiais. Todėl turi būti suderintos socialinės rūpybos, sveikatos priežiūros, bendruomenės ir giminių pastangos, siekiant šią amžiaus grupę išlaikyti maksimaliai ilgai darbingą ir sveikesnę. Atskiri šios sistemos elementai jau yra, pavyzdžiui, išvažiuojamos medikų grupės. Jos atlieka nuolatinės diagnostikos ir gydymo funkcijas, belieka papildyti reabilitacijos funkcija.

Gerokai jų darbą palengvins naujausios komunikacijos priemonės, kurios leis specialistams ar suinteresuotiems sekti žmogaus savijautą ir „nukrypimus“.  Pirmiausia naujos technologijos reikalingos žmonėms, turintiems rimtą negalią, ar ligoniams, sergantiems aštria ligos forma.  Telepriemonės leistų jiems ir būti namuose, ir likti prižiūrimiems. Vėliau panašios bendravimo ir priežiūros galimybės galėtų atsiverti visiems norintiems. Įdomu, jog tai nėra labai brangu, o galimybės ir dabar realios. Turint omenyje ir atvejus apie kelis mėnesius ar metus namuose išbuvusius lavonus, apie insultus ir infarktus, potencialių ligonių sveikatos sekimo sistema jau tampa būtinybe.

Ko gero, reikėtų labiau įsigilinti į visas šio amžiaus tarpsnio problemas, tačiau tai jau ne straipsnio, o visos studijos tikslas.

Dr. Vytautas Valevičius