Ar Lietuva turėtų orientuotis į skandinaviškąjį sveikatos priežiūros modelį? (2)

Sveikatos priežiūros sektoriaus decentralizacija ilgus metus Europoje buvo suvokiama kaip patraukli ilgalaikė strategija, galinti užtikrinti platų visuomenės dalyvavimą administraciniuose procesuose, taip pat užtikrinti lankstų ir efektyvų sveikatos priežiūros įstaigų valdymą „iš arti“. Tačiau „Vakarų Lietuvos medicinos“ kalbinti sveikatos politikai ir ekspertai sako, kad dėl silpnos ir pažeidžiamos mūsų šalies savivaldos, menko sveikatos priežiūros finansavimo decentralizacijos kelias Lietuvai nėra tinkamas. Teigiama, kad dalies antrinio lygio gydymo paslaugas teikiančių įstaigų perdavimas šalies savivaldybėms sveikatos priežiūros sistemai atnešė daugiau žalos negu naudos.

Reklama

Šios krypties šalimis flagmanais galima vadinti Švediją, Norvegiją, Daniją ir Suomiją. Čia sveikatos priežiūros sistema pagrįsta ne centrinės, bet municipalinių valdžių sprendimais dėl daugumos politinių ir administracinių klausimų. Svarbu tai, kad dalies su sveikatos priežiūros finansavimu susijusių mokesčių dydžius taip pat nustato municipalinės valdžios, jos šiuos mokesčius ir administruoja, ir skirto. Visgi pastaraisiais metais, nepaisant visuomenės palankumo itin decentralizuotam sveikatos priežiūros modeliui, šios valstybės pradėjo šiek tiek stiprinti centrinės valdžios įtaką.

Auga centrinių valdžių įtaka

Profesorius Richard B. Saltman savo bloge pažymi, kad keturios Šiaurės Europos šalys – Švedija, Norvegija, Danija ir Suomija mėgina dalį sveikatos priežiūros sprendimų priėmimų funkcijų perkelti iš municipalinio lygmens į nacionalinį. Štai Danijoje priimtas finansinio stabilumo įstatymas numato sankcijas regionams ir municipalitetams, jeigu jų išlaidos neįsitektų į kartu su šalies vyriausybe numatytų biudžetų rėmus. „Naujasis įstatymas centrinei valdžiai de facto suteikia teisę vetuoti savivaldybių sprendimus nustatant savo išlaidų dydžius. Praktikoje tai reiškia, kad nuo šiol būtiniausius finansinius sprendimus tiek municipaliniu, tiek regioniniu lygmeniu priima centrinė vyriausybė“, – rašo R. B. Saltman.

Šioje šalyje statomos naujos vadinamosios „superligoninės“, finansuojamos iš centrinės vyriausybės lėšų. Jos bus pavaldžios municipalitetams, bet turės atitikti griežtus centrinės valdžios reikalavimus, užtikrinančius platų naujausių medicinos technologijų naudojimą. Šiuo tikslu turės būti skiriama ne mažiau kaip 20–25 proc. visų ligoninei tenkančių išlaidų. Atrodo, šio ir kitų pokyčių tikslas – išplėsti technologinių medicinos paslaugų spektrą ir prieinamumą, taip patenkinant visuomenės reikalavimus teikti modernesnes ir efektyvesnes sveikatos priežiūros paslaugas.

Norvegijoje centrinės vyriausybės įtaka ne tik sveikatos priežiūros, bet ir daugeliui kitų procesų pastaraisiais metais stiprėjo. Du šios šalies regionai buvo sujungti į vieną, todėl vietoje buvusių 5 regionų tarybų liko 4. Šių tarybų nariai neberenkami, kaip anksčiau, o skiriami centrinės valdžios.

Centrinės valdžios įtaka sveikatos priežiūros procesams įvairiomis formomis didėja ir Švedijoje bei Suomijoje. Visgi reiktų pabrėžti, kad artimiausiais dešimtmečiais visų šių minėtų šalių sveikatos priežiūros sektoriai, nepaisant šių ir panašių pokyčių, vis tiek turėtų išlikti stipriai decentralizuoti. Ir tai vien tik todėl, kad Skandinavijos valdybėse tokios sąvokos kaip savivalda, regioniškumas ir demokratija nėra tiesiog tušti žodžiai.

Turėtų būti valstybės pagrindu, bet...

Politikos apžvalgininkas Viktoras Denisenko nesiima komentuoti sveikatos priežiūros pavaldumo specifikos, bet atkreipia dėmesį, kad stipri savivalda turėtų būti stipriu valstybės pagrindu. Manoma, kad vietinė valdžia yra arčiau lokalių problemų – geriau jas išmano ir geriau gali jas spręsti. Savivalda taip pat remiasi tokiu svarbiu veiksniu kaip bendruomeniškumas. Tačiau, pasak V. Denisenko, gražiai viskas atrodo tik teorijoje.

„Praktika Lietuvoje rodo, kad vietinė valdžia taip pat būna ir arčiau skirtingų vietinių interesų grupių, yra silpnesnė ir labiau paveikiama nei centrinė valdžia. Savivaldybėse, ypač mažose, taip pat neretai yra menka valdžioje esančių žmonių kaita, o tai irgi sąlygoja tam tikrą stagnaciją. Kita savivaldos problema slypi tame, kad Lietuvos regionų išsivystymo lygis yra skirtingas, o jei kalbėtume apie provinciją – nemažai regionų yra savotiškai „nukraujavę“ dėl emigracijos ir kitokių demografinių pokyčių. Todėl klausimas dėl vietinės valdžios ir jos efektyvumo (bei patikimumo) yra gana komplikuotas“, – „Vakarų Lietuvos medicinai“ sakė V. Denisenko.

Visuomenės veikėjas, „Sodros“ Klaipėdos teritorinio skyriaus direktorius Valdemaras Anužis, paprašytas pakomentuoti Lietuvos ligoninių pavaldumo problematiką, pasisakė kategoriškai: „Atiduodant antrinį lygį savivaldybėms padaryta didžiausia kvailystė. Savivaldybės tiesiog neturi kompetencijos tą daryti. Tai ir valdo vietiniai kunigaikštukai, kariauja tarpusavyje kaip Lietuvoje iki Mindaugo. Daugybė pinigų išmetama į balą, kiekvienas stengiasi susipirkti brangiausią, tik toje vietoje nereikalingą įrangą. Joniškio, Kretingos, Gargždų, Trakų ir kitos ligoninės – pavyzdžiai. Dabar lyg ir bandoma atsikvošėti, sugrąžinti pavaldumą ministerijai. Bet kur tau, kokia opozicija kyla...“, – emocingai kalbėjo V. Anužis.

Labiau tiktų centralizuotas valdymas, bet būtina stiprinti įstatymus

Šilutės ligoninės vyriausiasis gydytojas Darius Steponkus sako, kad sveikatos sektoriaus decentralizacija yra stiprios savivaldos rodiklis. „Jeigu lėšų, kaip Skandinavijoje, skiriama pakankamai, stipri savivalda pati renka ir skirto mokesčius, tas decentralizuotas modelis labai natūraliai tinka ir yra geresnis. Kai sprendimai dėl paslaugų teikimo, finansavimo ir kitų klausimų priimami vietoje, jie paprastai yra efektyvesni“, – sako D. Steponkus.

Komentuodamas Lietuvos situaciją jis atkreipė dėmesį, kad sveikatos priežiūros sistemai, kuriai nuolat trūksta lėšų, turėtų būti parankesnis labiau centralizuotas modelis. „Valdyti tą nedidelį pinigų srautą, optimizuoti paslaugų teikimą yra pakankamai keblu. O skirtingos ligoninių priklausomybės sukelia daug problemų – toje pačioje Klaipėdoje turime ligonines, priklausančias skirtingiems steigėjams, ir jų padėtis tikrai nėra vienoda“, – pasakojo jis.

„Žinoma, centralizuotas modelis susijęs su tam tikrais politiniais pavojais, kai beveik absoliuti valdžia atsiduria vienose rankose. Kaip žinia, politiniai vėjai į Sveikatos apsaugos ministeriją ne visada atneša gerai šią sritį pažįstančius specialistus. Jeigu atėjęs naujas nekompetentingas žmogus pradėtų siekti radikalių pokyčių, sistema vėl atsidurtų suirutėje. Tarkime, ministru taptų traumatologas (D. Steponkus yra gydytojas traumatologas. – Aut. past.) ir pareikalautų, kad visose Lietuvos ligoninėse būtų protezuojami sąnariai. Negerai taip. Todėl būtinas tam tikras saugiklis, stipri įstatyminė bazė, kurios mums niekaip nepavyksta sukurti. Bet jeigu tai pavyktų, aš keliu abi rankas už centralizuotą sveikatos priežiūros Lietuvoje modelį“, – kalbėjo D. Steponkus.

Decentralizacijos perspektyva netiki

Pasak Lietuvos Respublikos Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo, šešėlinio sveikatos apsaugos ministro Antano Matulo, Lietuvai būtų priimtinesnis Jungtinės Karalystės modelis, kuris, skirtingai nuo Šiaurės šalių, pasižymi dideliu centralizacijos laipsniu. „Lietuvoje toks modelis labiau tiktų todėl, kad būtų efektyviau valdomas ir mažiau kainuotų, – sakė A. Matulas. – Valstybėje mažėjant žmonių tampa vis akivaizdžiau, kad stacionarinių paslaugų ir jas teikiančių ligoninių yra pernelyg daug. Bet ką nors pakeisti tampa beveik neįmanoma, nes kiekviena taryba, kiekvienas meras priešinasi“.

Kalbėdamas apie skandinaviškąjį decentralizuotą modelį, jis sakė suprantantis tokio modelio privalumus, bet teigė netikįs, kad šiuo keliu galėtų eiti ir Lietuva. „Skandinavijoje stacionarinės paslaugos patikėtos savivaldybėms. Bet ten savivaldybės turi daug daugiau įtakos formuojant mokesčius ir pačios tuos mokesčius perskirto. Vadinasi, pačios planuodamos finansinius srautus, gali efektyviai planuoti ir ligoninių veiklą. Pas mus gi didžiąją mokesčių dalį perskirsto valstybė“, – kalbėjo A. Matulas.

A. Matulas taip pat atkreipė dėmesį į dar vieną skandinaviškojo modelio ypatumą, kurį įvardino trūkumu: „Pacientai nemokamas paslaugas gauna tik tam tikroje teritorijoje, kurioje gyvena. Nuvykęs į kito teritorinio vieneto gydymo įstaigą, jis jau turėtų už paslaugas ar dalį jų sumokėti iš savo kišenės“, – sakė jis.

Abu modeliai geri

Vis dėlto jis pabrėžė, kad abu modeliai – tiek centralizuotas, tiek ne, yra geri. „Skandinaviškojo modelio stipriosios pusės – aktyvus piliečių dalyvavimas sveikatos priežiūros procesuose, lankstumas, sprendimų priėmimas vietose – arčiau žmonių. Bet toks modelis yra brangesnis. Visgi daugiausia Europos šalių pasirinkusios tokį modelį, kokio siekia Lietuva, kai antrinio lygio paslaugas teikiančios įstaigos vis tik pavaldžios centrinei valdžiai. Skandinavijos šalyse pastaraisiais metais ryškėjanti tendencija mažinti labai jau stiprią savivaldybių autonomiją, taip pat jų didžiulę įtaką sveikatos priežiūroje iš dalies rodo, kad Lietuvos pasirinktas kelias yra tinkamas“, – svarstė A. Matulas.

Siūlo spręsti finansavimo problemas

A. Matulas atkreipia dėmesį į tai, kad už centralizacijos klausimą šiuo metu kur kas aktualesnis sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo klausimas. „Turime paradoksą – sveikatos apsaugos ministro Andriukaičio reitingai kyla, o sveikatos sistemos situacija blogėja. Ir pats ministras savo raštais pripažįsta, kad finansavimo balai šiais metais dar mažesni, lyginant su praėjusiais, kad finansavimas vargu ar didės, ir prašo taupyti. O taupyti daugelyje įstaigų paprasčiausiai nėra iš ko. Apie tai, kad mūsų sveikatos sektoriaus finansavimas yra vienas iš mažiausių, ir jį reikėtų didinti, net ir kurios nors kitos srities sąskaita, ministras kažkodėl nekalba“, – konstatavo sveikatos komiteto pirmininko pavaduotojas.