Apie kokią ligą reikia pasikalbėti su tėčiu

Artėja Tėvo diena ir Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugija kviečia mus pasikalbėti su savo tėčiais apie prostatos vėžį. Lietuvos vyrai – trumpiausiai gyvenantys Europos regione. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, prostatos vėžys yra dažniausiai diagnozuojama vėžio forma vyrams mūsų šalyje, ji sudaro apie 33 proc. visų onkologinių susirgimų. Prostatos vėžys kasmet nustatomas apie 3000 Lietuvos vyrų. Vėlai nustačius prostatos vėžį, akistatą su mirtimi teks išgyventi ne tik diagnozę išgirdusiam vyrui, nemažą dilemą dėl gyvenimą pailginančio vaisto skyrimo teks spręsti ir medikui, nes vaistų yra gerokai mažiau nei pacientų.

Reklama

Išlikimo vaistai

Uteniškis Vytautas Rožė per savo 75-erių metų gyvenimą patyrė galybę išbandymų. Atlaikė Sibiro šalčius, nuo kurių plaukai prie palapinės prišaldavo, ištvėrė meškų kaimynystę taigoje, kur dirbo geologu.

Didžiausias išbandymas sunkumų užgrūdintam vyrui teko išėjus į pensiją. Prieš 15 metų jam buvo diagnozuotas prostatos vėžys. Operacija, švitinimas. Oriai susigrumti su liga padėjo naujoji taikinių terapija, paskirta iš programos, į kurią V. Rožė pateko atitikęs tam tikrus atrankos kriterijus. Labai giedrai į ateitį žiūrintis senjoras taikinių terapiją vadina išlikimo vaistais, tačiau neslepia, kad jaustųsi geriau, jei valstybė kompensuotų šį gydymo metodą visiems jo likimo draugams.

„Iš pradžių viskas buvo gerai: po švitinimo PSA rodiklis buvo 0,3 ng/ml, vėliau pradėjo leisti vaistus į pilvą, ir PSA rodmenys nukrito iki 0,01. Tuomet gydymą pusei metų nutraukė, ir rodmenys vėl užkilo. Atlaikiau chemoterapiją, vieną operaciją, bet PSA pakilo iki 1700 ng/ml. Galiausiai gydytojas urologas Arūnas Kulboka nusiuntė atlikti kaulų skenavimą. Tyrimas parodė, kad vėžys jau išplitęs į kaulus. Prieš dvejus su puse metų daktaras A. Kulboka liepė eiti į komisiją. Gydytojai Algimantas Sruogis ir onkologė chemoterapeutė Jolita Asadauskienė pripažino, kad daugiau gydymo galimybių nebėra – išbandė viską, ką galėjo. Aš esu optimistas – nusprendžiau, kad bandysiu tvarkytis vienas pats. Urologas A. Sruogis man ir sako: „Žinau, kad optimistas, bet yra dar vaistas išlikimui“. Klausia, ar sutinku. O man daugiau nieko ir neliko. Žentas mane jau į tualetą nešiojo“, - pasakoja V. Rožė.

Pavėlavo 3 metus

„Kad jau naktį tenka kelis kartus nueiti šlapintis, reikia sunerimti. Aš vaikščiojau ir po tris kartus, manydamas, kad taip iš organizmo šalinami skysčiai. Prieš penkiolika metų nelabai dar kas tiek sirgo, nebuvo kalbama ir apie prostatos vėžį. Aš pats pražiopsojau gerus trejus metus“, – spėja vyras.

Jei ne susidėvėjęs klubo sąnarys, kurio keisti neleidžia onkologinė diagnozė, jis daugiau vaikščiotų. „Traumatologai nesiryžta keisti klubo sąnario – bijo sujudinti vėžiuką. Su lazda man jau teks iki galo vaikščioti“, – sako vyriškis, mieliau priimantis lazdos bendriją nei linkęs įsikibti kam į parankę. Nors ir negali savo kojomis toli nukakti, bet iš Utenos į Vilnių porą kartų kas tris mėnesius į Onkologijos centrą vaistų susileisti atvairuoja pats.

Klausiamas, kaip pasikeitė jo būklė pradėjus taikinių terapiją, Vytautas nepuola tikinti, kad pokyčiai buvę greiti. „Buvau numetęs svorio – netekęs gal 12 kilogramų. Dabar vėl pasitaisiau. Mane įspėjo, kad gali tinti kojos. Jos patinsta, bet argi tai problema? Dabar mano PSA, kuris buvo pakilęs iki 1700, tėra vos 174 ng/ml. Gydytojai mano būklę vertina patenkinamai. Aš sakyčiau, kad ji net gera. Kiek man liko, nežinau, bet, kadangi esu optimistas, manau su vėžiu dar pakovoti“, - šypsosi Vytautas.

Pavydi kitų šalių pacientams

Antanas (vardas pakeistas) prieš kurį laiką atšventė šešiasdešimtmetį, sėkmingą karjerą turintis ir porą vaikų užauginęs vyras sako, kad jei ne vėžio diagnozė, galėtų sakyti, kad jaučia gyvenimo pilnatvę. Pirmuosius simptomus jis pastebėjo praeitų metų vasarą, tačiau tada vėžys jau buvo pasiekęs ketvirtą stadiją.

Taikant Antanui standartinę gydymo metodiką – hormonų terapiją, chemoterapiją, efekto nebuvo, o PSA, prostatos specifinio antigeno, rodiklis per keturis mėnesius nuo 0 pakilo iki 330. Pasak Antano, jis žinojo, kad pasaulyje tokiems ligoniams, kaip jis, gydyti skiriama taikinių terapija, kuri Lietuvoje yra per brangi įsigyti ir valstybės nekompensuojama.

„Tenka tik pavydėti gyvenantiems kad ir kaimyninėje Lenkijoje, kur šis gydymo būdas yra kompensuojamas. Mano žiniomis, metinė taikinių terapijos kaina gali siekti iki 140 tūkst. litų. Lietuva, kur dažnai keliami propagandiniai triukšmeliai, nuo kitų Europos šalių gydymo galimybėmis stipriai atsilieka. Tenka su pavydu dirsčioti ir į moterų pusę, nes jų vėžinėms ligoms gydyti yra pakankamai vaistų, ir dauguma jų kompensuojami. Joms yra kuo pagelbėti tokioje kritinėje situacijoje, kai nebepadeda jokie standartinio gydymo schemoje numatyti preparatai“.

Tokios agresyvios formos prostatos vėžys, kaip Antano, yra gana retas. Pagal oficialią medicininę statistiką, tokia kaip Antano būklė pasitaiko vienam iš 35 tūkst. Tačiau į oficialų retų ligų sąrašą kastracijai atsparus prostatos vėžys, kai liga nepasiduoda standartiniam gydymui, nėra įtrauktas ir kompensuojamas gydymas nenumatytas. „Vyrai biurokratų dėmesio atžvilgiu yra nuskriausti“, – apgailestauja Antanas.

Kaip gyventi ilgiau?

Įvairios sveikatos apsaugos ir vyriausybinės programos „šaukia“, jog reikia pailginti gyventojų gyvenimo trukmę. Tačiau to niekaip nepavyksta padaryti. 2001–2009 m. Lietuvoje stebėtas ženkliai didėjantis sergamumas priešinės liaukos vėžiu. Šiuo laikotarpiu vien Vilniuje priešinės liaukos vėžio atvejų skaičius 1000–iui vyrų išaugo beveik 6 kartus. Daugiausiai sergančiųjų prostatos vėžiu yra vyresnių negu 65 metų amžiaus grupėje. Maždaug tūkstančiui diagnozuojamas jau ketvirtos stadijos vėžys. Kasmet mūsų šalyje nuo prostatos vėžio miršta 500-600 vyrų.

„Mūsų gydymas kartais yra archajiškas, dėl to mes ir negalime užtikrinti šiuolaikiškos ir efektyvios pagalbos pacientams, sergantiems prostatos vėžiu. Mirštamumo rodikliai Lietuvoje yra didesni nei Europos Sąjungos vidurkis. Ir tai turbūt leidžia daryti prielaidą, kad turime kur pasitempti, gydydami šią ligą“, – sako Lietuvos urologų draugijos prezidentas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Urologijos klinikos vadovas prof. dr. Mindaugas Jievaltas.

Vėlyvų stadijų prostatos vėžio gydymas

„Deja, po chemoterapijos liga dažnai vėl progresuoja. Tuomet turime parinkti kitokį medikamentinį gydymą, kuris galėtų pratęsti ligonio išgyvenamumą, palengvinti ligos eigą, jos sukeliamus simptomus, pailginti gyvenimą. Tačiau, kitaip nei prieš penkerius metus, dabar situacija ligoniams daug palankesnė. Kai liga po chemoterapijos progresuoja, kiekvienam pacientui, sergančiam kastracijai atspariu prostatos vėžiu, gali būti taikomi skirtingi tolesnio gydymo scenarijai. Gydymo scenarijai priklauso nuo to, kur metastazės pradėjo augti, ar atsirado naujų. Jei vėžys plinta į kaulus, gali būti skiriamas specialus medikamentas radis 223 izotopas. Jei yra metastazių kepenyse, labai greita ligos atsinaujinimo eiga po chemoterapijos, gali būti skiriami naujos kartos taksaniniai medikamentai. Jei ligos atsinaujinimo eiga lėtesnė, gali būti skiriamas androgenų supresiją skatinantis preparatas abiraterono acetatas ar visiškai neseniai, prieš kelis mėnesius, įregistruotas medikamentas enzalutamidas, kuris irgi efektyvus, kai po chemoterapijos liga vėl pradeda progresuoti“, - sako Lietuvos chemoterapeutų draugijos pirmininkas, Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėjas  Alvydas Česas.

Medikas sako, jog JAV ir ES yra indikacija tokį vaistą kaip abiraterono acetatas skirti po hormonų terapijos prieš chemoterapiją. „Lietuvoje ši naujoji indikacija dar tik bus svarstoma – dėl kompensacijos ir prieinamumo gerinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad preparatas skiriamas tabletėmis, kurias pacientas vartoja namuose. Taigi žmogus gali būti savo įprastoje aplinkoje, o ne gulėti stacionare, kaip skiriant chemoterapiją. Tai labai svarbu gydant progresavusias vėžines ligas“, - pabrėžė A. Česas.

Kelių mėnesių delsimas pareikalauja gyvybių

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Onkourologijos poskyrio gydytojas urologas onkologas Algimantas Sruogis gydo penkis pacientus, kuriems prostatos vėžys buvo nustatytas vėlai, ir jiems buvo skirtas modernus gydymas.

„Daugeliui šių pacientų gydymas tęsiasi jau daugiau nei metus, rezultatai iš tiesų geri, tai gali patvirtinti kone kiekvienas pacientas: sumažėję kaulų skausmai, kritęs PSA lygis, kai kuriems praktiškai iki nulio. Aišku, yra pacientų, kurių progresavusi liga ir toliau po truputį progresuoja, todėl jiems indikuotinas kitoks, agresyvesnis, gydymas“, - sako medikas.

Straipsnio pradžioje aprašytas ponas Antanas nemažai kovojo, kad gautų gydymą taikinių terapija. Jis kreipėsi į visuomenines organizacijas. Joms paklausus, gautas oficialus atsakymas iš SAM, kad vaisto kompensavimas numatytas šių metų pirmąjį ketvirtį. Šiam pasibaigus, pradėta žadėti, kad antrąjį ketvirtį vaistas dar nebus kompensuojamas, tai įvyksią trečiąjį šių metų ketvirtį. Situacija išties makabriška, juk tokie „nukėlimai“ laukiant vaisto iš kai kurių šeimų jau atėmė prostatos vėžiu sirgusius vyrus. Sergant ketvirtos stadijos vėžiu keli mėnesiai tampa itin reikšmingi.

„Kai esame kartą apgauti, tikėti, kad vaistą pradės kompensuoti, nelabai ir norisi. Keletas įtakingas pareigas medicinos hierarchijoje užimančių asmenų mus informavo, kad laukiamas vaistas jau yra rezerviniame sąraše, tad ir į kompensuojamųjų vaistų sąrašą jis paklius greitu laiku. Buvo žodinių garantijų ir vieno sveikatos apsaugos viceministro patikinimas, bet esame apgauti ir vėl. Nesinori lįsti į kai kurių institucijų daržą, bet tikrai stebina, kad kai kurios iš jų praktiškai nepavaldžios niekam, o sprendimus vilkinantys valdininkai nepakaltinami. Biurokratinė vaistų kompensavimo sistema yra apaugusi begalinėmis procedūromis ir svarstymais, todėl eiliniam medikui ar pacientui pernelyg paini. Ko gero, sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, sakydamas, kad tvarka šioje sistemoje turi labai didelių rezervų tobulėti, yra teisus“, – daug kovojęs, kad gautų gydymą moderniu taikinių terapijos vaistu, apmaudo neslepia Antanas.

Vyrams išgyventi Lietuvoje yra tikrai nelengva, o valstybės požiūris į medicininę pagalbą jiems lyg ir atsako į visus klausimus apie gyvenimo trukmę, ankstyvą vyrų mirtingumą ir pan. Su sistema kovoti sudėtinga ir kartais net neužtenka žmogaus gyvenimo, todėl Lietuvos prostatos vėžiu sergančiųjų draugija taip uoliai ragina vyrus pasitikrinti prostatą. Jei liga bus nustatyta anksti, gal nereikės įdėti tokių titaniškų pastangų į kovą su ja, stengiantis gauti reikiamų vaistų.