Apie psichikos sveikatos skaudulius

Beveik 70 proc. lietuvių mano, kad turintys psichikos sutrikimų asmenys yra pavojingi. Pernai Žmogaus teisių stebėjimo instituto užsakymu atliktame visuomenės nuomonės tyrime psichikos sutrikimų turintys asmenys yra įvardyti kaip labiausiai diskriminuojama visuomenės grupė mūsų šalyje. VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė Karilė Levickaitė įsitikinusi, jog šių asmenų diskriminacija prasideda nuo juos pavadinti vartojamų sąvokų ir baigiasi teisiniuose dokumentuose.

Reklama

Pradėti reikia nuo sąvokų

„Labai svarbu išsiaiškinti vartojamas sąvokas: psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Raidos sutrikimas (proto negalia) – būklė, kuri nekinta visą gyvenimą. Psichikos sveikatos problemų turėjusio asmens protiniai gebėjimai nėra prarasti, priešingai, istorija pateikia daug žymių žmonių pavyzdžių, pavyzdžiui, Einšteino. TLK klasifikacijoje vartojamas terminas „sutrikimas“ apima daug platesnį spektrą nei psichikos liga. Psichikos sutrikimas nereiškia, kad asmuo negali savarankiškai priimti sprendimų – yra neveiksnus ar nesuvokia savo veiksmų, yra nepakaltinamas“, - sako K. Levickaitė.

Specialistė atkreipia dėmesį į sąvokas, nes kai jos painiojamos, suniveliuojami labai skirtingas sveikatos būkles turintys asmenys.

„Tai, kad mums kartais sunku suprasti žmogaus poelgį, nesuteikia teisės to nesuvokimo nurašyti  psichikos ligai. Kalbant apie asmenį, sergantį psichikos liga, kai dėl ligos yra stipriai sutrikusi jo adaptacija, darbingumas ir pan., turėtų būti vartojama sąvoka psichosocialine negalia“, - aiškina specialistė.

K. Levickaitė teigia, jog mūsų mąstymo ydingumas verčia mus skubėti klijuoti psichikos ligų etiketes. Žinomiems nusikaltėliams (Jonaitienei, Breivikui) dauguma norėjo priklijuoti psichikos ligonio, nepakaltinamo žmogaus etiketę. Tačiau daugybė psichiškai sveikų žmogų kasdien smurtauja, vyrai muša savo žmonas.

Neegzistuojantys žmonės

Dar viena sąvoka: nepakaltinamas asmuo – tai žmogus, kuris darydamas nusikaltimą dėl psichikos sveikatos būklės nesuvokė savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti ir tai yra pripažinta teismo. Lietuvoje gyvena 6 tūkst. teisiškai neveiksniais pripažintų asmenų. Dažniausiai sprendimas dėl žmogaus neveiksnumo priimamas vieną kartą ir nėra keičiamas.

Pasak K. Levickaitės, Lietuvoje neveiksnus žmogus, kaip teisinis subjektas, visiškai išnyksta, todėl grupė aktyvistų siekia, kad atsirastų sąvoka dalinis neveiksnumas.

„Mūsų šalyje yra 6 tūkst. neegzistuojančių žmonių. Daugeliu atveju asmenys, kurie yra pripažinti neveiksniais, praranda teisę priimti bet kokius netgi pačius elementariausius sprendimus, taip pat įgyvendinti pagrindines žmogaus teises. Tikrai yra nemažai atvejų, kai vaikai, norėdami gauti tėvų turtą, paverčia juos neveiksniais. Tačiau čia ne tiek žmogiško faktoriaus (visuomet bus žmonių, kurie norės pasinaudoti įstatymų spragomis), kiek įstatymų problema. Gali būti, kad žmogus kokio psichikos sutrikimo metu išneša daiktus iš namų, tuomet reikėtų apriboti jo teisę sudaryti sandorius, bet kodėl jis negali tuoktis ar balsuoti? Negalima nutrinti visų žmogaus teisių“, - sako specialistė.

Neveiksnus žmogus turi turėti globėją. Dažniausiai mūsų šalyje globėju būna koks nors to žmogaus neveiksnumu suinteresuotas asmuo. „Būtų gerai, kad žmogus galėtų pats parašyti, kas galėtų būti jo globėjas. Pavyzdžiui, žmogus jaučia, kad jam stiprėja Alzheimerio liga, jis tikrai pajėgus nuspręsti, kas gali būti jo globėjas, kai liga sužalos jo atmintį. Šiuos pakeitimus bandoma šiuo metu įdiegti, tačiau nėra lengva, nes sąvoka „neveiksnus“ yra įtraukta į daugelį Lietuvos įstatymų“, - sako K. Levickaitė.

Psichikos sutrikimai ir žmogaus teisės

Pasak pašnekovės, diagnozės nustatymas nėra pagrindas pažeisti žmogaus teises. „Jie turi tas pačias teises, jie turi teisę gyventi kuo mažiau suvaržytoje socialinėje aplinkoje ir tenkinti savo poreikius. Žmogaus teisių pažeidimai susiję su stigma. Stigma – tai neigiamos nuostatos. Pavyzdžiui, manoma, kad psichikos ligos neišgydomos. Psichikos ligos yra diagnozuojamos ir jų gydymo efektyvumas siekia nuo 60 iki 80 proc. Kas ketvirtas pasaulio žmogus per gyvenimą patiria psichikos sveikatos sutrikimą. Kita neigiama nuostata – jie negali dirbti. Net 60 proc. žmonių, turinčių sunkius psichikos sutrikimus, gali visavertiškai dirbti. Viena stipriausių stigmų – jie pavojingi. 95-97 proc. smurtinių nusikaltimų įvykdomi asmenų, neturinčių psichikos ligų. Schizofrenija sergantis asmuo, kurio būsena paūmėja, daug dažniau būna išsigandęs, sumišęs, nei linkęs į smurtą. Tyrimai patvirtina, kad beveik tris kartus dažniau negu likusi visuomenės dalis ši socialinės grupė tampa nusikaltimų aukomis“, - sako nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė.

2006 m. Jungtinės Tautos priėmė Konvenciją dėl žmogaus teisių, kuria siekiama panaikinti diskriminaciją prieš 650 milijonų neįgaliųjų žmonių visame pasaulyje. Lietuva šiuos pakeitimus ratifikavo tik 2010 m.

„Ši konvencija svarbi, nes jos laikantis neįgalieji tampa subjektais, turinčiais teises, kurie yra pajėgūs išreikšti jas ir priimti su savo gyvenimais susijusius sprendimus. Dabar mes matome, kad mūsų sistema neveikia. Į mus kreipiasi žmonės ir sako, kad dėl diagnozės juos atleido, nesusitarė su ligonine dėl išrašymo, neturi kur grįžti namo po ligoninės. Sistema žiauri jų atžvilgiu. Psichikos sutrikimų turintys asmenys – specifinė pacientų grupė, kurių siekis apginti savo teises ir interesus kartais gali būti traktuojami kaip ligos požymis, jų skundai netiriami rimtai, o tai atveria kelius pažeidimams ir įsišaknijančiai ydingai praktikai. Gaji ydinga praktika neigti žmogaus teisių pažeidimus, pacientų nusiskundimus „nurašant“ psichikos sutrikimui. Institucijose nuolat pažeidžiamas ligonių orumas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pastebėjimais, psichiatrijos ligoninių personalui trūksta žinių, kaip naudoti ligonių tramdymo priemones, nesama aiškios šių priemonių naudojimo tvarkos“, - teigia K. Levickaitė.

Pagalbos nėra

Mokslinių tyrimų duomenimis, stigma ir diskriminacija pripažįstami kaip rimti rizikos veiksniai, nulemiantys psichikos sutrikimų turinčių asmenų negalią. Šiandien šių veiksnių mažinimas yra viena pagrindinių psichosocialinės reabilitacijos užduočių. Tačiau klaidinga būtų priskirti šios problemos sprendimą tik psichikos sveikatos apsaugos sistemai. Stigmos įveikimas didžiąja dalimi priklauso ne nuo gydytojų ir pacientų santykių, bet nuo bendruomenėje, visuomenėje vykstančių procesų.

„Dabar yra nuostata, jeigu žmogus turi psichikos sutrikimų – jis turi būti gydomas ligoninėje ar gyventi socialinės globos įstaigose. Jie galėtų gauti pagalbą bendruomeninio tipo centruose. Žmonėms, turintiems proto ir psichikos negalią, visi eiliniai dalykai – kas susiję su turtu ar valstybinėmis institucijomis – yra sudėtingi. Taip jie atsiduria užribyje. Būtų geriau, jei būtų panaikintos socialinės globos įstaigos. Europoje jau kurį laiką kalbama apie neefektyvias institucijas, kurios turėtų būti išformuotos. Labai rekomenduojama, kad naujos ES narės neinvestuotų pinigų į institucijas, vietoj to formuotų bendruomenines paslaugas. Pavyzdžiui, gyvena keli asmenys būste, gauna socialinio darbuotojo paslaugas. Tai puiki integracija, tikra, ne popierinė. O dabar mūsų šalyje, užuot kūrus gerą sistemą, buvo stiprinamos senos ydingos sistemos“, - sako K. Levickaitė.

Neegzistuojanti integracija

Mūsų šalyje gyvena 250 tūkst. neįgalių suaugusių asmenų. Iš jų 32 tūkst. turi psichikos ar proto negalią.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 m. šalyje veikė 38 stacionarios globos įstaigos neįgaliesiems, jose gyvena 6 tūkst. neįgalių suaugusių asmenų, iš jų daugiau nei pusė turi psichikos negalią, proto negalią – 35,4 proc. Lieka apie 13 proc. be konkrečios diagnozės, prieš kurį laiką jie būtų pavadinti  „pedagogiškai apleistais“ žmonėmis, tokių yra 600.

„Globos namuose gyvena nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų asmenų, jų ryšiai su vietos bendruomene riboti, socialiniai įgūdžiai silpni, galimybės integruotis į visuomenę – minimalios. Šiose įstaigose paslaugos nėra organizuotos pagal individualius vaiko ar suaugusiojo, turinčio negalią, poreikius, jose vyrauja institucinė kultūra – nuasmeninimas, griežta tvarka bei taisyklės, grupinė priežiūra ir kt. Galimybės integruotis minimalios. Mes nekalbam apie tų institucijų sugriovimą, kalba apie tų asmenų paslaugų gavimą bendruomenėje“, - sako specialistė.

Pasak K. Levickaitės, galima pamatyti žinučių apie vienų globos namų gyventojų važinėjimus į kitus tokio paties tipo globos namus. „Ir tai yra integracija? Dabar integruojasi neįgalūs asmenys su pabėgėliais Rukloje, logika tokia – neišnaudojamos ten esamos patalpos. Dėl patalpų gal ir gerai sugalvota, bet jei mąstytume apie psichikos sutrikimus turinčių žmonių integraciją – tai tragedija. Vis prisimenu Gruzijos atvejį, dar prieš kurį laiką ten 5 tūkst. vaikų gyveno vaikų namuose. Dabar liko tik šimtas, kiti turi profesionalius globėjus arba tėvus. Vienas iš buvusių patriarchalinių valstybių privalumų – jei aukščiausia valdžia pamato, kad kažkas gerai, užtenka vieno žodžio ir viskas keičiasi. Lietuvoje labai reikia politinės valios. Bet kol kas nėra žmogiško noro pamatyti nematomus žmones ir išgirsti jų poreikius“, - sako VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė.