Ar lengva išmokyti sveikatos?(22)

 Aplink tiek daug kalbų apie labai sveiką gyvenseną, jog gali ir nesusiprasti. O kaip aš gyvenu? Gal jau gerai? Galima ir priešingai – ką bedaryčiau – galima sveikiau: ir valgyti, ir miegoti, ir judėti, ir taip toliau, ir labai toli...

Reklama

Išmokyti gali ne kiekvienas, tai jau žinoma keletą tūkstančių metų. Yra net metodikos, kurios leidžia perimti žinias ir suformuoti įgūdžius. Ir yra toks mokslas – pedagogika. Visi šie dalykai gerai žinomi, bet sunkiai panaudojami įvairių kitų sričių specialistų. Dažnai sutiksime gerą ribotos žinių ar įgūdžių srities specialistą – matematiką, frezuotoją ar vairuotoją, kuris sunkiai gali perduoti savo asmeninį patyrimą kitiems. Nė vienas geras menininkas negali paaiškinti, ką reiškia jo kūrinys. Tiesa, yra kitų specialistų, kurie gali meno kūrinyje rasti tai, ko autorius nė nenumanė. Bet grįžkime prie sveikatos. Čia visi turi gerus norus, bet mažus įgūdžius. Kaip išmokyti vaikus, studentus, darbininkus, įmonių bei įstaigų vadovus, pensininkus ir kitus gyventi sveikiau? Paprastai užduotis dalijama į dvi kryptis – teorinę ir praktinę. Pirmoji perteikia žinias, antroji formuoja įgūdžius. Jeigu peržiūrėtume mūsų žinių įgijimo būdus, tai atskleistume įdomius dalykus.

Mes atsimename tai:

10 proc. to, ką išgirstame;

15 proc.  to, ką matome;

20 proc. to, ką matome ir girdime kartu;

40 proc. to, dėl ko diskutuojame;

80 proc. to, ką patiriame tiesiogiai ir praktikuodami;

90 proc. to, ko mes mokome kitus.

Šaltinis: Kovalic S. The Model Integrated Thematic Instruction. 3rd ed. Kent: Books for Educators Covington Squire.

Todėl ir mokymo formos būna geros, tai yra efektyvios, ir tariamos, tai yra tos, kurios leidžia imituoti veiklą ir neduoti rezultatų arba pateikti labai ribotą galutinį produktą. Vėl noriu pasiremti vienu metodiniu leidiniu, kuriame pateikti šie duomenys:

Renkantis mokymo metodus ir formas reikia atkreipti į jų efektyvumą:

Paskaita – 5 proc.

Savarankiškas mokymasis – 10 proc.

Informacija, papildyta vaizdumo priemonėmis, – 20 proc.

Viešas, akivaizdus stebėjimas – 30 proc.

Grupės diskusija – 50 proc.

Mokymasis dirbant – 70 proc.

Mokymasis mokant kitus – 90 proc.

Šaltinis: https://www.ntakd.lt/files/leidiniai/METODINE_MEDZIAGA/Siuolaikiski_rukymo_prevencijos_metodai.pdf

Dabar, apsiginklavę pradinėmis žiniomis apie efektyvumą, turime apibrėžti, ką ir kaip galima mokyti. Kam tinka vieni būdai, kam jie visai netinka. Pradžioje galima padalinti žmones pagal amžiaus grupes: vaikai ir jaunimas, dirbantieji bei brandaus amžiaus mokomieji.

Vaikus moko tėvai, kurie dažniausiai neturi pedagoginių žinių, ir mokytojai, kurie turi spalvotus diplomus. Tiesa, dar yra sveikatos specialistai, socialiniai psichologai ir pan., kurie dirba mokyklose. Apie tėvus kol kas nekalbėsime, nes tai atskira ir labai plati tema. O štai mokytojai dirba pagal metodikas ir planus. Todėl pamokos vyresnėse klasėse labai panašios į paskaitas, kurių efektyvumas 5 procentai. Vadinasi, reikia paskaitas arba panašaus tipo mokymus keisti kitais mokymo būdais. Jie irgi yra žinomi. Svarbu, jog sveikatos mokymas nebūtų suvedamas į paskaitų lankymą. Visai gal ir nepavyks to išvengti, tačiau iš esmės paskaitą reikia keisti kažkuo kitu. Ne medicinos studentams tokia mokymo forma yra atgyvenusi. Užtat turime aibę kitų, pavyzdžiui, – pasakos ir žaidimai. Tai ideali forma mažiesiems. Vaikų darželiuose bei pradinėse klasėse negali būti jokių rimtų paskaitą ar pamokėlių. Filmukas, pasakėlė ir žaidimas gali tarnauti mokymo ir įgūdžių formavimo priemone. Vyresniems jau galima pasiūlyti kitokios rūšies veiklas – paiešką internete, laboratorinius darbus ar ekspedicijas – visa tai ne tik išlieka atmintyje, bet ir įgalina veikti rankomis: t.y. susiformuoti įgūdžiams. Apie aukštąją mokyklą rašyti sunku, nes pašalinus mažai efektyvią mokymo formą – paskaitą – ten nelabai kas lieka. Tai jau atskira tema.

Suaugusius mokyti sveikatos sunkiausia, nes jie skundžiasi laiko stoka. Todėl tam tikra prievarta sudaro galimybę pastūmėti asmenį išmokti gyventi sveikiau. Pirmiausia šio amžiaus žmogų paveikia  patikra: jei jo sveikata pradeda šlubčioti, kyla didesnis ar mažesnis rūpestis. Jį protingai panaudojus, galima pasukti dirbantį individą sveikos gyvensenos link. Kita būtinybė yra liga. Kai žmogus suserga rimtesne liga, nori nenori tenka tapti medicinos žinotoju. Tenka domėtis ir teorija, ir praktika. Laiku ir vietoje suteiktos žinios gali padėti asmeniui permąstyti buvusį elgesio būdą, jo trūkumus bei pradėti prižiūrėti savo sveikatą. Aišku, aš paminėjau tik pagrindinius, bet yra ir kitų mažiau populiarių sveikos gyvensenos mokymo būdų.

Vyresnio amžiaus žmonių mokymas kol kas nėra nusistovėjęs dėl labai paprastos priežasties – mes gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Vieni brandaus amžiaus žmonės naudojasi kompiuteriu, kitiems tai - baubas. Vieni suvokia, kad gyventi senoviškai – tai rašytis už greitą mirtį ar ilgą gulėjimą ant lovos, kiti ne. Todėl vienos sistemos kol kas neturime, bet ji jau pradėta formuoti. Pirmasis uždavinys – neleisti vyresnio amžiaus žmogui sirgti. Antras – išmokyti būti sveikam. Čia yra daug galimybių, kurios, deja, remiasi asmens aktyvumu. Jei žmogus sėdi namie – sveikai gyventi jo nepamokysi, nepadėsi. Sveikos gyvensenos mokymo formų įvairovė šiai žmonių grupei yra pati plačiausia. Pradedant nuo pokalbių (ne paskaitų) su specialistais iki praktinių fizinio aktyvumo užsiėmimų su fizinio rengimo treneriais, nuo sveiko maisto produktų žinojimo iki sveiko šeimos ūkio mokymosi. Mokyti reikia ne apie ligas, o apie sveikatą. Tai laikas suvokti ir pripažinti norma arba bent siekiamybe.