Antroji diena: pagailo vaikų, valgančių bandeles(4)

Antros dienos meniu man taip patiko, kad ir šiandien valgau tą patį - dietologė Žana Antonova tai leidžia. Ypač skanūs ir sotūs pusryčiai, net nesitiki, kad jie dietiniai. Tiesa, gydytoja valgiaraščio ir nevadina dieta, o mitybos įpročių korekcija.

Reklama

Sotūs ir skanūs pusryčiai

Taigi, ką taip skaniai valgau antrą rytą? Dvi riekes juodos septynių grūdų duonos su fermentiniu sūriu, keptas orkaitėje. Su pomidoru, pabarstytu šviežias žalumynais. Vakar pusryčiaudama apsirikau ir pomidorą perpjoviau pusiau, bet paskui pamačiau, kad man priklausė visas. Tačiau man užteko ir tiek! Pusryčiams dar suvalgiau obuolį. Neįtikėtina, bet buvau net labai soti! Regis, aptikau sotumo paslaptį – lėtai lėtai kramtyti kiekvieną kąsnį. Prisimenu, dar sveikuolių prezidentas Dainius Kepenis buvo minėjęs, kad kąsnį reikia kramtyti 50 kartų. Ž. Antonova nurodė laiką, kiek turiu skirti valgymui. Kaip jau buvau anksčiau minėjusi, pusryčiams – pusvalandį. Tačiau esmė išlieka ta pati – valgyti lėtai, su pasimėgavimu. Ir tai veikia! Netgi mano minėtos pietų paplūdimio dietos autorius Arthur Agatson kalbėjo apie tai, nors išsireiškė dar kitais žodžiais. Jis rekomendavo rinktis ilgiau virškinamus maisto produktus, kad sotumo jausmas ilgiau būtų juntamas...

Be to, supratau, kad ilgiau kramtyti daug lengviau grūdėtą duoną, o ne purią baltą. Turbūt dėl tos pačios priežasties dietologė man rekomendavo valgyti kietagrūdžius makaronus. Jie irgi šių dienų mano atradimas. Iki šiol pirkdama makaronus atsižvelgdavau į jų formą arba sudėtyje žiūrėdavau, kad būtų kiaušinių ar kitokių priedų, pavyzdžiui, ciberžolės. O tie kietųjų miltų makaronai, kuriuos pirkau, gaminti net be kiaušinių, bet jų skonis – puikus. Ir, kas man svarbiausia šiuo metu – ilgiau kramtomi. Taip taip, man didžiausias rūpestis dabar – kaip valgymo laiką „pratempti“ kuo ilgiau. Vakar pusryčiavau 15 minučių, šiandien – 20 minučių.

Su vaikais lenktyniaujame, kas ilgiau kramtys vieną kąsnį. Kol kas aš – nugalėtoja. Trečiokė dukra manęs paklausė, ką daryti mokykloje, jei pusryčių pertrauka – tik 10 minučių, pietų – 20. Geras klausimas, ar ne? Bet atsakymo nežinau.

42 makaronai

Buvo įdomu ruoštis pietums. Makaronus pasvėriau ir net suskaičiavau, kiek vienetų jų priklauso man, nes tame pačiame puode ruošiau valgį ne sau vienai. Man porcija – 70 g nevirtų makaronų arba 42 spiraliniai makaronai. Virdama paragavau vieną, kad patikrinčiau, ar jau išviręs, tad į lėkštę įsidėjau keturiasdešimt vieną. Manote, kad esu preciziškai sąžininga? Iš tiesų ne. Pirmąją dieną neištvėriau ir suvalgiau dvi duonos riekes vietoj nurodytos vienos, ir vakarienei burokėlių salotų suvalgiau beveik dvigubai daugiau, nei nurodyta valgiaraštyje. Tiesa, daržovių porcijas gydytoja leido didinti.

Išvirtus makaronus užbarsčiau dviem šaukštais tarkuoto fermentinio sūrio, pasibarsčiau žalumynų ir skaniai suvalgiau su šviežiu pomidoru. Beje, makaronai buvo nurodyti vakarienei, bet gydytoja rekomendacijose nurodė, kad galiu ją sukeisti su pietumis. Kadangi pietums buvo pasiūlytos šviežių daržovių salotos su tunu ir 300 g sriubos, salotas nukėliau vakarui, bet sriubą valgiau dieną. Man patinka, kad valgiaraštis leidžia pačiai pasirinkti daržoves salotoms, netgi sriubą. Tiesa, ją dabar valgau be grietinės. Ir prie sriubos man labai trūksta duonos, bet noriu rezultatų, tad ištveriu.

Mąstymo pokyčiai

Pagal sudarytą valgiaraštį maitinuosi dar tik trečia diena, bet jaučiuosi gan gerai (nepaisant pirmos dienos, kai iš tiesų jaučiausi labai alkana – turbūt dėl labai nesočių pusryčių). Man savotiškai patinka sverti maisto produktus, taip noriu išlavinti ir savo akį, kad ateityje ir be svarstyklių galėčiau nujausti, kiek galiu suvalgyti.

Prie sunkumų turiu paminėti, kad valgydama virtuvėje prie stalo vis noriu pasičiupti lėkštė ir eiti prie kompiuterio „taupyti laiko“. Juk kiek galima nuveikti per pusvalandį! Galiu įsigilinti

į sudėtingus medicininius straipsnius, kad žinočiau, apie ką tiksliai kalbu su gydytojais, galiu apskritai pasidomėti naujienomis ir t.t., ir pan. Regis, galiu suprasti ir pagrindinę savo nutukimo priežastį – nors mėgstu skaniai pavalgyti, bet valgymą laikydavau laiko gaišinimu.

Vis dėlto jaučiu pokyčius savo mąstyme. Iki šiol gardesnį bandelės kąsnį stengdavausi palikti vaikams, bet vakar vyrui iš parduotuvės parnešus gardžiai kvepiančių su mėlynių džemu bandelių man pagailo vaikų... Beje, viena iš įpročio buvo skirta ir man, bet jos net nenorėjau!

Ir vis dėl to manau, kad dietologė manimi tikrai sumanipuliavo. Manęs neapleidžia mintis, kad jeigu būtų griežtai uždraudusi saldumynus, aš jų labai norėčiau. O dabar galiu rinktis. Ir kol kas renkuosi ne juos. Geriau jau suvalgyčiau kelias džiovintas datules. Gerdama arbatos būtent kažko tokio, ką galiu kramtyti, ir užsinoriu (bet ne bandelių), o datulių esu nusipirkusi kitoms valgiaraščio dienoms iš anksto.

Bandymas

Su vaikais šį rytą atlikome bandymą. Pusryčiams kepiau kiekvienam po du sumuštinius su sūriu (pamaniau, kad jeigu jau man, suaugusiam žmogui, pakanka dviejų, tad vaikams – tuo labiau). Tačiau, kadangi jie mėgsta batoną, jiems kepiau baltą duoną, bet irgi pagardintą sėklomis, kad būtų maistingesnė. Be to, dar jiems padalinau savo vakarykštę bandelę. Po valandos jie jau prašė valgyti. Tada nusprendžiau palyginti duonos svorį. Viena riekė juodos septynių grūdų duonos svėrė 50 g, o batono – praktiškai nieko. Tada vis dėjome po riekę ant svarstyklių, kol svoris prilygo juodos duonos riekei. Kiek jų prireikė? Keturių!

Su vaikais nusprendėme, kad jie irgi pratinsis valgyti juodą duoną.

Šiandien šeštadienis. Man neįprasta, kad nekepu pyrago. Tačiau nenoriu savęs gundyti.