Apie triušio, stebinčio morką, filosofiją

Ar prisimenate tą dainelę iš seno, bet nesenstančio, kaip ir visa keturiasdešimtmečių karta, rusiško animacinio filmuko? Ją visais balsais dainavo, bliovė ir giedojo tie keturi – asilas, šuo, katinas ir gaidys – keliaudami gal į Brėmeną, gal iš Brėmeno. Žodžiai maždaug tokie: „Nieko nėr geriau kaip po pasaulį su draugais klajot keliais keleliais…“ Prisiminėte? Aš irgi buvau pamiršusi, bet va gyvenimas priminė.

Kartkartėmis mane, kaip ir daugelį normalių žmonių, aplanko tokia tingi, tąsi ir patežusi būsena, kai, liaudiškai tariant, tingiu bet ką daryti, o psichologų terminais – jaučiuosi „be motyvacijos“. Tuomet būna be galo sunku prisiversti ką nors dirbti, o savaime tuomet niekas nesidaro… Kartais ta palaiminga būsena trunka dieną, ir tai – puikus poilsis. Būna, ji užtrunka savaitę ar net dvi, bet bent jau po to jauties kaip po atostogų. Tačiau kartais ši būsena tave apsėda ilgam, ir tada supranti, kas tai iš tikrųjų yra sąstingis.

Tai štai, jau kurį laikas mane ta būsena buvo apsėdusi. Ir man tai nebepatiko. Bet nuo to niekas nesikeitė. Tik sąžinę ėmė graužti, kad per mažai dirbu ir per mažai padarau.

Ir tuomet vieną vėlų vakarą paskambino draugė: „Žinai, gavau pigių aviabilietų pasiūlymą. Į Brėmeną ir atgal – tik 58 litai. Ką manai?“. Iš tiesų aš nieko nemaniau. Tik sąžinė protingu balsu labai aiškiai kuždėjo į ausį – atseit neužsidirbau, atseit sunkmetis, žiema, ir nėra ko… ir taip toliau… Draugė ir nelaukė mano entuziazmo prasiveržimo, ji tiesiog ramiai ir dalykiškai dėstė toliau visus galimus šio plano niuansus – dienų skaičius, galimybė apsistoti, atstumas nuo Brėmeno iki … ir taip toliau. Ir – keista – aš nustojau girdėti tą sąžinės burbėjimą. Visiškai. Užtat jam nutilus pajutau kažką šilta sklindant iš tos vietos, kur, sako, yra toks daiktas kaip saulės rezginys. O gal ta šiluma sklido iš širdies, kas ten žino… Ta šiluma išplito po visą kūną, iki pat pirštų galiukų, ir buvo labai  pažįstama, tokia seniai matyta ir girdėta, ir tokia pasiilgta… Nes jau daugiau nei metai nebuvau išvykusi kur nors, kur dar niekad nesu buvusi. „Važiuojam, – pasakiau draugei, – būtinai važiuojam“.

Tą patį vakarą, nors jau buvo vėlu, sutvarkiau keletą reikalų, ir dar pasigriebiau paskaityti knygą prieš miegą – ai, kaip nors ryte atsikelsiu, pamaniau. Atsikėliau. Be žadintuvo. Ir kavos nereikėjo. Keista – viskas „darėsi“ greitai ir tiksliai, kaip jau seniai nebuvo, ir beveik savaime, ko taip pastaruoju metu pasigesdavau. „Gal pradėjusios ilgėti dienos taip gerai veikia“, – pamaniau, ir tik tuomet prisiminiau vakarykštį pokalbį su drauge ir tuos pigius aviabilietus. Na, žinojau aš, kad motyvacija yra didelis dalykas, bet kad taip akimirksniu ir vos ne „fiziologiškai“ pajusčiau jos poveikį… Na, o kad poveikis man patiko, tai daugiau į tai ir nebesigilinau. Tik paskambinau draugei juo pasigirti ir patvirtinti, kad

sprendimas buvo priimtas teisingas, o pasiūlymas atėjo pačiu laiku.

Ėjo dienos, tingulys nebegrįžo, viskas klostėsi kaip ir turi būti – gerai ir paprastai. „Kad galėčiau normaliai dirbti, pasirodo, man reikia pasikabinti morką prieš nosį“, – kartą pasakiau vyrui, ir paaiškinau, – „Šiuo atveju ta morka – tai kelionė į Brėmeną.“ Mačiau, kad jis nelabai suprato. Matyt, todėl, kad kiekvieno morka yra kitokia. Ir ne tik dėl to, kad vieni dievina keliones, kiti spektaklius, muziką ar ką nors kita. Va ir mums, paaiškėjo, „galioja“ skirtingos morkos: man ji turi būti kaip pažadėtas ar numatytas veiksmas, įvykis, procesas, kuriame dalyvausiu, ir kuris gali būti visiškai nesusijęs su ta veikla, kuria užsiimu kasdien; jam geriausia morka yra rezultatas, kurį jis mato artėjant, ir kuris tiesiogiai yra nulemtas jo paties kasdienės veiklos. Dar daugiau – nevienodas ir mūsų regėjimas: esame tarsi kokie trumparegiai arba toliaregiai. Štai man, lyg kokiam triušiui, reikia turėti morką „artimo regėjimo lauke“, kitaip aš jos „nematysiu“ ar „neužuosiu“,  ir kaip motyvatorius ji neveiks. Kitaip sakant, kelionė į Brėmeną po mėnesio yra gerai, bet po dvejų metų – tas pats kaip ir niekada… Arba – premiją gauti kas mėnesį yra puiku, bet kartą per metus – motyvuos tik sausį (dar prisiminsiu pernykštę) ir gal nuo kokio spalio, t. y. artėjant metų pabaigai. Sunku nusakyt, ką ir kaip jaučia šia prasme toliaregiai, nes pati neturiu šio sugebėjimo, bet pažįstu žmonių, kurie didžiulį malonumą patiria ne tiek „uostydami“ ar „grauždami“ savo morką, kiek svajodami apie ją. Jiems plano turėjimas yra svarbiau nei jo įgyvendinimas. Ypač – tobulo plano turėjimas. Todėl jie amžinai persigalvoja, kokią morką prieš save norėtų turėti, ir vis keičia tuos variantus vis į geresnį ir į geresnį, nors nei vieno taip ir nepasiima… Nepaisant to, jų morka, nors ir beveik niekada nepasiekiama, jiems veikia. Naudingas, pigus ir paprastas šiuo atveju yra motyvavimas, – pagalvoju, – juk jei jau taip, tai nei man skristi kur reikėtų, nei už bilietus mokėti, kad ir taip pigiai, užtektų tik kurti mintyse svajones kur čia dar galima būtų apsilankyti ir kaip, o kada – ne taip jau svarbu…

Bet man tai nesuprantama, tiksliau – gal ir suprantama kaip psichologui, bet neveikia kaip žmogui. Nes man, kaip ir normaliam, sveikam triušiui, reikia normalios kvapnios morkos prieš pat nosį.

Žinot, ką padarau dar? Norėdama savo vidinį triušelį pamaloninti, kiek tolėliau, už kampo, vietoje, gerai matomoje kaip tik iš ten, kur jis atsidurs sugraužęs savo brėmenišką morką, pakabinu dar vieną… Na, jeigu jam taip reikia…

Eglė Masalskienė

  saviugdosklubai.lt